Peržiūrėjus pastarųjų metų geriausius lietuviškus vaizdo klipus (muzikos apdovanojimų M.A.M.A. nominantai, LRT rengiamo konkurso „Klipvid“ ir „Kino pavasario“ konkurso nugalėtojai), pirmiausia į akis krenta viena tendencija. Didžioji dalis jų – tai sapnai, pasakos, fantazijos, pasąmoniniai tripai.
Šiemet konkurse „Klipvid“ pagrindiniu prizu apdovanotas „Garbanoto“ klipas „Liūdnos akys“ nukelia į pagrindinio personažo košmarą. Už geriausią kinematografiją apdovanotas dueto Beissoul & Einius klipas „Rooftop“ taip pat trina ribą tarp tikrovės ir pasąmonės, muzikinės vizijos. Tarp M.A.M.A. nominantų esančiame klipe „Žinau ką turiu“ Monique lietuviškoje oranžerijoje svajoja apie banglentes ir šiltus kraštus. „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipai teleportuoja į fikcinę Venesuelą ar netgi lėlių teatro pasaulį („Daug dienų“). Pernai publikos prizu „Kino pavasario“ konkurse apdovanotas „MTJunker“ klipas „Acid Pizza“ kviečia į psichodelinę kelionę užvalgius ypatingos picos.
Ir taip toliau. Šis sapniškumas – simboliškas. Didžiajai daliai Lietuvos muzikantų kūryba yra paralelinis dvasinis pasaulis, neturintis jokių ryšių su kasdienybe, socialiniu ar politiniu kontekstu. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti vaizdo klipus su kokia nors „žinute“. Tokius, kuriuose būtų atsitraukiama nuo savęs ir pažvelgiama plačiau.
Dar vienas apibendrinimas būtų toks: ypač reti klipai, kuriuose socialinis-politinis elementas būtų pateiktas subtiliai, užšifruotas, užslėptas, įtrauktas į naują kontekstą, įgyjantis metaforinę reikšmę. Gana pavykęs pavyzdys – grupės „Colours of Bubbles“ klipas „The Edge of the World“, kuriame neregys mokosi šokti tango. Klipo žinutė nėra akivaizdi, be to, klipe vaidybiškumas susilieja su dokumentika.
Tačiau dažniau, jei jau nusprendžiama pasisakyti kokiu nors platesniu klausimu, tai daroma tiesmukai, tam paskiriamas visas klipas, žiūrovui siunčiama žinutė yra vienaprasmė, atkartojanti dainos žodžius ir taip išplėtota, kad būtų aiški ir vaikui. Pavyzdžiui, animacinis klipas Vido Bareikio dainai „Babkės“ tiesiogiai iliustruoja dainos žodžius, jau nekalbant apie tai, kad atkartoja ir „G&G“ sindikato dar prieš dešimtmetį sukurtos dainos „Pasaka apie du brolius“ problematiką.
Tarp tokių tiesmukų klipų atsiduria proginiai (pavyzdžiui, skirti valstybinėms šventėms), užsakyti ar tiesiog labai ryškiai angažuoti (krikščioniškos muzikos klipai). Pastaraisiais metais bent keletas vaizdo klipų buvo sukurta reklamuojant Lietuvos kariuomenę ir su ja bendradarbiaujant. Deivio klipe „Tu karys“ ar „The Station“ „Nesustok (lietuvis)“ grupės vaizdai montuojami su dokumentine medžiaga iš kariuomenės gyvenimo.
Beje, pernai kariuomenės šimtmečio proga surengtas konkursas „Daina Lietuvos kariuomenei“ baigėsi gana liūdnai. Jo laimėtoja išrinkta grupės „Diktatūra“ daina „Nugalėti arba mirti“ – šį mėnesį pasirodė ir jos vaizdo klipas. Liūdna tai, kad „Diktatūra“ nuo seno yra žinoma kaip neonacistinės, „Lietuva lietuviams“ pakraipos grupė.
Apskritai patriotizmas klipuose vaizduojamas labai standartiškai ir drauge abstrakčiai. Jį išreiškia vėliava, Vytis, Gedimino pilis, dronu filmuoti sostinės vaizdai. Reperio Sla klipe „Namai“ namus, savą teritoriją žymi valstybės vėliava – galios, užkariavimo simbolis. Ja nešinas jis žingsniuoja tėvynės laukais.
Politinės-socialinės idėjos kiek dažniau pasitaiko Lietuvos lenkų grupių klipuose. Tiesa, ta žinutė perteikiama taip pat gana primityviai. Pavyzdžiui, „Will‘n‘ska“ (grupės pavadinimas žymi jų vilnietiškai lenkišką tapatybę) klipe „Multikultūra“ toji multikultūra būtent ir vaizduojama pafilmuojant miesto gatvių kontrastus, skirtingų kultūrų ženklus (Žydų kultūros centrą, Gedimino pilį, anarchijos simboliką, valstybės vėliavą), skirtingų žmonių veidus ir pan.
Humoristinė grupė „Black Biceps“ savo klipus pradeda „disclaimeriais“ – savotiškais atsižadėjimais: „Mes nenorime kurstyti neapykantos, ką nors įžeisti ar pažeminti.“ Klipe „Polenkas“ mišrią lenkišką-lietuvišką tapatybę žymi pasas, tautiniai drabužiai, Vytis, sporto sirgalių šalikas, „Biedronkos“ ir „Maximos“ maišeliai bei, žinoma, A.Mickevičiaus paminklas. Tautinė, religinė simbolika grupės klipuose ironizuojama, tačiau labai paviršutiniškai – iš esmės tiesiog iliustruojant gerokai talentingiau parašytus dainų žodžius.
Politiškumas apskritai dažniau pasireiškia muzikinės scenos pakraščiuose, pogrindyje – hardkoro, pankroko ir kitose subkultūrose. Tiesa, patys vaizdo klipai ten gana reti.
Tokiu pogrindiniu nenoru reklamuotis vaizdo klipais pasižymi ir politiškiausia šalies grupė „G&G sindikatas“. Du klipai iš pastarųjų metų yra tiesiog filmų kadrų montažai („ZERO III“ ir „Tadas Blinda. Pradžia“).
Įdomiausia ir iškalbingiausia klipų strategija – erdvės užėmimas, užvaldymas. Žaismingas erdvės užvaldymo būdas pasirinktas Tomo Sinickio klipe „Vilniui“. Tie patys, daugkart klipuose jau matyti šiuolaikinės sostinės vaizdai tranformuojami pasitelkus labai paprastą priemonę – simbolinį lanko sukimo veiksmą.
Videoprojektas „Scuared“ pernai pristatė 9 vaizdo klipus, kuriuose Lietuvos grupės atlieka vienos kitų dainų koverius. Vadovaujantis ta pačia „perdainavimo“ logika, muzikantai filmuojami netikėtose, neįprastose erdvėse. Klipams bendra tai, kad erdvės tapatybė atskleidžiama palaipsniui: pusę klipo stebime muzikantų stambius planus ir tik vėliau, kamerai pamažu tolstant ir kylant, suprantame, kurgi buvo filmuota.
Iš šių devynių klipų vienam pasirinkta politinį krūvį turinti erdvė – IX forte Kaune „Colours of Bubbles“ atliko „Golden Parazyth“ kūrinį „There‘s No Past“.
Šis klipas labiau koncertinis (filmuojama gyvai grojanti grupė), o kitas – „Despotin Fam“ kūrinys „Nemiriau“ – jau turi išplėtotą istoriją, potekstę, metaforinę plotmę. Klipe šoka paslaptingos būtybės, veidus paslėpusios po gauruotais perukais. Šis darbas ne veltui išrinktas geriausiu 2016 m. „Kino pavasario“ klipų apdovanojimuose. IX forto erdvė klipui suteikia „dvigubą dugną“. Užkoduotos prasmės neatveriamos – žiūrovui paliekama sumąstyti pačiam, kas čia ir apie ką. Tai vienas sėkmingiausių simbolių perkodavimo pavyzdžių lietuviškų vaizdo klipų kontekste.
Simbolinei politinei erdvei naujos reikšmės suteikiamos ir „ba.“ klipe „Pati kalta“. Šis klipas dėl minimalistinės, beveik nesamos dinamikos iš pradžių primena fotografiją. Keturi grupės nariai stovi arba sėdi didingo memorialo karo aukoms (Antakalnio kapinėse Vilniuje) papėdėje. Muzikantai su cigaretėmis ar alumi rankose iš lėto išeina į kadro priekį. Taip jie iš dalies atkartoja, iš dalies pakeičia, „uždominuoja“ statiškas memorialo figūras ir patys tampa šiuolaikine gyvąja skulptūra.
Žinoma, pasisavinama, užvaldoma gali būti ne tik erdvė, bet ir laikas, t.y. pati istorija. Unikalus to pavyzdys – jau 5 milijonų peržiūrų viršijęs Šventinio Bankucheno „Lietuvos istorijos repas“. Svarbiausi faktai, datos ir asmenybės čia atsiduria neįprastame – repo – kontekste, gaudami humoro dozę ir taip iš naujo tapdami aktualūs.
Žiūrint platesnį tarptautinį kontekstą, pastaraisiais metais ypač pastebimas populiariosios muzikos politiškėjimas, socialėjimas. Dominuojančiu popžanru tapus hiphopui, vaizdo klipų kontekste taip pat akivaizdžiai padaugėjo socialinės-politinės kritikos, daugiausia siejamos su D.Trumpo politika, afroamerikiečių teisėmis, #metoo judėjimu, feminizmu.
Vieni reikšmingiausių, žiūrimiausių ir kritikų labiausiai pripažintų vaizdo klipų pernai buvo Childish Gambino „This is America“ (sarkastiškas pareiškimas apie smurtą), Drake'o „God‘s Plan“ (apie skurdą), Janelle Monae „PYNK“ (apie kūnišką ir psichologinį moters išsilaisvinimą).
Daugumoje milijonines peržiūras renkančių vaizdo klipų galima rasti daugiau ar mažiau politiškos simbolikos, netiesioginių vizualinių pareiškimų apie dabarties politinį klimatą ir individo būseną jame.
Lietuvoje politiškumas kol kas suvokiamas labai tiesmukai ir vien kaip ribojantis kūrybinę laisvę. Politiškumas, socialinis sąmoningumas – tai ne vien Verygos ir Karbauskio pavardžių linksniavimas, ne vien Lietuvos vėliava ir Gedimino prospekte nufilmuotas benamis.
Žinoma, iš dalies suprantamas autorių nenoras savo kūrybą sieti su ribojančiais, greitai senstančiais „buitiniais“ kontekstais. Muzika gali ir turi būti pirmiausia muzika, vertinga pati savaime. Vis dėlto, augant ir tvirtėjant Lietuvos muzikinei scenai, joje pirmiausia norisi įvairovės ir pusiausvyros.
