Diskusijos minėta tema todėl dažniausiai virsta emocingais ginčais iš esmės apie nieką, nes tiesiog neaišku dėl ko ir apie ką iš tiesų ginčijamasi. Dažnai į vieną krūvą suplakama pop, komercinė, populiarioji muzika. Šios sąvokos tampriai tarpusavyje susijusios, tačiau nėra sinonimai. Vis tik tokią terminologinę kebeknę, jei tik yra noro, nesunku išpainioti.
Painiau, jei tariamai priešingose barikadų pusėse stovintys diskusijos dalyviai ribą tarp popso ir ne popso bando išvesti (nes tik tokiu būdu ir galima susitarti ką juo laikome) visi sėdėdami toje pačioje popmuzikos valtyje, ir dėl to nematydami kas yra už jos bortų.
Jei žmogus tvirtina, kad „Spice Girls“ ar Cicinas yra popsas, o „The Beatles“ ar „Studija“ – ne, tuomet sunku susikalbėti. Nebent svarstyti, kas yra didesnis ir kas – mažesnis popsas. O tai būtų panašu į samprotavimą kuri kėdė – pagaminta iš ąžuolo ar iš beržo, yra labiau medinė. Prasmingiau kalbėti apie muzikos kokybę, išmoningumą, skoningumą.
Tikslas – įtikti visiems
Šiuolaikinė popmuzika, arba tiesiog popsas, kaip muzikinis žanras susiformavo 1950-aisiais ritmenbliuzo, rokenrolo pagrindu. Tai buvo švelnesnio skambesio, melodingesnė muzika. Ji nuolat keitėsi ir tebesikeičia, kaip kempinė susiurbdama šiuolaikinės muzikos stilius, folklorą, afrikietiškus būgnus, rytietiškas melodijas, klasiką, išnaudodama naujų technologijų galimybes.
Nesikeičia tik pop dainos koncepcija. Dažniausiai jos trukmė yra nuo 2 iki 5 minučių, o tipinė struktūra: posmas-priedainis-posmas-priedainis-instrumentinis pragrojimas-priedainis. Dainuojama apie romantiškus jausmus, linksmą laisvalaikio praleidimą. Ritmika pritaikyta šokiui. Svarbiausias pop kūrinių tikslas – įtikti visiems.
Nors „pop“ yra žodžio „populiarus“ trumpinys, tačiau popmuzika ir populiarioji muzika nėra tas pats. Popmuzika yra muzikinis žanras, o populiarioji muzika reiškia bet kokio žanro tam tikru laikotarpiu populiarią muziką. Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus teigimu, populiarioji muzika egzistavo nuo seniausių laikų, pavyzdžiui, nors tai ir gali kai kam nuskambėti šventvagiškai, ją rašė ir Šubertas, Mocartas.
„Popmuzika turi savo labai apibrėžtą lauką. Į jį neįdėsi Šuberto valsų. Primityviai aiškinant, popsas yra supaprastintas sudėtingesnės populiariosios muzikos variantas. Popmuzika yra labai taikomoji, susieta su verslu, nes atneša greitus pinigus. Publika tai, kas yra paprasta, primityvu, greitai suvokiama, greičiau ir nuperka“, – svarsto G.Kuprevičius.
Nusitrynusios ribos
Kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas atkreipia dėmesį, kad žodis „popsas“, dažniausiai vartojamas kasdienėje kalboje, kultūros tyrinėjimo kontekste neturi ypatingos vertės, nes jo reikšmę didžiąja dalimi apibrėžia jam suteikiamas negatyvus emocinis krūvis.
„Man labiau priimtina sąvoka „populiarioji muzika“. Ją suvokiu kaip muzikinį platesnės populiariosios kultūros elementą. Savo ruožtu, pastaroji yra visa ta marga daugybė kultūros reiškinių ir simbolių, kurie yra prieinami ir suprantami daugiau mažiau visiems, tačiau masiškumas nėra prastos kokybės sinonimas“, – sako J.Dobriakovas.
Kultūros TV laidų vedėjas Rytis Zemkauskas taip pat sutinka, kad popsas savaime nėra joks blogis. Jis yra gerokai sudėtingesnis kultūrinis, socialinis, ekonominis kompleksas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Įvardindamas, kad tas yra popsas, o tas – ne, aš apsibrėžiu save ir kitus. Ribos priklauso nuo to, kas mes esame, kokios mūsų pažiūros, išsilavinimas, kaip pozicionuojame save pasaulyje“, – svarsto R.Zemkauskas.
Ne visada lengva nuspėti, kas ilgainiui taps populiariosios muzikos dalimi, taigi ir tikslią ribą tarp „pop“ ir „ne pop“ išvesti sunku. J.Dobriakovo teigimu, galima tik pastebėti, kad reiškiniai, esantys populiariosios kultūros ar muzikos lauke, dažniausiai yra hibridiniai, vienu metu tarsi egzistuojantys skirtingose sferose. Todėl gryni klasikinės ir šiuolaikinės avangardinės muzikos, džiazo, sunkaus roko pavyzdžiai retai tampa populiariosios muzikos dalimi, nors pastaroji dažnai naudoja jų elementus.
Profesionalios kritikos trūkumas
Lietuviško popso kokybė kol kas nedžiugina. Kokybės kartelė yra nuleista žemai. Viena svarbesnių to priežasčių – nėra profesionalios populiariosios muzikos kritikos.
„Man labai gaila, kad mano kolegos iš muzikos profesionalų pasaulio visiškai ignoruoja šį visais laikais labai platų muzikinės kultūros sluoksnį. Kaltinu Lietuvos muzikos akademiją, kuri labai siaurai žiūri į muzikologiją. Tik kaip į kažkokią itin sudėtingų kūrinių analizę. Akademijoje dirbanti profesūra yra atsiribojusi nuo masinės kultūros“, – apgailestauja G.Kuprevičius, pats nevengiantis kurti pop kūrinių ir mėgstantis „tą, kas skamba linksmai ir turi ritmą“.
Tačiau galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau susiformavo pakankamai stipri atsvara vietiniams Lady Gaga ir Justino Bieberio analogams. J.Dobriakovo įsitikinimu, Alina Orlova, „Suicide DJs“, „Empti“, Leonas Somovas ir Jazzu, „Freaks on Floor“ – tai akivaizdžiai ne „pogrindinė“ alternatyvi muzika, o normali populiarioji muzika vakarietiška prasme, kuri pritaiko alternatyvios muzikos srovių idėjas platesnei auditorijai.
