Šis laikas menininkei – ypač įtemptas. Paryžiuje ji darbuojasi jau trečią savaitę: „Čia mažomis grupelėmis repetuojame su bene 100 skirtingų amžių vaikų iš skirtingų mokyklų.“
Atsargiai pasiteiravus apie nuovargio lygį, L.Lapelytė šyptelėjo ir teigė, kad dabar prasidėjo rimtas jos kūrinių rodymo maratonas: „Kaip čia pasakius. Šią savaitę pristatome „The Speech“, o kitą atsidaro Liono diena, kurioje bus rodomi du kūriniai.“
„The Speech“ vyks įspūdingos architektūros, prestižiniame meno centre „Bourse de Commerce“ erdvėje, esančioje netoli garsiojo Luvro. Rugsėjo 11, 12 ir 13 dienomis vyksiantys pasirodymai žymi 2024-ųjų Lietuvos sezono Prancūzijoje startą ir svarbiausio Paryžiaus rudens festivalio „Festival d’Automne“ atidarymo savaitę.
– Lina, jūsų pasirodyme dalyvauja 80 vaikų, kurie, kaip suprantu, ir yra pagrindiniai kūrinio atlikėjai. Kodėl jums reikėjo savo kūrinį įgarsinti vaikų balsais?
– Šiuo atveju, nėra taip, kad vaikai įgarsins mano kūrinį. Jie yra pilnaverčiai performanso dalyviai, kurie mano kūryboje yra ypač konceptualus dėmuo. Šį kartą jaunieji menininkai imituos gyvūnų balsus. Man pasirodė, kad įsivaizduojama gamta turi būti įgarsinta jaunų žmonių, kurie galbūt ir patys dar ne visai atitolę nuo gamtos.
– Kokį vaidmenį užima gamta jūsų kūrinyje?
– Pati gamta galbūt ir neužima jokio vaidmens. Tai yra labiau apie žmogaus įsivaizduojamą gamtą bei gyvūnijos pasaulį. Pastarasis įdomus tuo, kad mes jo vis dar nepažįstame. Atsigręžimas į ten šiame laikmetyje, kada trokštame viską kontroliuoti, suprasti ir žinoti, yra ypač svarbus.
Ne veltui pats kūrinys vadinasi „Kalba“. „Kalba“ ne kaip kalbos fenomenas, bet kaip prakalba, tostas, tai, ką kažkas rėžia įvairiomis progomis. Šis pasakymas vyksta kalba, kurios mes neturime galimybės suprasti. Reflektuoja dabartinį mus supantį nesusikalbėjimą ir kalbos vartojimą manipuliaciniams tikslams. Jos suabstraktinimas ir siurrealus paveikslas kalba apie šios dienos problematiką.
– Ar, kaip menininkė, turite norą priversti skirtingas puses susikalbėti?
– (juokiasi). Ne, neturiu teisės priversti kažko susikalbėti. Tai būtų tolesnis žingsnis. Visgi daug kas yra ir apie susiklausymą, ką kviečiu ir padaryti, nors kalba žiūrovui ir nebus suprantama.
– O kas nesusikalba?
– Nesusikalbama ne tik mano fantazijoje, bet ir realiame gyvenime, kaip antai Izraelis su Palestina ar žmonės su gamta. Kaip ir minėjau, šiame laikotarpyje atsirado daug vietos manipuliacijoms, kalbos iškreipinėjimui, o kur dar negirdimi sluoksniai, kurių nesistengiama pažinti. Visgi, tai yra platesnė refleksija ir visai nebūtina įvardinti, kas konkrečiai nesusikalba.
– Įdomu tai, kad vaikai dainuos gyvūnų kalba. Ar tai nėra sugrįžimas prie savotiškų kalbos pradmenų, instinktų, kurie yra suvokiami per emocijas?
– Taip, „The Speech“ tikrai yra pirmapradis, bet turiu pabrėžti, kad vaikai ne dainuos, o krioks, klykaus ir cyps (šypsosi).
– Ar esate griežta repeticijose?
Ne, nesu, nes dažniausiai dirbu su žmonėmis, iš kurių nelabai turiu teisės reikalauti kažko, kam jie nepasiruošę. Darbo procese labiausiai stengiuosi išgirsti ir suprasti, kas yra mano bendradarbiai ir ko aš galiu iš jų prašyti. Nebandau nieko pakeisti ar „perlaužti“.
– Kaip sekėsi susikalbėti su pačiais prancūzais? Kaip jie jus priėmė? Galbūt atsirado ilgalaikių pažinčių?
– Prancūzijoje jau dirbu kelinti metai. Pradžioje pasirodė mano solo paroda galerijoje „Lafayette Anticipations“, teko bendradarbiauti su mados namais „Hermes“. Žinoma, rodėme „Saulę ir jūrą“ bei „Geros dienos!“. Tad kontekstas man jau pažįstamas, bet… kadangi nekalbu prancūziškai man vis dar yra sudėtinga. Darbas su vaikais buvo grįstas klausymu, mat nelabai galėjau jiems, ką pasakyti. Bandžiau tiesiog priimti tai, ką jie man siūlo. Žinoma, turėjau komandą, kuri man padėjo: vertėjavo ir komunikavo.
– Ką jums reiškia šis įsitvirtinimas Prancūzijos meno lauke?
– Nesakyčiau, kad esu įsitvirtinusi. Man tiesiog taip nutiko, kad gavau kelis pakvietimus dalyvauti svarbiose parodose. Šiaip mano santykis su Paryžiumi ganėtinai netikėtas, nes visą laiką labiau save siejau su Londonu, kuriame ir studijavau. Negana to, kalbos barjeras diktavo savo – niekada negalvojau, kad mano kūryba čia bus laukiama ir atpažįstama.
– Įsivaizduokite, kad jūsų naujasis kūrinys galėtų pakeisti orą. Koks oras tai būtų?
– Tai būtų šiltas vasaros rytas, kai keičiasi paros laikas iš nakties į dieną, kai kyla saulė ir ant žolės nusėsta rūkas tarsi dangus būtų nusileidęs ant žemės.