Vieną gražų spalio vakarą laikas Kaune tarsi sugrįžo pusę amžiaus atgal. Į Rotušę pirmą kartą susirinko keturios dešimtys senųjų miesto muzikantų. Tik retas jų šiandien vis dar tebegroja. Tačiau jų indėlis į moderniosios Lietuvos muzikos raidą – labai svarbus, nors ir nepelnytai primirštas.
52 muzikantų jau nebėra
„Nuo jūsų prasidėjo naujų talentingų muzikantų kartų augimas“, – pabrėžė vienas renginio iniciatorių Kęstutis Ignatavičius.
Bigbito ansamblyje „Aitvarai“ grojęs Rotušės ceremonmeisteris pateikė liūdną statistiką: „Suskaičiavau, kad Anapilin iškeliavo 52 tos kartos Kauno muzikantai“. Visų išėjusiųjų pavardės, skambant fortepijono muzikai, buvo garsiai perskaitytos ir pagerbtos tylos minute.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kauno džiazo muzikantai |
Nepaisant apie gyvenimo laikinumą susimąstyti privertusių skaičių, Kauno kavinėse, restoranuose, šokių klubuose ilgą laiką groję muzikantai ilgai neliūdėjo. Surengę trumpą improvizuotą koncertą, jie, dideliame ekrane žiūrėdami kruopščiai surinktas archyvines nuotraukas, garsiai aptarinėjo jose matomus žmones, dalijosi linksmais prisiminimais.
Dauguma surinktų nuotraukų patalpintos interneto svetainėje Kaunasretrojazz.lt.
Nemėgo groti rokenrolo
„Metropolis“, „Tulpė“, „Orbita“, „Dirbtinis pluoštas“, „Žalias kalnas“, „Jaunimo kavinė“, „Gildija“, Kūno kultūros institutas – Kauno vietas, kuriose grodavo, seniesiems muzikantams lengviau prisiminti nei kai kuriuos kartu muzikavusius kolegas.
„Neatsimenu šito gitaristo vardo, bet pas mane jis grojo“, – šūktelėjo vienas iš susirinkusiųjų. „Čia toks Ryčka“, – tuoj pat kažkas atsiliepė.
Pasirodė, kad nelengva atsiminti ir nuotraukose įamžintų įvykių datas. „1964-aisiais dar grojau, o kitais metais išėjau į kariuomenę, todėl čia yra 1965-ieji, Palanga“, – loginį mąstymą pasitelkė būgnininkas Jonas Snieška-Sniegas, sukaupęs didelį archyvinių nuotraukų albumą.
„Neminėsiu pavardės, bet šitas gitaristas visada sakydavo: „Kaip nemėgstu rokenrolų – miegas nuo jų ima“. O iš tikrųjų, nemokėdavo sugroti jų. Tai man papasakojo ansamblio vadovas“, – žiūrėdami fotografijas linksmomis istorijomis ir atsiminimais dalijosi žmonės, prieš pusę amžiaus buvę neatskiriama kiekvieno vakarėlio dalimi.
Nors ne visi jų pasiekė meistriškumo viršūnę ir tapo scenos žvaigždėmis, Kaunas jų dėka buvo Lietuvos džiazo ir estradinės muzikos lopšys
Atkartodavo radijo melodijas
 |
| J.Snieškos archyvo nuotr./1969–1970 m. ansamblis „Orbita“: Ž.Rugelevičius (trimitas), V.Biely (kontrabosas), R.Brazaitis (saksofonas), J.Snieška (būgnai). |
Šalies džiazo ištakos siejamos su 1955 metais Kauno politechnikos institute (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas) naujosios muzikos entuziastų A.Krutulio ir J.Matusevičiaus įkurtu orkestru.
Iš pradžių orkestras neturėjo vadovo, sugebančio kurti instrumentuotes, aranžuoti kūrinius, neturėjo koncertinės programos. Muzikantai tiesiog bandydavo atkartoti per radiją išgirstas melodijas.
Todėl tikruoju lūžiu lietuviškos populiariosios muzikos istorijoje reikėtų laikyti 1956-uosius, kai prie KPI orkestro vairo stojo iš kariuomenės grįžęs Juozas Tiškus. Naujasis vadovas suformavo pirmąjį profesionalų 28 žmonių svingo orkestrą šalyje: penki saksofonai, keturi trimitai, keturi trombonai ir ritminė grupė – mušamieji, kontrabosas, gitara.
Kompozitorius, multiinstrumentalistas, pedagogas J.Tiškus turėjo rankinį įrašinėjantį įrenginį, su kuriuo įrašydavo per radiją skambančias kompozicijas. „Pagaudavo“ šlagerį ir jį aranžuodavo Kauno jaunimo orkestrui (nuo 1958 m. – Lietuvos estrados orkestras). Orkestro pagrindu 1966 m. buvo įkurtas lengvojo žanro vokalinis instrumentinis ansamblis „Estradinės melodijos“.
Aukštesnis lygis – visų nuopelnas
Nevalia užmiršti ir kitų Kaune aktyviai veikusių kolektyvų, kuriuose groję muzikantai labai prisidėjo prie lietuviško džiazo ir estrados susiformavimo.
Prieš trejus metus miręs ilgametis Kauno bigbendo vadovas Romualdas Grabštas šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kad nors Kaune nebuvo itin ryškių džiazo figūrų, tokių, kaip vėliau Vilniuje susikūręs pasaulinį pripažinimą pelnęs Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasavo trio, mieste buvo susibūrę daug stiprių muzikantų, kurie populiariąją muziką pakėlė į aukštesnį lygį.
Jaunuoliai klausydavosi vakarietiškų radijų stočių ir bandydavo iš klausos „nuimti“ išgirstus kūrinius. Juos vėliau atlikdavo šokiuose. Džiazo temas ir improvizacijas grojo populiarūs Kauno ansambliai – „Tulpė“, vėliau tapęs Lietuvos radijo ir televizijos instrumentiniu ansambliu, „Orbita“.
 |
| Kaunasretrojazz.lt nuotr./Senieji džiazo muzikantai |
„Tulpei“ vadovavęs R.Grabštas pasakojo nesusidurdavęs su ypatingais valdžios draudimais, cenzūra. „Bent jau Kaune mums niekas netrukdė groti. „Tulpėje“ grodavome labai daug amerikietiškos muzikos. Man keista, kai įrodinėjama, kad džiazo neleisdavo groti“, – duodamas interviu 2005-aisiais stebėjosi R.Grabštas.
Kūrė nuo nulio
Modernia populiariąja muzika susidomėjusiai pokario kartai teko viską pradėti beveik nuo nulio, nes tarpukariu džiazo, kurio pagrindu susiformavo ir lengvojo žanro muzika, Lietuvoje nebuvo. Amerikoje XX a. pradžioje atsiradęs džiazas į mūsų šalį atkeliavo tik šeštajame dešimtmetyje.
Amerikoje XX a. pradžioje atsiradęs džiazas į mūsų šalį atkeliavo tik šeštajame dešimtmetyje.
Smetoniniai karinių orkestrų muzikantai grodavo tik klasiką, o legendiniuose Kauno restoranuose „Metropolis“, „Versalis“ (sovietmečiu tapo „Jaunimo kavine“) ir „Konrado“ kavinėje skambėjo operetės ir šlageriai, pagrindinis instrumentas buvo smuikas.
Tarpukariu restoranuose neskambėjo improvizacijos, nes paprasčiausiai nebuvo muzikų, gebančių rašyti instrumentuotes, aranžuoti kūrinius. Niekas neturėjo reikiamų teorinių žinių, mat pirmoji muzikos mokykla šalyje buvo įkurta tik apie 1923 metus.
Tarpukario karta neprisitaikė
Naujoji pokario karta šokiuose mėgindavo groti su senaisiais muzikantais, tačiau nelabai sėkmingai, nes „smetoniniai“ atlikėjai „nepagaudavo“ laisvesnių estradinių, džiazo melodijų.
Tuo tarpu Kauno Rotušėje susirinkę skirtingų pokario kartų muzikantai susigrojo be problemų. Eilinis klausytojas net nebūtų supratęs, kad atlikėjai pirmą kartą groja kartu.
„Mes visi žinome tuos pačius standartus, tas pačias melodijas, todėl kartu groti nesunku“, – aiškino ir pats gitarą į rankas trumpam paėmęs K.Ignatavičius. Jis atskleidė, kad jau galvojama apie Lietuvos džiazo muziejaus įkūrimą.
Įdomu tai, kad prie lietuviško džiazo ištakų stovėję muzikantai ne iš karto savo grojamą muziką pavadino „džiazu“. Šį pavadinimą atrado tik pamatę filmą „Saulėto slėnio serenada“, kuriame skambėjo garsaus JAV džiazo muzikanto Gleno Millerio orkestro atliekama muzika.
