Planavo naują kūrinį
„Kai žmogų pažįsti visą gyvenimą, tai vieno sakinio nepasakysi, – 15min teigė A.Navakas. – Jis buvo unikalus žmogus, supratęs įvairias meno sritis, pavyzdžiui, erdvinius dalykus, tačiau pagrindinė jo aistra buvo muzika.“
Pašnekovas pažymi, jog K.Antanėlis buvo epochos simbolis, kuris darbų imdavosi neatsižvelgdamas į jokias aplinkybes.
Anot A.Navako, kompozitorius nuolatos gyveno idėjose, kurios visuomet buvo vertos dėmesio. „Todėl visada prie darbų ir prisidėdavau, – teigė jis. – Be to, savo pasirinktose temose jis visada rasdavo kažką aktualaus.“
A.Navakas atskleidė, jog 2022 metais žiūrovus turėjo pasiekti operos kūrinys Romo Kalantos atminimui.
Paklausus, kaip K.Antanėlis reformavo Lietuvos muzikos lauką, A.Navakas atsakė: „Jis buvo žmogus, kuris tiesiog domėjosi muzikos šaknimis. Turiu omeny – roko muziką, džiazą, bliuzą. Galvoju, jog visos jo dainos sukurtos ant teisingo pagrindo. Man ypač patikdavo, jog jis [kruopščiai suderindavo] teksto bei muzikos santykį, kas nėra dažnas dalykas.“
Kultinės roko operos kūrėjas
R.Prusevičienė K.Antanėlį atsimins kaip kultinės roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ autorių. „Kurdamas šią operą jis sutelkė pačias stipriausias ano meto teatrines ir muzikines pajėgas. Šis kūrinys – neblėstanti kompozitoriaus atmintis, kurią įrašant dalyvavo ir žymiausi Jaunimo teatro aktoriai bei džiazo muzikantai, diriguojami Sauliaus Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro“, – prisiminė ji.
Jis yra kūrėjas, kuris niūriais laikais užtikrino absoliutų dvasinį proveržį į Vakarus ir aukštąją populiariąją kultūrą.
„Su K.Antanėliu esame galvoję apie jo kūrinių atlikimą, deja, tiesiogiai jų nebeteko daugiau įgyvendinti, nes vis sukliudydavo kokios nors aplinkybės. Manau, kad jis yra kūrėjas, kuris niūriais laikais užtikrino absoliutų dvasinį proveržį į Vakarus ir aukštąją populiariąją kultūrą. Jis buvo daugiaprasmis žmogus“, – tęsė R.Prusevičienė.
Reiklus sau ir kitiems žmogus
Spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“ Romeo vaidmenį atlikęs K.Smoriginas 15min sakė, kad K.Antanėlis buvo reiklus sau ir kitiems žmogus:
„Šį miuziklą repetavome pusę metų. Jis sėdėdavo prie pianino ir kartu mokė dainuoti arijas. Jas buvo galima atlikti kaip rokenrolą, bet ir kaip polką, nes abiejų metras – dvi ketvirtinės. Sudainuoti šį kūrinį roko spalva buvo tiesiog būtina, tad darbas tęsėsi iki pat išėjimo į sceną.“
„Labai gaila, kai išeina tokie žmonės. Juk jis buvo ir architektas, turėjo išlavintą skonį“, – pridūrė pašnekovas.
„Tai buvo įdomus periodas, kaip žmogus, jis buvo labai gabus, pilnas idėjų. Ta roko opera gimė netikėtai, pusę metų mes pakankamai daug repetavome su juo – jis akomponuodavo, dainuodavome partijas, savo arijas. Visi aktoriai pasakytų tą patį: mes labai ilgai dirbome su Kęstučiu, tik tada prasidėjo sceninės repeticijos su Nekrošiumi. Bet susitikdavome ir asmeniškai, be abejo, pauliavodavome“, – naujienų agentūrai BNS sakė K.Smoriginas.
Jis sako prisimenantis ir „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ premjerą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur Jėzaus vaidmenį atliko aktorius Vidas Petkevičius.
„Tai buvo konservatorijoje, nedidelėje salėje, su pilnu sąstatu. Tai buvo labai drąsu, nes šalia – saugumas. Reikėjo tą apeiti, išaiškinti, kas čia daroma. O Kęstas buvo apskritai gabus visais klausimais – gerai piešė, jis buvo išmanantis architektas. Jį prisimenu kaip labai kūrybingą žmogų, pilną idėjų. Aišku, kartu jis buvo ir toks kibus, kad galėjo tave surasti kitame pasaulyje, jis galėjo pasiekti iš tavęs, ko nori, įvairiomis priemonėmis“, – prisiminė K. Smoriginas.
K.Antanėlis: mes juos apgavome
Pats K.Antanėlis beveik prieš du dešimtmečius koncerte kalbėdamas apie „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ pastatymą, sakė, jog saugumui nepavyko užkirsti kelio premjerai dėl vienos gudrybės.
„Mes puikiai žinojome, kad mus supakuos, paskelbėme, kad koncertas bus aštuntą valandą, paleidome, kad šeštą ir pradėjome šeštą. „Budelės“ suvažiavo septynios ar aštuonios, kad neįvyktų tas įvykis. Bet kadangi žmonių buvo tiek, o tais laikais dar nebuvo madinga šaudyti ir daužyti lazdomis, jie negalėjo praeiti – jau buvo įpusėjusi opera. Žodžiu, mes juos apmovėme“,– LRT skelbiamame koncerto įraše sakė K.Antanėlis.
Maištingas ir kūrybingas žmogus, atnešęs į Lietuvą bliuzą
Kompozitorius Laimis Vilkončius BNS prisiminė pirmuosius susidūrimus su K.Antanėliu dar besimokant Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kur K.Antanėlis, pasak jo, pasigamino ir pirmąją elektrinę gitarą, išmoko groti pianinu, gitara, būgnais.
„Jis buvo aktyvus, buvo protestuojantis, kovojantis, nenurimstantis žmogus visą laiką. Jis labai domėjosi muzika – kaip ir mes visi „Salomeikoje“, buvome pamišę dėl Bitlų muzikos. „Salomeikoje“ buvo įrengtos dirbtuvės darbų pamokoms, buvo visokių staklių gręžimui, pjovimo zeimeriai. Kęstas, matyt, susitarė su mokytoju, kad jam leistų pasidirbinti elektrinę gitarą, nes kitokio būdo nebuvo kaip nors ją gauti tais laikais. Akustine gitara jis jau groti mokėjo, jau grojo fortepijonu, tiesą sakant, nežinau iš kur. Mokėsi groti mušamaisiais“, – pasakojo L.Vilkončius.
Anot jo, K.Antanėlis, besidarydamas pirmąją gitarą, neteko vieno dešinės rankos piršto, bet tai nesutrukdė jam vėliau ne tik kurti, bet ir po mokyklos ir po studijų aktyviai koncertuoti su savo grupe sostinės restoranuose.
„Mus visus stebindavo, kaip Kęstas sugebėjo dešine ranka keturiais pirštais groti. Techniškų dalykų jis negrodavo, bet tikrai jausdavo svingą“, – sakė L.Vilkončius.
„Taip, ir roko, bet, sakyčiau, jis netgi daugiau prisidėjo prie bliuzo atnešimo. Jis grojo restoranuose. Buvo „Gintaro“ restoranas priešais geležinkelio stotį, kur dabar yra viešbutis. Tai buvo modernus restoranas užsieniečiams, kad juos galėtų geriau kontroliuoti. Tame restorane Kęstas grojo su savo grupe, o aš vienu metu buvau estradinių orkestrų susivienijime Vilniuje meno vadovu, su komisija dukart per metus važiuodavome per restoranus ir kavines (...), Kęstui dažniausiai skirdavome pirmą vietą, nes jie tikrai labai šauniai grojo“, – pasakojo jis.
L.Vilkončius sako, kad be vakarietiškos muzikos, kuri tuo metu jaunimui buvo įprasta protesto prieš sovietinį režimą forma, K.Antanėlis maištaudavo ir kitais būdais, nors atvirai ir neagituodavo prieš okupacinę santvarką.
„Kiekvienoje klasėje virš mokytojo galvos ant sienos visada kabodavo arba LTSR herbas, arba Lenino portretas. Tai jis vietoje to nukabinęs pakabino ar tai Smetonos nuotrauką, ar tai trispalvę. Tada jį ruošėsi išmesti iš mokyklos, bet tuomet atėjo mama, jį apgynė, atkalbėjo, kad ji viena jį augina, jai labai sunku - jį paliko“, – pasakojo L.Vilkončius.
Kompozitorius sako, kad metais už jį jaunesnis K.Antanėlis jau mokykloje subūrė ansamblį, į kurį padainuoti pakvietė jį patį ir kitus Ąžuoliuko choristus – dažniausiai per pertraukas radus pianiną buvo dainuojamos Bitlų dainos, o mokykloje dėstoma sustiprinta anglų kalba leido iš esmės suprasti ir tekstus. Grupė pasirodė ir vienoje mokyklos švenčių.
„Jis atsinešė kažkokią, man atrodo, amerikiečių kantri stiliaus dainelę. Mes penkiese gal – jis pats, su gitara, aš, padainavome tą dainelę, namuose paieškoję languotų marškinių, atėjome po kaklu pasirišę mamos skarelę, kad atrodytumėme kaip kaubojai. Man patiko, maniau, kad Kęstas su mumis dirbs toliau, bet tai buvo vienkartinis dalykas“, – kalbėjo jis.
1969-aisiais baigęs mokyklą, 1971-aisiais K.Antanėlis, studijuodamas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) jau pastatė Andrew Lloydo Webberio (Endriu Loido Veberio) roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
„Tai buvo gilūs sovietiniai laikai, aš irgi ėjau žiūrėti. Buvo toks anšlagas – aš, rodos, kažkur ant sienos kabojau įsikabinęs į apšildymo vamzdį, nes nebuvo vietos kur obuoliui nukristi“, – prisiminė L.Vilkončius.
Gerokai vėliau, jau po roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ premjeros, kurią režisavo jau tuomet garsus Eimuntas Nekrošius, L.Vilkončius kartu su aktoriais įrašė dvigubą šios roko operos vinilinę plokštelę, o dar po kurio laiko K. Antanėlis pakvietė jį ir kartu kurti grupę.
„Aš visada stebėdavausi ir jo prodiuseriniais gebėjimais, kaip jis sugebėjo savo kūrybą išpopuliarinti. Juk „Verona“ Amerikoje buvo pastatyta, Vokietijoje laimėjo prizą (...). Jo „Verona“ buvo parodyta ir Trijų Kryžių kalne per vieną „Life“ festivalį. Galvoju ir kaip jam pavyko užpainioti Saulių Sondeckį su kameriniu orkestru – yra toks kūrinys „Keturios lietaus šalys“ pagal Sigitą Gedą – jis jau yra ne rokinis, muzika su tokia pretenzija į šiuolaikinę klasikinę“, – pasakojo L.Vilkončius.
Kompozitorius sako, kad jis ir kiti kolegos K.Antanėliui talkindavo su partitūromis, pavyzdžiui, „Keturioms lietaus šalims“ partitūrą parašė kompozitorius Arūnas Navakas, taip pat su K. Antanėliu kartu kūręs ir kitą roko operą „Peras Giuntas“.
Biografiniai faktai:
1971 gruodžio 25 dieną Vilniuje, beje, pirmasis Europoje, jis pastatė Andrew Lloyd Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
Lietuvos kultūrai svarbus menininkas pagal Sigito Gedos adaptuotą Williamo Shakespeare’o dramą „Romeo ir Džuljeta“ sukūrė roko operą „Meilė ir Mirtis Veronoje“.
Pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramą kartu su A.Navaku K.Antanėlis pastatė roko operą „Peras Giuntas“.
Tarp jo kūrinių figūruoja ir oratorija „Keturios lietaus šalys“ solistams, chorui ir orkestrui, 4 dainų ciklai, apie 200 dainų ir apie 80 instrumentinių pjesių.
