Naujas Mičigano universiteto mokslininkų aiškinimas gali įnešti šiokių tokių pokyčių, o muzikos instrumentų kūrėjams gali tekti gaminti naujus, specialiai šiam kūriniui tinkamus taksi garso signalus, kurie grotų kitokias nei dabar natas.
Mokslininkai tvirtina, kad veikiausiai G.Gershwino užrašyti simboliai buvo neteisingai interpretuojami. Kompozitorius keturis taksi signalus pažymėjo apskritimais apvestomis raidėmis A, B, C ir D. Maždaug nuo 1945 m. šios raidės buvo interpretuojamos kaip natų garsai, mat natos turi ir raidinę išraišką.
Pasak mokslininkų, G.Gershwinas veikiausiai užrašė ne natas, bet raidėmis pažymėjo keturis skirtingus taksi signalus. Tvirtinama, kad viešėdamas Paryžiuje G.Gershwinas susižavėjo taksi automobilių signalais ir pats išsirinko bei nusipirko keturis skirtingų tonacijų signalus. Mičigano universitetas pateikė 1929 m. įrašytą G.Gershwino kūrinį, kurio atlikimą prižiūrėjo pats kompozitorius. Pastebima, kad taksi signalai labiau sukuria miesto atmosferą ir skamba tikriau. Mokslininkai apgailestauja, kad tikrieji G. Gershwino pirkti taksi automobilių signalai pasimetė.
Mokslininkai teigia, kad būtent 1929 m. įrašas labiausiai atitinka G.Gershwino kūrinio dvasią ir vieno garsiausių XX a. kompozitorių idėją. Vis dėlto tyrinėtojai sutinka, kad būtų buvę daug paprasčiau, jei skambėjusius automobilių signalus G.Gershwinas būtų pažymėjęs tiesiog skaičiais 1, 2, 3, 4, o ne įvairiai galimomis interpretuoti raidėmis.
„Oskarai“ sukritikuoti ir dėl R. Wagnerio
Žiniasklaida suskubo pastebėti ir sukritikuoti muziką, skambėjusią per „Oskarų“ ceremoniją. Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ ištrauka papiktino dalį socialinių tinklų vartotojų, ypač kai apdovanojimą atsiėmė geriausio užsienio filmu išrinktos vengrų juostos apie holokaustą „Sauliaus sūnus“ („Son of Saul“) kūrėjai.
„Tikiuosi, „Oskarų“ muzikos režisierius žino, kad R.Wagneris buvo mėgstamiausias Hitlerio kompozitorius“, – taip socialiniuose tinkluose rašė internautai.
Šis R.Wagnerio kūrinys skambėjo ir 1915 m. pastatytame filme „Tautos gimimas“, kurį kritikai iš dalies sieja su kukluksklano susiformavimu ir stereotipų apie juodaodžius sukūrimu.
Paroda – „Islamo valstybės“ sunaikintai Palmyrai
Paskutinį vasario savaitgalį Kelne atidaryta ekspozicija „Palmyra: kas liko?“. Sirijoje esanti Palmyra per šimtmečius mokslininkus, menininkus ir turistus žavėjo savo šventyklomis ir kitais pastatais, kurie išgyveno romėnų, graikų ir persų valdymą ir išliko iki mūsų dienų. Tiksliau – iki 2015 m. vasaros, kai „Islamo valstybė“ atakavo istorinį miestą ir sunaikino svarbiausias Palmyros šventyklas.
Dėl besitęsiančio miesto naikinimo Kelne veikiantis Wallrafo-Richartzo muziejus nusprendė pažvelgti į Palmyrą kitu žvilgsniu ir į ekspoziciją surinko darbus, kurie atskleidžia šio senovinio Sirijos miesto grožį. Muziejus eksponuoja beveik 40 XVIII–XIX a. sandūros Prancūzijos dailininko, archeologo Louiso-François Cassas darbus. Jis tapo vienu pirmųjų archeologų, 1784 m. apsilankiusių Palmyroje. Kūrėjas tyrė pastatų struktūras, jų savybes ir per du mėnesius nupiešė visus mieste išlikusius senovinius pastatus, savo kūriniuose dalį pastatų rekonstruodamas.
Šiandien, kai svarbiausi Palmyros architektūros paminklai išnaikinti, L.-F.Cassas kūriniai išsaugojo unikalų žvilgsnį į senovinę Palmyrą. Ekspozicijoje taip pat siūloma pasižvalgyti po pirmuosius Europos mokslininkų ir istorikų darbus, atradus dykumose pasislėpusį Palmyros miestą. Dykumos perlu vadinama Palmyra, kurios pavadinimas reiškia Palmių miestą, buvo gerai išlikusi senovinė oazė, esanti už 210 km nuo Damasko. 1980 m. Palmyra įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
