Žmonės.lt koncerto apžvalgą skaitykite čia.
Penktadieninio koncerto pradžią ženklino vizuali riba: „Kurak“ užgrojo, kai publika dėl užtrauktos užuolaidos dar negalėjo jų matyti. Teatrališkas startas. Teatrališkumo įspūdį padidino ir tai, kad visi muzikantai – neskaitant poros smulkių detalių, pvz., kitų Donato Bielunskio marškinėlių – buvo apsirengę taip pat, kaip per „LRT Opus Ore“ koncertą.
Planas vietoj atsitiktinumo, atkartojimas vietoj improvizacijos – apie tai kalba ir pats „Kurak“ lyderis Vygintas Kisevičius. Pirmenybė teikiama ne intuityviam akimirkos impulsui, o atidirbtam, kokybiškam jau sukurto kūrinio atlikimui. Įdomi koncepcija.
Jos įgyvendinti imasi žmogus su akademiniu muzikiniu išsilavinimu, didžiule prodiuserio ir atlikėjo patirtimi. Toks žmogus nepasirinks prastų muzikantų ar garso operatorių savo grupei. Ir vaisiai akivaizdūs: iš esmės nepriekaištingas grojimas ir turbūt geriausias įmanomas įgarsinimas (neskaitant pirmų kelių kūrinių, kai labai trūko vokalo). „Kurak“ yra profesionalai. Profai. Prof. „Kurak“.
Kalbant apie pačią muziką, dažniausiai girdime vieną motyvą, plėtojamą ir posmų, ir priedainių metu. Metamorfozės, kurias Vygintas paruošia tiems motyvams, yra sąlyginai kuklios. Toks yra „Kurak“ muzikos bruožas – jei moki džiaugtis smulkmenomis, mokėsi džiaugtis ir „Kurak“ muzika.
Visgi, jei klausiate manęs, man, kaip ir daugumai apie „Kurak“ jau rašiusių žmonių, norėtųsi daugiau įtampos ir dinamikos kūrinių viduje. Kažkokių bridge'ų, kelių melodijų sampynos. Todėl mano favoritai yra tie kūriniai, kurių vystymasis paremtas rimtesnėmis transformacijomis:
- „Burning Wood“ (vokalisto pareigas atlieka Markas Palubenka),
- „Barrage Shark“ („Notes EP“ jį įdainavo Domas Strupinskas, o koncerto metu – Markas).
Interviu Vygintas yra kalbėjęs apie harmoniją ir grožį, tai štai „Burning Wood“ – hipnotizuojantis harmonijos ir gėrio mišinys su nuostabiu, haunting finalu. O „Barrage Shark“ turi sunkią ir gaivią vidurinę dalį, kurios metu net keiksmažodis nuskamba. Retas aršios energijos proveržis!
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Kurak“ ir Eglė Sirvydytė |
Užtat gan efektingas pasirodė sprendimas koncerto metu naudoti iš anksto įrašytus backus. Gyvai dainuojantis vokalistas „užlipa“ ant savo paties balso, įrašyto kitoje erdvėje ir kitu laiku. Fenomenologinis stebuklėlis: „čia ir dabar“ susijungia su „ten ir tada“.
Grįžtant prie profesionalumo. Mano supratimu, kažkas esmiškai koncertiško visgi išnyksta, kai susitelkiama į profesionalų kūrinių atidirbimą. Argi neišplaukia ribos tarp pačių koncertų? Kuo skirsis vienas koncertas nuo kito, jei ir viename, ir kitame viskas bus atliekama tobulai tvarkingai, pagal iš anksto numatytą planą? Ir atlikėjai dėvės tais pačiais drabužiais?
Argi nedingsta ryšys su publika, kurį, beje, ir taip komplikuoja anglakalbiai tekstai? Juk publikos buvimas muzikantų panosėje tarsi neturi jokios įtakos kūrinio atlikimui. Bent jau teoriškai to siekiama. Praktiškai tai, žinoma, nevisai įmanoma. Bet sausakimšame „Tamstos“ klube klausytojų minia galėjo pasijusti esanti kitoje tam tikros ribos pusėje nei patys „Kurak“.
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Kurak“ ir Markas Palubenka |
Kas skleidė gyvybę – tai vokalistai. Eglė Sirvydytė buvo santūriausia, Karolis Ramoška derino santūrumą ir taškymąsi, o Markas Palubenka, galima sakyti, išvis kūrė naują kūno kalbą. Gyvybę skleidė ir muzikantų veidai, karts nuo karto nušvisdavę šypsenomis, bet tai jau užmuzikinė gyvybė.
Užtat ir sakau: „Kurak“ dar neatrado idealios sau koncertų formos. Dar nerado būdų, kaip įpūsti gyvybės, kaip įtraukti gyvos čia ir dabar esančių žmonių energijos į savo pasirodymus. Nes jei ne dėl viso šito – kamgi daugiau reikalingi koncertai?
Mažiau ribų!
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Kurak“ ir Karolis Ramoška |
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Kurak“ koncerto akimirka |
