Pasaulinė kūrinio premjera įvyks kovo 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o jį atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“. Tai, kad šis kūrinys yra nekantriai laukiamas, rodo ir faktas, jog bilietai į pirmąjį koncertą ištirpo akimirksniu. Tiesa, Filharmonija jau paskelbė ir papildomą koncertą, kuris įvyks spalio 14 dieną.
Iki kūrinio premjeros likus trims savaitėms, išskirtiniame interviu 15min žinomi kūrėjai pasidalijo pažinties istorija, kūrybos virtuve bei pirmą kartą atskleidė savo bendro darbo pavadinimą.
– Pirmuoju bendru jūsų darbu tapo praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusi audioknyga „Silva rerum“, kur romano tekstas skamba derinant XVII amžiaus muziką su šiuolaikiniais Gedimino kūriniais. Papasakokite, kaip gimė ši judviejų kūrybinė bičiulystė?
Kristina Sabaliauskaitė: Muzika mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Rašydama klausausi įvairių epochų autorių kūrybos, taip pat mėgstu ir šiuolaikinę klasikinę muziką. Štai kodėl galvodama apie romano „Silva rerum“ audioknygą, labai norėjau, kad šalia epochinės to laikotarpio muzikos, skambėtų ir šiuolaikinių autorių kūriniai.
Praėjusių metų vasarą, tiksliau, Šv. Kristoforo dieną, Vilniuje susipažinau su Gediminu ir išgirdau jį atliekant savo kūrinius. Tai man buvo tartum nušvitimas, nes staiga supratau, kad jis kuria muziką taip, kaip aš rašau savo romanus. Pasirodo, kad mūsų kūrybiniai temperamentai sutampa ir tarp mūsų esama nemažai gelminių sąlyčio taškų.
Galvodama apie romano „Silva rerum“ audioknygą, labai norėjau, kad šalia epochinės to laikotarpio muzikos, skambėtų ir šiuolaikinių autorių kūriniai.
Po Gedimino pasirodymo susipažinome užkulisiuose ir jis prisipažino, kad yra mano knygų gerbėjas. Tuomet aš nuosekliai ėmiau klausytis jo muzikos ir pastebėjau, kad savo nuotaika jo kūriniai turi nemažai bendra su mano romanu. Šitaip Gedimino paprašiau „paskolinti“ savo muziką mano audioknygai. Ir jis mielai sutiko.
Dabar girdėdama, kaip muzika ir tekstas tarpusavyje gražiai pinasi ir skamba, džiaugiuosi šia simbioze. Tai man primena šokį, kuriame viskas vystosi labai natūraliai: nė vienas iš „partnerių“ neužgožia kito, tačiau, priešingai, paryškina vienas kitą ir taip sukuria bendrą – emocinį bei intelektualinį – kūrinio krūvį.
Galutinis audioknygos rezultatas mums abiem taip patiko, kad šį darbą tęsiame ir toliau: šiuo metu įgarsiname jau ir kitas romano dalis. Na, o į šį mano kvietimą Gediminas netrukus atsakė tuo pačiu ir pakvietė prisijungti prie jo kūrybinio projekto.
Girdėdama, kaip muzika ir tekstas tarpusavyje gražiai pinasi ir skamba, džiaugiuosi šia simbioze. Tai man primena šokį, kuriame viskas vystosi labai natūraliai.
Gediminas Gelgotas: Lietuvos nacionalinė filharmonija mane pakvietė parašyti kūrinį, skirtą Vilniaus 700 metų sukakčiai. Kadangi tai kūrinys simfoniniam orkestrui ir chorui, vadinasi, jam reikalingas ir tekstas.
Paprastai savo kūriniuose, kai prireikia žodžių – o tai nutinka išimtiniais atvejais – juos pasirašau pats. Bet šis kartas buvo kitoks. Ėmiau svarstyti, kaip reikėtų pasielgti su tekstu ir tuomet susipažinau su Kristina. Tai priėmiau kaip ženklą ir nedelsdamas pasiūliau jai tapti šio kūrinio bendraautore.
– Bendrai kūrybai, matyt, visų pirma, būtina kitą žmogų atpažinti kaip savą, artimą, kažkuo panašų. Kristina paminėjo panašų kūrybinį temperamentą. Kaip jūs įvardytumėte tas sankirtas, kur tampa įmanomu judviejų kūrybinis susikalbėjimas?
G.Gelgotas: Skaitant Kristinos knygas, man atrodė, kad jos žodžiai bei sakiniai liejasi ir teka panašiai, kaip man teka ir liejasi muzika. Būtent dėl to mūsų bendradarbiavimas yra toks malonus ir kartu labai lengvas: nėra jokių bereikalingų trankymųsi į sieną, bandymų kitam kažką paaiškinti ar įrodyti.
Išties mes esame giminingo temperamento. Maža to – abu vilniečiai. Štai kodėl šis bendros dovanos kūrimas Vilniui tapo praturtinančia ir įkvėpusia kūrybine patirtimi.
Mes esame giminingo temperamento. Maža to – abu vilniečiai.
– Paminėti mylimo miesto sukaktį galima įvairiais būdais ir formomis, įvairias žodžiais ir garsais. Kokia yra jūsų šio kūrinio vizija bei koncepcija?
K.Sabaliauskaitė: Gediminui pasiūlius imtis šio darbo, iškart sutarėme, kad tai nebus nei odė, nei himnas, nei tiesiog tradicinis eilėraštis miestui, pagal kurį būtų kuriama muzika. Taip pat jokios pompastikos, kas yra gan įprasta tokioms iškilmingoms progoms parašytiems kūriniams. Mums gi norėjosi simfoniško, o kartu ir labai asmeniško kūrinio. Ir čia mūsų požiūriai vėl sutapo. Tad mes ryžomės eiti savitu keliu.
G.Gelgotas: Šį kūrinį unikaliu galima vadinti jau vien dėl to, kad muzika ir tekstas buvo kuriami lygiagrečiai vienu metu: aš rašiau nežinodamas žodžių ir negalėdamas muzikos pritaikyti tekstui, o Kristina – nežinodama, kokia bus muzika ir todėl negalėdama derinti žodžių prie muzikos skambesio. Mes dirbome kūrybinio pasitikėjimo principu.
Tiesa, prieš tai daug valandų praleidome dalindamiesi asmeniniais pasakojimais apie miestą, prisiminimais bei patirtimis. Iš Kristinos išgirdau daug man nežinomų istorinių faktų apie Vilnių, jo kultūrą, taip pat gyvenimą mieste įvairiomis epochomis. Tai buvo tartum smegenų šturmas, bandant išsigryninti idėjas, kryptis, kuriomis galėtume eiti kurdami savo darbą, skirtą šiam miestui.
K.Sabaliauskaitė: Šį kūrybinį procesą įvardyčiau kaip savotiškus psichoanalizės seansus. Mums buvo įdomus ne tiek paviršinis miesto istorinis matmuo, kiek gelminės patirtys, pasąmoninės patirtys, sapnai ir net košmarai.
Mums buvo įdomus ne tiek paviršinis miesto istorinis matmuo, kiek gelminės patirtys, pasąmoninės patirtys, sapnai ir net košmarai.
– Kristina, iki šiol skaitytojams buvote gerai pažįstama kaip prozininkė. O koks šiame kūrinyje yra jūsų santykis su žodžiu ir istorija?
K.Sabaliauskaitė: Šiame kūrinyje nesiekiau papasakoti Vilniaus istorijos ar savaip interpretuoti kurią nors iš miesto legendų. Pažadu, kad klausytojai kūrinyje nesutiks Geležinio Vilko.
Kadangi Gedimino muzika yra minimalistinė, siekiau, kad ir šio kūrinio tekstas būtų tam tikra žodžių kvintesencija. Tai yra labiau žaidimas fonetiniais garsais it burtažodžiais. Juk Vilniaus šerdis – tai, kas nenusakoma žodžiais, bet ką galima atskleisti per muzikos ir poezijos sąlytį. Tomas Venclova poeziją yra įvardijęs kaip „kalbą kubu“, o man norėjosi iš žodžių „ištraukti kvadratinę šaknį“ ir tai sulieti su muzika.
– Gediminai, o su kuo jums asocijuojasi Vilniaus garsas? Ir kokius uždavinius sau kėlėte šiame kūrinyje?
G.Gelgotas: Muzikoje man buvo svarbu ne tiek sukurti Vilniaus skambesį, kiek perteikti jį tokį, kokį girdžiu vaikščiodamas po savo miestą, jo senamiestį, siauras gatves bei skverus. Ir tai sakydamas, visų pirma, kalbu ne tiek apie fizinį garsą, kiek intuicinį jo pajautimą ir išgyvenimą.
Vilniaus šerdis – tai, kas nenusakoma žodžiais, bet ką galima atskleisti per muzikos ir poezijos sąlytį.
Štai kodėl mes nerašėme tiesiog kūrinio Vilniaus jubiliejaus proga, kuris nuskambėtų kelis kartus ir būtų pamirštas. Mes kūrėme taip, kad šis kūrinys galėtų skambėti nepaisant to, kiek metų yra ar bus ateityje Vilniui.
K.Sabaliauskaitė: Ir tai labai susiję su kūrinio teksto kalbos pasirinkimu. Gediminas yra vienas Lietuvos kompozitorių, kurių kūriniai šiandien dažnai skamba pasaulio scenose. Ir nors jo premjera Lietuvoje dar nėra įvykusi, jau dabar yra juntamas susidomėjimas šiuo kūriniu iš įvairių šalių.
Štai kodėl mums buvo svarbu, kad kūrinio tekstas būtų suprantamas ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinei publikai. Jis turėjo būti parašytas lietuviškai, o kartu ir universalia kalba. Kaip man tai pavyko, išgirsite netrukus. Tačiau tikiu, kad per pavienius žodžius, o kartu ir jų junginius, įvairių kraštų klausytojai turėtų „pagauti“ Vilniaus įspūdį, nuolatos pulsuojančias jo būsenas bei dramatizmą.
– O ar kūrinys jau turi pavadinimą?
Abu: „Vilniaus sarabanda“.
G.Gelgotas: „Sarabanda“ – tai šokis, gyvavęs įvairiose epochose. Renesanso laikotarpiu tai buvo greitas kūrinys, Baroke tapo lėtas ir įėjo į tradicinės siuitos ciklą kaip lyriškoji, dramatiškoji dalis. Klasikinės muzikos mylėtojams yra žinomos Georgo Friedricho Händelio, Johanno Sebastiano Bacho bei kitų garsiųjų kompozitorių sarabandos.
Mūsų kūrinyje susilieja skirtingos sarabandos sampratos – lėtas dalis čia keičia greitos ir jos dinamiškai mainosi tarpusavyje. Šitokiu būdu mes bandėme jungti ne tik istorines epochas, bet ir skirtingas jų muzikines raiškas.
Beje, istoriškai XVII a. Vilniuje buvo atliekamos sarabandos, tik mes esame tai užmiršę. Tad šiuo žodžiu mes tartum iškeliame tai, kas buvo pamiršta, ir simboliškai sugrįžtame prieš Vilniaus šaknų.
Mūsų kūrinyje susilieja skirtingos sarabandos sampratos – lėtas dalis čia keičia greitos ir jos dinamiškai mainosi tarpusavyje.
K.Sabaliauskaitė: Svarbu ir tai, kad pačiame pavadinime yra užkoduota fonetinė žaismė. Juk Vilnius – tai vilnijantis, švelnus, vandeningas. Ir staiga – „sarabanda“ – visiškai kitoks, kontrastingas skambesys, tartum atskleidžiantis du skirtingus polius.
Žvelgiant į miesto istoriją iš psichoanalizės perspektyvos, galima pastebėti, kad Vilnius labai retai šoka savo malonumui, tiesiog iš džiaugsmo, natūraliai. Juk būtent šitokiu būdu, per šokį, galima matyti atsiveriančią vienovę ne tik tarp žmonų, jų kūnų, tačiau ir žmogaus santykį su miestu, jo aplinka. Juk šokdamas sau negali meluoti, nes viskas vyksta spontaniškai, nesurežisuotai: šitokiu būdu veriasi ir Erotas, ir Tanatas, ir flirtas, ir erotika, ir pradžia, ir pabaiga. Būtent šis šokio motyvas pasirodė labai gražus ir prasmingas mūsų kūriniui apie Vilnių.
– O kas tuomet yra „Vilniaus sarabandos“ šokėjai?
K.Sabaliauskaitė: Tie, kas nebijo inkvizicijos. Juk žvelgiant istoriškai, sarabandos labai nemėgo ispanų inkvizitoriai, kurie buvo įsitikinę, kad kur prasideda šis šokis, ten slypi nuodėmė, ir tai yra tiesus kelias į pragarą.
Ir tai tikrai nėra vien tik istorija. Juk šiandien gyvuojančią cancel kultūrą drąsiai galėtume interpretuoti kaip šiuolaikinę inkvizicijos atmainą. Dabar menininkai turi gausybę apynasrių, kurie iš įvairių pakampių grasina jų saviraiškos laisvei ir net verčia daryti kompromisus su savo sąžine. Tai tikrai yra pavojingas šiuolaikinės cenzūros kelias.
Vilnius labai retai šoka savo malonumui, tiesiog iš džiaugsmo, natūraliai. Juk būtent šitokiu būdu, per šokį, galima matyti atsiveriančią vienovę ne tik tarp žmonų, jų kūnų, tačiau ir žmogaus santykį su miestu.
– Kristina, prieš savaitę jums buvo įteiktos Vilniaus garbės pilietės regalijos, o ceremonijos metu pabrėžėte, kad miesto istorijoje žmogaus gyvenimas yra tik mažytė akimirka. Įdomu, kaip jūs įvardytumėte XXI amžiaus vilniečio tapatybę ir tai, kokį miestą šiandien kuriame?
K.Sabaliauskaitė: Dabartinė karta jau nebebijo Vilniaus istorijos ir tokiu būdu gali atrasti tai, ką beatodairiškai bandyta nuslėpti ir ištrinti sovietmečiu. Tuomet kolonizuota XIX a. bei XX a. pirmosios pusės miesto istorija ir vietoj tikrojo pasakojimo buvo pateikiamas perkeistas pasakojimas.
Beje, taip pat ir pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį Vilniui buvo padaryta daug žalos naikinant jo kultūrinį paveldą, grubiausiu būdu pervadinant gatves ir keičiant jo vaizdą.
Tačiau šių dienų vilnietis jau pradeda skirti pelus nuo grūdų ir tikroji miesto istorija jam jau nebėra „baisi“. Jis sugeba priimti miestą tokį, koks jis visada ir buvo, be jokių užaštrintų tautinių sentimentų.
Reikia atsiminti, kad Vilnius visada buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. O šiandien mes esame liudininkai to, kaip jis vėl tampa panašus į buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę. Tai sakydama, visų pirma, kalbu apie tai, kad jis tampa laisvės prieglobsčiu tūkstančiams baltarusėnų ir ukrainiečių, kurie įsilieja į Vilniaus gyvenimo audinį ir, neabejotinai, palieka jame savo pėdsaką.
