Pirmiausia „Nihiling“ išleido du EP, kurie iškėlė juos į įdomiausių jaunų grupių olimpą Vokietijoje. 2009 m. pasirodė ilgai lauktas debiutinis albumas „M[e]iosis“, iki šiol keliantis susižavėjimo bangas visame pasaulyje.
2011 m. sekė antrasis albumas „Egophagus“, atnešęs kolektyvui dar daugiau melomanų dėmesio ir galimybių pažymėti savo teritoriją. Pavyzdžiui, mistinio klipo kūriniui „Particle“ būdu.
Netrukus „Nihiling“ ėmė koncertuoti su tokiais postroko grandais kaip „Mono“ ir „This Will Destroy You“. Tiesa, jų vardas dėl to netapo labai žinomas už postroko bendruomenės ribų. Tad ir pamatyti juos daugiausia galima gimtajame Hamburge ar kituose Vokietijos miestuose, o ne užsienyje. Geriausiu atveju – Japonijoje, kur marginalios roko atmainos turi didžiulę paklausą.
Vis dėlto žinia apie „Nihiling“ sklinda. Kuo jie įdomūs? Ką jie išvis groja? Iškart į akis krinta tai, kad „Nihiling“ kuria nevisai mums įprastą postroką.
Postrokiška yra tai, kad naudojami tradiciniai roko instrumentai, bet nesilaikoma tradicinės roko kompozicijos struktūros (jai būdinga posmų ir priedainių kaita, plius galimas bridge‘as). Tačiau „Nihiling“ kūryboje yra ir nepostrokinių elementų: yra vokalas, yra aiški ir nevienalytė struktūra, kuri, nors ir sudėtingesnė už tipinę roko dainos struktūrą, visgi jai labai artima.
Progroko čia irgi nedaug. Žaidimų su ritmu ar metru praktiškai nėra. Techniškai komplikuoti riffai ar būgnų partijos atsiranda retai ir tampa tik prieskoniu pagrindiniams motyvams. Kurie, savo ruožtu, dažniausiai tamsūs ir remiasi disonansinėmis dermėmis.
Užtat įdomus bendras vaizdas: neįprasti, įdomiai sukalti polimelodiniai riffai jungiami su atsmoferiniais ir elektroniniais garsovaizdžiais, o abu albumai dėliojami tokiu principu, kad trumpi trijų minučių kūriniai (kartais tiesiog įmantrūs garsų kratiniai) permuša jau tuos labiausiai žėrinčius perlus – griausmingas šešių septynių aštuonių minučių kompozicijas.
Dar keistai nuteikia dainų pavadinimai: „Egophagus“, „Sirens“, „syzygy“, „Minnows“, „Letter to Señor Iraola“... Kažkokios nuorodos į mediciną, žvejybą, lotynų kalbą, mitologiją... Taigi muziką lydi žodžiai, į kurių prasmę dėl miglotumo ne visais atvejais pavyksta deramai įsigilinti, bet akivaizdu, kad jie provokuoja mąstymą.
Išvada: pasiklausykite nihiliuojančių vokiečių ir manau, kad sutiksite, jog šiuolaikinė gitarinė muzika dar neišnaudojo visų galimų vystymosi krypčių. Yra dar ten ką nuveikti. Ne viskas sukurta. O tokios grupės kaip „Nihiling“ tai parodo itin aiškiai.
Čia galima nemokamai pasiklausyti albumo „Egophagus“: www.visions.de/news/15100/Nihiling-Egophagus-im-Stream
„Nihiling“ diskografija:
2005 – Transmission EP
2006 – Pandora EP
2009 – M[e]iosis LP
2011 – Egophagus LP