„Turbūt tai svarbiausia kompozitorė Skandinavijoje šiandien“, – rašo „Dagens Nyheter“ (2012); „Ratkje yra viena pačių nuostabiausių dainininkių pasaulyje“, – atlikėją liaupsina „Chicago Reader“ (2005). Pasaulinio garso kompozitorės ir atlikėjos Majos S. K. Ratkje kūryba nepaklūsta įprastiems muzikos dėsniams. Maja S. K. Ratkje sako, kad savo kūryboje vadovaujasi intuicija ir daug dirba. Ji tikina, jog nuolatinis eksperimentavimas ją atveda prie ko nors įdomaus ir netikėto. Muzikantės solinių pasirodymų pagrindu tampa improvizacijos su balsu ir elektronine muzika. „Atliekant muziką pagal natas, netenki galimybės iki galo atsiverti erdvėms, į kurias atvyksti, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl, koncertuodama solo, taip mėgstu improvizuoti. Bandau pajausti patalpą, atmosferą, žmones, aplinką, taip pat suvokti savo pačios būseną bei energiją, ir todėl kiekvienas improvizuotas koncertas yra visiškai unikalus“, – sako garsi kūrėja.
Kiti muzikinės dalies dalyviai – Vilniaus universiteto „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ chorų vyrų grupės kartu su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla. Nors šių chorų repertuarą dažniausiai sudaro klasikiniai muzikos kūriniai, šiame projekte choro nariai, vadovaujami Rasos Gelgotienės, nepabijojo atlikti neįprastą kūrinį. Tai garsaus avangardisto Gilo Josepho Wolmano garso kūrinys „Megapneumies“ (1963), kuriame menininkas daugiausia dėmesį telkė į kvėpavimą ir spontaniškus garsinius eksperimentus savo burnos padargais. „Megapneumies“ rodos tėra ekspresyvių, nerišlių garsų rinkinys, tačiau paveikus savo energetika, garsiniais niuansais.
Muzikinę projekto dalį papildys šiuolaikinės menininkės Kristinos Inčiūraitės nebylus eksperimentinis filmas, kuriame stebima auglio pažeista gydoma žmonių oda ir ji lyginama su probleminiais architektūriniais artefaktais bei invaziniais augalais atokiose vietovėse. Tiek muzikinė, tiek vizualinė projekto dalis atspindės renginio idėją: „Šiuo projektu norisi atkreipti dėmesį į žmogaus pažeidžiamumą intensyviame šiandienos pasaulyje, todėl pristatome itin drąsius eksperimentus su balsu ir elektronika bei lakoniškai atšiaurią vizualinę raišką“, – aiškina šio projekto iniciatorė Kristina Inčiūraitė.
Kristina Inčiūraitė kūrybinių idėjų dažnai semiasi iš kino filmų. Anot jos: „Pasirenku tuos, kuriuose vyksta vienokia ar kitokia veikėjų drama, jų vidinės transformacijos. Tačiau nuorodos į filmus mano projektuose yra nežymios, neakivaizdžios, bet svarbios projekto koncepcijai“. Jos inicijuotas projektas netiesiogiai replikuoja Jonathano Glazerio filmą „Po oda“ („Under the Skin“, 2013). Jame pagrindinė veikėja kuria baugią atmosferą suviliodama ir pradangindama jos kelyje pasitaikančius vyrus. Lydimi gundytojos, jie panyra į klampų skystį, kuris juos „suvirškina“ veikiausiai tam, kad ši nežemiškos kilmės būtybė, pasislėpusi po jaunos moters blyškios odos kauke, galėtų toliau egzistuoti. Po šios moters oda tėra juoda neidentifikuota masė.
Projekto autorė samprotauja: „Galbūt ši būtybė perteikia šių dienų intensyvias žmonių tapatybių transformacijas, išprovokuotas konflikto tarp praeities ir dabarties, geopolitinių bei globalizacijos iššūkių, realaus ir virtualaus pasaulių. Ši baugi neapibrėžtis tarsi liminalumo būsena, individą išvedanti iš komforto zonos į eksperimentinę erdvę, atvirą naujoms žmogaus tapatybių koncepcijoms. Panašiai kaip ir filme, renginyje „Po oda“ siekiama sukurti transformuojančią terpę, kurioje akustiškai ir vizualiai būtų bandoma „perkrauti“ mūsų patyrimus.“
