– Georg Friedrich Handelio opera „Semelė“ premjera įvyko 2017 m. sausio 26 d. Lietuvos rusų dramos teatre. Kokių atgarsių susilaukėtėe po premjeros?
– Jeigu žiūrėti iš žiūrovų pusės, tai atgarsiai buvo geri, kadangi žmonės buvo susirinkę tokie, kuriems tai įdomu, kurie tai vertina, todėl publika buvo tikrai geranoriška. Po spektaklio, kadangi iš teatrinės pusės jokių recenzijų nesulaukėme, tik iš muzikinės, profesionalios teatro žanro kritikos kaip ir neturėjome.
– Antradienį, rugpjūčio 29 d., Klaipėdos dramos teatre „Semelė“ nuskambės antrąjį kartą. Kuo nustebins antrasis kartas ir kokių naujų vėjų atneš?
Norėjome sveikai pasižiūrėti į barokinę operą, taip, kaip šiandien mums aktualu ir įdomu.
– Pasikeis tik labai nedidelės smulkmenos. Manau, kad nereikėtų atskirti, kad yra vienas pastatymas, o po to – kitas, tai yra vienas projektas, šį kartą turėsime tik vieną naują solistę Indrę, tačiau nebus nei kitokios schemos, nei kažkokių fejerverkų, stilistika nuo pat pradžių buvo pasirinkta minimali, monumentali su trupučiu ironijos, norėjome sveikai pasižiūrėti į barokinę operą, taip, kaip šiandien mums aktualu ir įdomu.
– Režisavote ne vieną dramos spektaklį, esate prisilietęs ir prie trumpametražių operų festivalio NOA, kuo išskirtinis ir ypatingas yra operos žanras? Ar galima būtų teigti, kad šis žanras yra sudėtingesnis?
– Su muzika susijusių spektaklių turėjau tikrai ne vieną, rudenį taip pat statysiu miuziklą, todėl kuo toliau tuo labiau krypstu į muziką, todėl, kad daugiau laisvės, daugiau galimybių atsitraukti nuo laikmečio ir pasižiūrėti į kūrinį, keliant vertybinius klausimus. Barokas ir yra įdomus tuo, kad nors jis ir turi su niekuo nesupainiojamą skambesį bei stilistiką, tačiau laikmetis jau yra toks tolimas, kad interpretacijai lieka dar daugiau vietos. O šiuolaikinė opera dar nėra galutinai išsivysčiusi iki kažkokio gryno žanro, šiuo metu ji, sakyčiau, yra tokiam eksperimentiniam lygmeny, todėl ji ir yra šiuolaikinė, kitu atveju ji jau būtų istorijos puslapiuose, padėta į stalčių.
Man asmeniškai, operą statyti yra lengviau, kadangi operos pastatyme dalyvauja didelis sąstatas žmonių, todėl egzistuojantis tvarkingas darbų pasiskirstymas nuima dalį reikalų nuo galvos ir tuomet gali užsiimti tik savo darbu. Be to, priešingai nei dramos teatro žanre, operoje nėra reikalingas ypatingai ilgas vidinio kūrinio įgyvendinimo ieškojimas ir laužymas, o savo interpretacijos laisve kuriama nauja realybė.
– Su kokiais profesiniais ar asmeniniais iššūkiais teko susidurti, dirbant su Semelės projektu?
– Galbūt keista, tačiau šis darbas vyko labai sklandžiai. Sunkiausia gal buvo kastingas. Mūsų interpretacijai Semelė turėjo būti jauna: logiškai galvojant, kas galėjo įsimylėti Romėnų vyriausiąjį Dievą Jupiterį ir kovoti dėl jo meilės – tai tik svajojanti ir naivi paauglė. Tad sunkiausia buvo atrinkti žmones, tinkančius personažiškai, išoriškai ir balsiškai. O kuomet yra geras sąstatas, mano manymu, jau būna padaryta 60 proc. darbo, tada dirbti būna daug lengviau ir paprasčiau.
– Baroko opera kupina mistinių motyvų, meilės dramų tarp žmonių ir Dievų. Apie tai pasakojama ir operoje „Semelė“. Koks yra Jūsų, kaip režisieriaus, santykis su senovės Dievų tema? Ar tai Jums buvo nauja?
– Tų laikų Dievai buvo labai arti žmonių, jie nuolat gyveno meilės intrigose, aistrose. Tai yra tie patys žmonės, kurie jaučia, mąsto, kenčia. Taip, Dievai turi galių, tačiau jos tampa bevertės, kai juos visus valdo tos pačios žmogiškosios aistros. Režisūriškai mes kaip tik bandėme nuvainikuoti tą dievingumą, išlaikant tik jų vaizdinį pagrindą – karūnas.
– Ar buvo tokių režisūrinių sprendimų, kurių atlikėjai atsisakė, ir teko juos pakeisti kitais? Jei taip, kokie?
– Operoje „Semelė“ yra labai daug sudėtingų pakėlimų, apvertimų, užnešimų, tačiau sudainuoti savo arijos sunkiausius finalus nepatogioje pozicijoje, neatsisakė net pagrindinį vaidmenį atliksianti Lina Dambrauskaitė – gulint iškeltai ant šokėjų rankų, kas šiaip fiziologiškai nelabai įmanoma, tačiau ji tai sugebėjo, todėl viskas, manau, pavyko puikiai. Taip pat buvo šiek tiek baimės Junonai, krentant atbulomis į šokėjų rankas, tačiau atsiradus tam tikram pasitikėjimui ir ryšiui tarp režisieriaus ir atlikėjų, viskas vyksta daug paprasčiau. Kita vertus, galbūt ir norėtųsi daugiau to nuogumo, seksualumo, tačiau, manau, jog ir be pernelyg didelio jo naudojimo turinys nei kiek nenukentėjo.
– Ar apskirtai dažnai susiduriate su tuo, kad kai kurie Jūsų režisūriniai sumanymai taip ir lieka neįgyvendinti dėl atlikėjų protesto? Kaip su tuo tvarkotės?
Šiais laikais labiau šokiruoti galima detaliu ir nuosekliu aktoriniu darbu bei gera technika, nei nuogumu.
– Jeigu žiūrėti labai kardinaliai, taip mes vis dar gėdijamės savo nuogo kūno, nors kas yra gal ir keista XXI a. Taip, atlikėjai yra dažnai jautrūs, mes žinome kokia mūsų kūno vieta yra graži ir kuri ne. Kartais nesugebame atrasti distancijos tarp savęs ir personažo. Tokie susidūrimai dažniausiai būna repeticijų pradžioje, kol suvoki, kodėl tai reikalinga, ką tai atneš ir kokia to viso prasmė, nors kita vertus, aš nesu iš tų režisierių, kurie žūtbūt siekia žiūrovą šokiruoti, nes man atrodo, kad šiais laikais labiau šokiruoti galima detaliu ir nuosekliu aktoriniu darbu bei gera technika, nei nuogumu.
– Kokia yra operos pagrindinė žinutė, siunčiama žiūrovui?
– Meilė kaip idėja, ne kūniška, ne žemiška, o tokia meilė, kuria norėtum kad aš tave mylėčiau. Jeigu XVIII a., XIX a. ir XX a. rodė didelius mokslo, technikos ir kitokius laimėjimus, kurie buvo labai vertinami, tai XXI a. žmogus pradeda ieškoti dvasinių ir metafizinių atsakymų. Operoje atsiskleidžia nuoširdaus atvirumo, paprastumo, tyrumo vertybinis santykis su pasauliu.
Aš kviesčiau pasižiūrėti į šį spektaklį sveikai – tai nebūtinai yra skirta aukšto meno žinovams ar vertybių ieškotojams, mes kūrėme taip, kad žmogui iš esmės kiltų interesas išgirsti baroko muziką gyvai su tikru klavesinu, profesionaliu orkestru ir atlikėjais. Tad visus kviesčiau išgirsti muzikinių koloratūrų skambesį, kuris atrodo fiziologiškai net neįmanomas, o jeigu dar patirsite dvasinį katarsį, mūsų tikslas bus pasiektas.
