Paskutinis pusmetis šiam jaunam dirigentui buvo itin įtemptas: Vilnius City Operoje pristatytos dvi operos, koncertinis turas su Linu Adomaičiu, bendras projektas su Petru Vyšniausku, kiti pasirodymai ir koncertai arenose, salėse ir TV eteryje – Ričardui teko diriguoti tris finalines „Auksinio balso“ laidas... Vis dėlto interviu pradėjome grįždami į sezono pradžią.
Koks jausmas apėmė pristačius pirmąjį iš tiesų nuosavą darbą – „Jonas ir Greta“?
Nežinau, jausmas gana dvilypis. Iš pradžių tiek aš tiek Gediminas Šeduikis kalbėjome apie tą didžiulę atsakomybę, eiti kurti ten, kur kūrė tavo mokytojai, tačiau supratau, kad viskas yra kiek paprasčiau. Pristatydamas kūrinį, kuris nuo pat pradžios iki pat galo yra tavo ir tik tavo esi laisvesnis, saugesnis, nei įsiliedamas į kažkieno kito interpretaciją. Niekada nereikia galvoti, kaip padarytų kitas, nes tai – tavo darbas, su kuriuo tu dirbai ilgai vienas, vėliau su orkestru, dar tris savaites su režisieriumi solistais, visus pažinai, kartu įgyvendinote bendrą idėją.
Tikrai buvo žymiai daugiau saugumo, nei einant diriguoti kažkieno kito paruoštą kūrinį. Visada turi laisvę kas kartą ką nors padaryti kitaip. Kartu atėjo ir jausmas, tikėjimas, jog dabar aš iš tiesų galiu dirbti su orkestru ir tą daryti gana neblogai. Manau, tai – žingsnis, labai svarbus kiekvieno jauno kūrėjo kelyje. Be to, sulauktas palaikymas ir geri atsiliepimai iš aplinkinių irgi padėjo, – visi tik drąsino, visiems patiko.
O ką sakė G.Rinkevičius?
Na, jis niekada nedaugžodžiauja. Kai jis pasako „Gerai, sveikinu“, – tai yra daug, tai yra teigiamas įvertinimas (šypsosi). Liaupsių nebuvo, bet jų ir nesitikiu, man to nereikia. Per paskutinę repeticiją jis priėjo ir pasakė keletą pastebėjimų, ir tai man buvo svarbiausia.
Apskritai labai svarbu, kad prieš pat finalą ateitų kas nors taip „neįklimpęs“ į kūrybinį procesą ir į viską pažvelgtų šiek tiek iš šalies. Juk pats dažnai per daug įsitrauki ir imi nepastebėti kai kurių dalykų, viskas užsizulina, suvienodėja.
Tad niekas nepasakė nė vieno blogo žodžio?
Ne, aišku, pas mus su kritika yra tokia situacija, jog kritikuoti iš tiesų nemokame. Net jei ir norėtume, dažnai iki galo visko nepasakom. Turi praeiti šiek tiek laiko... Na, jis jau praėjo ir nieko blogo taip ir nesulaukėm (šypsosi). O iš karto po premjeros net jei žmogus galvoja kažką blogo, nepasako, negali. Kaip pasakojo vienas kino režisierius, jei žmogui filmas nepatiko, bet jis tave pažįsta, tai priėjęs pasakys: gera muzika buvo.
Man svarbiausia yra tai, kaip jautiesi pats. Aš buvau patenkintas ir manau, kad visa komanda tiek jaunoji jos dalis, tiek patyrę profesionalai pasiekė maksimumą. Tai – svarbiausia. Kartais po koncerto ar spektaklio galvoji, kad tas ar anas galėjo būti geriau. Čia taip nebuvo.
Ką tau reiškia pirmąją savo operą diriguoti būtent su Lietuvos Valstybiniu simfoniniu orkestru?
Visas praėjęs pusmetis buvo labai turiningas ir įdomus darbu su šiuo orkestru. Manau, jog tai buvo kertiniai metai mūsų bendravime. Mes pasiekėme kitokį komunikacijos lygį, kurį ir vainikavo „Jonas ir Greta“. Tai buvo lyg mano viso to ilgo asistavimo, praktikanto kelio pabaiga. Pagaliau mes kartu parengėme rezultatą nuo pat pradžių iki galo, nors laiko atžvilgiu tai buvo gana sudėtinga. Iš tiesų labai jaučiau jų palaikymą, draugiškumą, jaučiau, jog jie dėl manęs stengėsi. Visa tai matydamas ir pamaniau, jog pagaliau tarp mūsų užsimezgė tikras ryšys. Ir apskritai su tokio profesionalumo orkestru dirbti – visuomet labai malonu.
Žinau, jog praėjęs pusmetis tau iš esmės buvo gausus darbų, papasakok apie juos?
Na, tik pasibaigus „Jono ir Gretos“ premjeroms važinėjome su Lino Adomaičio albumo pristatymo turu. Tai – visiškai kitoks potyris. Visada seka ir vaikiškų koncertų linija su „Telebimbam“. Taip pat daug laiko atėmė „Trubadūro“ pastatymas, buvęs, manau, vienu iš didžiausiu Vilnius City Operos projektų. Jis pareikalavo iš visų daug fizinių jėgų: ilgas repeticijų laikotarpis su solistais kurio metu, teko daug padėti G. Rinkevičiui dėl jo užimto grafiko, na, o finale, gavau ir diriguoti vieną spektaklį. Be viso to dar koncertavome su VDU orkestru ir užsiėmiau savo asmeniniu edukaciniu projektu su Petru Vyšniausku.
Didžiulio populiarumo susilaukęs „Trubadūras“ ir tiesų stebino savo muzikiniu pasiruošimu, ką tau reiškė diriguoti tokią operą, su tokiais solistais, turint omenyje tavo patirtį ir amžių?
Visų pirma visada maniau, kad Dž. Verdis nėra labai sudėtingas kompozitorius, tikrai negalvojau, kad bus sudėtingiau, nei „Jonas ir Greta“. Tačiau Verdžio sunkumai yra kiti, galbūt muzika ir skamba paprastai, bet joje yra užšifruota daug dalykų, pavyzdžiui: muzika gali skambėti labai melodingai, tačiau dainuojamas tekistas bus itin dramatiškas, tad kaip suvesti muziką ir tekstą – klausimas ir užduotis.
Be to, į sceną patekau praktiškai be bendros repeticijos. Todėl mane labai išgelbėjo tas repeticijų su solistais laikas, per kurį aš pažinau juos, jei mane, mes mokėmės kartu. Žinoma, vis tiek sunku diriguoti, žinant, jog klaidų būti negali. Tu turi vieną šansą ir niekam nesvarbu, kaip tu jį gavai. O juk repeticijos yra skirtos ne tam, kad pamatytum, ką blogai daro kiti, bet kad suprastum, ką blogai darai tu pats, ir tam, kad pasikeistum.
O jau spektaklyje viskas visiems turi būti aišku ir paveiku, kad iš šono niekas nematytų tavo baimių. Į spektaklį neateini diriguoti tam, kad kovotum su savimi, – to reikia atsikratyti.
Kaip kilo mintis dirbti kartu su L. Adomaičiu? Ar anksčiau esi turėjęs patirties tokiuose turuose?
Nežinau, kaip L.Adomaitis susirado mane, bet manau, jog jis kreipėsi į LVSO, kurie jam mane ir pasiūlė. Jis – labai malonus žmogus, puikiai susibendravome. Kaip jau ne kartą esu minėjęs, yra labai smagu, jog jis taip pat yra klasikinės muzikos mokyklos atstovas, baigęs smuiko specialybę. Ir tai tikrai juntama. Buvo puiku, nes galėjome kalbėtis viena kalba. Manau, jog tai vis dar retas dalykas, kad pop muzikos atlikėjas taip gerai pažinotų natas.
O tokių lengvojo žanro koncertų esu turėjęs su Donatu Montvydu, Sasha Song, bet turo dar nebuvo. Į dieną turėdavome po kelis koncertus. Per visą tą periodą atšvenčiau ir gimtadienį: tą dieną turėjau du pasirodymus, ryte Vilniuje, o po dviejų valandų jau repetavau Šiauliuose. Bet buvo smagu scenoje sutikti du gimtadienius.
Kaip pavyko bendras projektas su Petru Vyšniausku?
Mūsų ryšiai užsimezgė dar prieš kelis metus, kuomet G.Rinkevičiui su LVSO pasiūliau bendradarbiauti ir surengėme impresionistinės muzikos koncertus. Vėliau sumanėme edukacinius projektus su jaunimu – meistriškumo savaites, kuriose be manęs dar būtų kas nors su kitokios muzikos patirtimi. Taip gimė pusiau klasikinė, pusiau džiazo programa, kurią girdėję žmonės prašė pakartoti.
Iš tiesų tai yra dar viena mano darbų linija – darbas su jaunimu. Su jais labai įdomu – visiškai kitaip. Pamatai, jog yra tiesos žodžiuose apie orkestro muzikantus, kurių akys nustoja degti tuo, ką jie daro, jiems vis reikia paskatos, spyrio. O jaunimą kaip tik reikia stabdyti, raminti, nors jie turi kitų bėdų – jie dar mokosi, tad ne visuomet gali viską sugroti taip, kaip tai padarytų profesionalai. Tačiau jų užsidegimas, tos akys daug ką kompensuoja. Man, kaip dirigentui toks darbas irgi yra visai kiti pojūčiai.
Kalbant apie jaunimą taip pat dirbu Naujalio muzikos mokykloje, kur paskutinį pusmetį buvo tikrai sunku suderinti laikus, bet visada stengiuosi tą daryti ir važinėju pas mokinius Kaune.
Tad koks jausmas po viso šio maratono grįžti prie „Jono ir Gretos“?
Visų pirma smagu prisiminti tą laiką, kuomet vyko pastatymas. Labai svarbu buvo ir tai, jog nei iš D. Ibelhauptaitės, nei G. Rinkevičiaus niekada nejautėme spaudimo, jie mus buvo visiškai laivai paleidę iki pat generalinės repeticijos net pastabų negavome.
Dabar pradedu galvoti, ką galima padaryti geriau, kitaip, norisi tiesiog būti dar geresniu, žengti dar vieną žingsnį į priekį. Puiku, jog atvyksta ir nauji solistai,. – tai visuomet neleidžia spektakliui užsisėdėti, – įneša naujų vėjų. Dar nesu susipažinęs ir gyvai girdėjęs Justinos Gringytės, tačiau iš visų girdėjau tik geriausius žodžius, įdomu bus stebėti ir jos kuriamą Joną. Žinau, jog Jovitos Vaškevičiūtės Motina taip pat bus visiškai kitokia.
Apskritai darbas vėl bus kūrybiškas, o ne techninis atidirbimas. Jam ruošiamės iš anksto: jau prieš Kalėdas buvome susitikę su Gediminu ir Dalia, viską peržiūrėjome, kas buvo padaryta, mąstėme, kaip viskas gali kisti, juk visi spektakliai su laiku keičiasi, ima gyventi savo gyvenimą, keičia savo pavidalą. Žinoma, kas kartą daug kas priklauso ir nuo dirigento nuotaikos (šypsosi).
