„Ar žinote, kad „Beastie Boys“ kovojo prieš seksizmą ir buvo tikri feministai?“ – klausiu Pauwke. Noriu parodyti, kad interviu, suprask, pasiruošiau.
Olandas laukia. Galiausiai perklausia: „Na, primink, kodėl.“
Pacituoju jam žodžius iš šios garsios grupės 1986 metų kūrinio „Sure Shot“ – kad metas nustoti rodyti nepagarbą moterims, kad reikia mylėti visas mamas, seseris, žmonas ir drauges.
Tas posmas skamba taip: „I want to say a little something that's long overdue / The disrespect to women has got to be through / To all the mothers and the sisters and the wives and friends / I want to offer my love and respect to the end.“
P.Berkersas išsišiepia: „OK, bet ar žinote, kad „Beastie Boys“ šia daina norėjo atpirkti kaltę už metais anksčiau išleistą itin seksistinį singlą „Girls“? Ar žinote, kad jie dainavo apie indus plaunančias ir grindis siurbiančias merginas?“
Šios dainos eilutės visai kitokios: „Girls – to do the dishes / Girls – to clean up my room / Girls – to do the laundry.“
P.Berkersas, meno ir kultūros sociologijos profesorius Erazmo universitete, lyčių (ne)lygybę, seksizmą ir feminizmą muzikoje nagrinėja jau pusantro dešimtmečio. Ir neabejoja: „Problemų dar daugybė.“
Olandas skaitė pranešimą naujos nevyriausybinės organizacijos WIN, kuri skelbia „mandagiai, bet ryžtingai“ kovosianti su kasdienio seksizmo apraiškomis Lietuvos visuomenėje, renginyje #ItsNotAboutSex.
Parlamentarė, šachmatų didmeistrė Viktorija Čmilytė-Nielsen pasakojo apie savo seksizmu persmelktą karjerą. Juk ji – moteris vyrų pasaulyje, vadinamasis „garbės vyras“.
O sociologas Artūras Tereškinas aiškino apie seksizmą, nukreiptą prieš vyrus. Taip, yra ir toks reiškinys, ir jis vis labiau matomas. Štai, pavyzdžiui, tokia „Samsung“ reklama:
Vyrų stereotipizavimas siauras
Vis dėlto kol kas būtent moterys, o ne vyrai, paverčiamos objektais ir diskriminuojamos daugelyje sričių. Ne išimtis – ir muzika.
– Pauwke, lyčių lygybė muzikoje: yra ji ar ne?
– Akivaizdus atsakymas: lyčių lygybės muzikoje nėra daug, ir priežasčių – ne viena. Statistika atskleidžia ne itin gerą situaciją.
Mes pripratę, kad internete komentuoja troliai, tačiau yra pavyzdžių, kai žmonės kitiems parodo, ką jie seksistiško pasako.
Nors yra teigiamų ženklų, iš esmės galima teigti, kad moterys populiariojoje muzikoje yra nepakankamai atstovaujamos: kaip dalyvės, kaip hitų veidai, festivaliuose. Joms moka mažiau nei vyrams, nors, aišku, tai bendresnis reiškinys.
Lendant giliau į technines subtilybes, moterų muzikoje čia dar mažiau.
Bet matome pagerėjimą. Kai tyrėme metalo muziką, mums pasirodė įdomu, kad internete vis daugiau žmonių taiso vieni kitus. Mes pripratę, kad internete komentuoja troliai, tačiau yra pavyzdžių, kai žmonės kitiems parodo, ką jie seksistiško pasako.
Ir vis dėlto skaičiai nedžiugina. Moterų muzikoje yra apie 20 proc. Turiu duomenis apie „Top-40“ nuo 1940 metų iki dabar – rodiklis laikosi ties 20 proc. Jis nekyla.
Tiesą sakant, 1955-ieji buvo geriausi metai moterims muzikoje. Vienas olandas žurnalistas prieš tris savaites atliko panašų tyrimą – irgi gavo 20 proc.
Aišku, daug kas priklauso nuo žanro. Bet, pavyzdžiui, su metalu yra problemų.
– Kodėl egzistuoja tokia nelygybė? Stereotipai gajūs ir muzikos versle? Moterys dažnai vaizdo klipuose yra tik objektai, tik savotiškas garnyras. Kokie galėtų būti pavyzdžiai?
– Nyderlanduose dalyvavau renginyje apie lytis ir muziką, į kurį pakvietėme šalyje gerai žinomą pankroko dainininkę Cindy van der Heijden iš grupės „All for Nothing“.
Paklausiau Cindy, ar ji yra skaičius koncerto ar albumo apžvalgą, kurioje nebūtų paminėta jos lytis. Ji atsakė neigiamai.
– Taip, juk niekas nesakys: „Kaip vyras, jis pavarė visai neblogai.“
– Būtent. Dar viena mūsų grupė „Bells of Youth“, kurią sudaro penkios moterys, yra parašiusi olandiškame VICE komentarą, kuriame teigė: „Mūsų grupėje – dešimt krūtų. Na ir kas?“
Jūs teisus. Niekas nevadina „Mumford & Sons“ vaikinų grupe.
– Bet tų tokių grupių juk būdavo: „Boyzone“, „Backstreet Boys“. Ar tais atvejais galima kalbėti jau apie vyrų vertimą objektais?
– Cha, taip! Manau, kad tikrai taip. Bet skirtumas toks, kad vyrams toks stereotipizavimas gana siauras, o moterys su tuo susiduria visą laiką. Vyrai neturi galvoti, kaip čia apsirengti, kad jų nelaikytų objektais.
Kai aš ruošiuosi paskaitai, tikrai daug negalvoju, ką rengtis. Tačiau mano kolegės visada apie tai pamąsto.
Rokenrolas išlaisvino tik vyrus
– O kaip su dainų žodžiais? Antai „Spice Girls“ narės tam tikra prasme buvo „girl power“ simboliai, bet jų kūrinių žodžius neretai įmanoma palaikyti seksistiškais.
Britas sociomuzikologas Simonas Frithas buvo vienas pirmųjų, rašiusių, kad roko muzika išlaisvina, bet išlaisvina tik vyrus.
– Nesu tikras, ar yra tyrimų. Manau, kad turi būti ir kad jie rodo, jog daugelio dainų žodžiai parašomi iš vyriškos perspektyvos.
Danijoje yra toks vienos moters juodojo metalo projektas „Myrkur“. Ji groja gitara, žinoma, juodąjį metalą ir feisbuke vis piktinasi, kaip žurnalistai vyrai jos klausinėja: „O, tai jūs pati grojate?“ Įsivaizduokite tokį klausimą vyrui.
– Grįžkime į praeitį, į rokenrolo užuomazgas. Jau minėjote nelemtuosius 20 proc. Šeštasis, septintasis dešimtmečiai buvo dominuojami vyrų, tiesa? Nors pats žanras turėtų išlaisvinti, laužyti normas, tuo metu vis tiek manyta, kad moterų vieta – namuose.
– Taip, tai tiesa. Apie tai daug rašyta. Britas sociomuzikologas Simonas Frithas yra parašęs puikią knygą „Roko sociologija („Sociology of Rock“) ir buvo vienas pirmųjų, rašiusių, kad roko muzika išlaisvina, bet išlaisvina tik vyrus.
Suprask, vyrai užima gatves, keliauja po turus. Šeštajame dešimtmetyje moterims, ypač jaunoms, tai nebuvo priimtinas elgesys. Tuo metu manyta, kad jos turi likti namuose.
– Aišku, priežastys istorinės: diskriminacija, seksualinis išnaudojimas, nevienodi atlyginimai. Ar buvo moterų rokenrolo pasaulyje, kurios laužė barjerus, išankstinius tiek kritikų, tiek visuomenės nusistatymus? Galime kalbėti apie Janis Joplin, vėliau – „Fleetwood Mac“.
– Tai labai įdomu. Taip, Joplin prasimušė. Bet reikėtų kalbėti, kaip į ją buvo žiūrima kaip į asmenį roko pasaulyje. Joplin darė tai, ką darė ir „The Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardas, – vartojo narkotikus ir apskritai gyveno ant ribos.
Bet rokeriams vyrams mes visada pavydime, galvojame, kaip tai puiku. O dėl identiškų moterų elgesio abejojame. Jimas Morissonas ar Jimi Hendrixas elgėsi taip, kaip Joplin, bet niekas jiems nemoralizavo.
Galima kalbėti ir apie Amy Winehouse. Žurnalistai reiškė susirūpinimą, klausė, ar jai viskas bus gerai, ar ji galės turėti vaikų.
Tai, beje, irgi tendencija: moterų kūrėjų visada klausia, kas bus, kai jos pastos. Juk vyrai – tėvai! Bet jų niekas neklausia.
Dviašmenis kalavijas
– Stereotipiškai dažnai žvelgiama ir į apskritai muzikos versle besisukančias moteris – dirbančias užkulisiuose, technines darbuotojas. Už akių daromos tam tikros išvados.
– Yra tyrimų, analizuojančių, kokius vaidmenis muzikoje vaidina moterys. Pirmoje vietoje, žinoma, dainininkės. Gitarisčių ir būgnininkių – reta, nors Prince'o grupėje grojo būgnininkė.
Daug moterų dirba viešųjų ryšių srityje, nors muzikos žurnalistikoje – ne. Aišku, nereikia pamiršti ir vadinamųjų groupies – paskui grupes sekiojančių gerbėjų.
Daugelis moterų muzikos pasaulyje puikiai supranta, kad yra apsuptos stereotipų ir šališkumo, bet tuo pačiu mato, kad iš tokios situacijos gali išpešti naudos.
Dar 1977 metais JAV sociologė Rosabeth Moss Kanter parašė knygą „Korporacijos vyrai ir moterys“ („Men and Women of the Corporation“). Ten rašoma, kaip kompanijose sekasi mažumai, sakykime, mažiau nei 15 proc. Moss Kanter rašo apie moteris, bet tai tinka ir, pavyzdžiui, afroamerikiečiams.
Jei esate mažumoje, labiau išskiriate ir tampate jos simboliu – čia turiu omenyje simbolinį įtraukimą (tokenizmą). Efektas toks, kad jus vertina pagal išvaizdą, o ne pagal sugebėjimus. Atsiranda seksualizacija, lyčių šališkumas.
Bet tai yra savotiškas dviašmenis kalavijas. Daugelis moterų muzikos pasaulyje puikiai supranta, kad yra apsuptos stereotipų ir šališkumo, bet tuo pačiu mato, kad iš tokios situacijos gali išpešti naudos.
Juk jos išsiskiria. Aplink tiek daug vyriškų grupių, o jos kitokios. Turime tokį balansavimą.
– Turite omenyje, kad moterys pačios skatina tam tikrus mitus, jais naudojasi?
– Galbūt, bet mes tyrimų pagalba išsiaiškinome, kad moterims tokie vaidmenys labai sunkūs. Viena vertus, jos mato, kad išsiskiria, kad žmonės juos pastebi. Juk nedaug moterų kriokia metalą į mikrofoną.
Bet iš tiesų labai nelengva, nes moterys supranta ir tai, kad veikdamos strategiškai jos stiprina stereotipus. Tam tikra prasme tai yra „Catch-22“ situacija.
– Ar, jūsų žiniomis, kitaip žiūrima į rokenrolo koncertuose besilankančias merginas ir moteris?
– Tikslių tyrimų nėra, tačiau pavyzdžiai – svarbu. Svarbu pamatyti, kad tai daryti – groti pankroką ar metalą – yra normalu ir įmanoma. Tačiau problema tai, kad moterys muzikoje niekada nelaikoma norma. Vis kalbama apie naujas bangas, bet jos tarsi atslūgsta.
Kurto Cobaino kova
– Sakote, kad pokyčių nelabai matyti? Juk yra tokios superžvaigždės kaip Beyonce, Grimes, Lorde. Kokią įtaką požiūriui į moteris daro šios dainininkės?
– Stiprių empirinių įrodymų, kad moterys aktyviau nei anksčiau dalyvauja muzikoje, nėra. Aišku, aš suprantu, apie ką jūs kalbate, – juk buvo Madonna, kitos moterys. Bet daug permainų nėra.
Džiugu bent tai, kad apie problemą yra kalbama. Tačiau muzikos versle kalbėti apie lyčių lygybę sudėtinga, nes verslo žmonėms tai nėra svarbiausia. Jie nori uždirbti pinigus, o dėl „Spotify“ ir skaitmenizacijos tai vis sunkiau.
Tiesa, Amerikoje padėtis geresnė. Pavyzdžiui, Atlantoje pankroko, pogrindžio muzikos renginių organizatoriai visada pasirūpina, kad negrotų vien vyrai. Amerikiečiams tai svarbu, jie nori, kad tai būtų svarbu visam pasauliui.
Nesu tikras, bet man atrodo, kad moterims muzikoje gali padėti elektroninė muzika. Juk nereikia kitų grupės narių. Nebūtina, kad, pavyzdžiui, trys vyrai sutiktų, jog tu būtum dainininkė.
– Kas yra ar buvo garsiausias kovotojas už lyčių lygybę, už lyčių nešališkumą muzikoje? Kurtas Cobainas?
– Be jokios abejonės. Visų pirma, jis laužė lyčių stereotipus ne tik apie juos kalbėdamas, bet ir atitinkamai rengdamasis. Cobainas ant scenos lipdavo su suknele. Tai buvo ne karnavalas, o politinis pareiškimas.
Kaip jau minėjau, pavyzdžiai labai svarbūs. Kai pamatai, kad pusę festivalio dalyvių sudaro moterys, įspūdis didžiulis – ypač žmonėms, norintiems karjeros muzikoje. Jei moterų mažai, nesąmoningai pagalvoji, kad gal neverta.
