Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2011 06 06

Rota diriguoja Rotą: muzika ir kinas Vilniaus festivalyje

Nuotaikingu simfoninės muzikos vakaru „Rota diriguoja Rotą“ birželio 9 d. Vilniaus festivalyje bus paminėtos bene žymiausio italų filmų muzikos autoriaus Nino Rotos gimimo 100-osios metinės.
Dirigentas Marcello Rota
Dirigentas Marcello Rota / Vilniaus festivalio nuotr.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas kompozitoriaus sūnėno Marcello Rotos, su dviem solistais – slovėnų dainininke Sabina Cvilak ir lietuvių kontrabosininku Donatu Bagursku – Nacionalinės filharmonijos scenoje pristatys intriguojančią ir įvairiaspalvę Nino Rotos kūrybos retrospektyvą: nuo originalių simfoninių kompozicijų iki garso takelių iš Fellini, Zeffirelli ir Coppolos filmų. Ketinama rodyti ir filmų fragmentus.

Kompozitorių Nino Rotą (1911–1979) pagrįstai galima vadinti figūra, XX a. italų kino tradicijoje neatsiejama nuo žymiausių meistrų, tokių kaip Fellini (N.Rota įgarsino reikšmingiausius šio režisieriaus filmus), Visconti, Castelani, Borghesi, Zeffirelli ir kt. N.Rotos sukurtas garso takelis skamba ir legendinėje Franciso Fordo Coppolos režisuotoje trilogijoje „Krikštatėvis“.

Muzikų šeimoje Milane 1911 m. gimusio N. Rotos ateitis dar vaikystėje buvo susieta su garsų menu. 1929 m. Šv. Cecilijos akademijoje Romoje jis baigė Alfredo Casellos kompozicijos klasę. Tuo metu jau spėjo pagarsėti kaip vunderkindas – kompozitorius ir orkestro dirigentas (1923 m. sukūrė pirmą oratoriją „Šv. Jono Krikštytojo vaikystė“, ji buvo atlikta Milane ir Paryžiuje; 1926 m. – lyrinę komediją „Kiauliaganys“). Laimėjęs Filadelfijos Curtis instituto stipendiją, legendinio batutos meistro Arturo Toscanini paragintas N. Rota išvyko į JAV. Čia 1930–1932 m. mokėsi kompozicijos ir dirigavimo pas Rosario Scalero ir Fritzą Reinerį, o grįžęs į Italiją, baigė literatūros studijas. Dėstė Bario konservatorijoje, 1950 m. buvo paskirtas jos direktoriumi ir vadovavo iki mirties; beje, garsus dabarties dirigentas Riccardo Muti buvo jo studentas.

N. Rota buvo charizmatiška, ypatinga intuicija apdovanota asmenybė. Federico Fellini yra pasakojęs, jog N. Rotos pasirodymas filmavimo aikštelėje visus nuteikdavo šventiškai, iškart liaudavosi chaotiška erzelynė, o darbas pagaliau įeidavo į vėžes... Fellini prisimena pirmą susitikimą su Nino Rota: „Išėjęs iš „Cinecittà“ (kino studija – aut. past.) pastebėjau juokingą mažaūgį užsisvajojusį vyrutį, lūkuriuojantį tramvajaus ne ten, kur reikia. Nežinia kodėl pamaniau turįs laukti drauge, nors žinojau, kad tramvajus sustos stotelėje ir turėsime jį vytis. O vyrutis buvo tikras, kad tramvajus sustos būtent čia... Didžiam mano nustebimui, taip ir įvyko – tramvajus sustojo tiesiai prieš mus.“

Kino istorijoje N. Rotą išgarsino daugiau kaip 150 šio žanro muzikos kompozicijų. Tai buvo nepaprastai produktyvus kūrėjas – per vienus metus jis parašydavo maždaug po tris partitūras kino filmams, o intensyviuoju kūrybos laikotarpiu (XX a. 4–5 dešimtmečiais) – net iki dešimties garso takelių. Jo bendradarbiavimas su Fellini prasidėjo 1952 m. ir tęsėsi iki paskutinio bendro kūrinio – garsiosios „Orkestro repeticijos“ 1979-aisiais. 1974 m. už muziką Coppolos režisuotam kino filmui „Krikštatėvis. II dalis“ N. Rota buvo apdovanotas „Oskaro“ statulėle. Taip pat jis įgarsino Visconti, Zefirelli ir Filippo režisuotus dramos spektaklius.

Muziką kino juostoms atsveria gausus N. Rotos akademinės kūrybos palikimas (11 operų, 5 baletai, 3 simfonijos, įvairūs opusai simfoniniam orkestrui, keliolika instrumentinių koncertų, chorinių ir vokalinių, kamerinės muzikos kompozicijų). Jo simfoninė muzika, plačiai skambėjusi po Antrojo pasaulinio karo, dažnai atliekama ir šiandien. N. Rotos muzikos kalbai būdingas tonalus skambesys, melodingumas, girdėti ir neoklasicizmo atbalsių.

Vilniaus festivalio koncerte it retrospektyvoje šios dvi reikšmingos N. Rotos kūrybinės linijos sujungiamos – greta garso takelių iš Fellini, Zeffirelli ir Coppolos filmų atliekamos originalios simfoninės kompozicijos. Programos pradžioje girdėsime 1955 m. sukurtos operos „Šiaudinė skrybėlė iš Florencijos“ uvertiūrą. Šios operos premjera įvyko 1977 m. „Santa Fe“ operos teatre. N. Rotai būdingą spalvingos orkestruotės braižą iliustruoja paskutinį gyvenimo dešimtmetį (1968–1973) rašytas nuotaikingas, kompozitoriaus itin mėgstamo žanro (instrumentinio koncerto solistui ir simfoniniam orkestrui) pavyzdys – Koncertinis divertismentas kontrabosui ir orkestrui.

Koncerto viešnia, atliekanti vokalo partiją kino filmų muzikos ištraukose, – tai slovėnų kilmės dainininkė Sabina Cvilak. Ji dažnai pasirodo žymiausiuose JAV, Italijos, Suomijos, Vokietijos operos teatruose, yra nuolatinė prestižinio festivalio „Savonlinna Opera“ dalyvė, dainavusi su legendiniu Placido Domingo ir Andrea Bocelli. Solo partiją N. Rotos Koncertiniame divertismente griežia Lietuvos kamerinio orkestro kontrabosininkas, ansamblio „4 Tango“ narys Donatas Bagurskas.

Muzikinę dedikaciją Nino Rotai įprasmina ir šio koncerto dirigentas – italų kompozitoriaus sūnėnas, pasaulinį pripažinimą operos ir simfoninės muzikos srityse pelnęs maestro Marcello Rota. Jį kviečia vadovauti operų pastatymams žymiausios operos kompanijos ir teatrai, jis dirigavo spektaklius prestižiniame Milano „Teatro alla Scala“, Bolonijos „Teatro Comunale“ ir kt., surengė koncertų su simfoniniais orkestrais Londono „Royal Albert Hall“, Briuselio „Palais Des Beaux Arts“, Amsterdamo „Concertgebouw“ ir kitose svarbiausiose salėse.

Daugiau informacijos apie festivalį: www.vilniusfestival.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos