Jiems susitelkus į kūrybą ir naujų online platinamų kūrinių įrašymą, pradeda gimti naujos muzikos leidimo ir klausymosi iniciatyvos, netikėti internetiniai garso ir vaizdo projektai. Tačiau šį rudenį, po kūrybingo pavasarinio karantino, nuolat augančių internetinės muzikos klausymo platformų dirvoje užderėjo ir daug tradicinio kirpimo albumų.
Albumas po albumo pradėjo atsikartoti šiuo laikotarpiu žmonėms aktualios temos – vienatvė, praradimas, fatališki pokyčiai, nusivylimas žmonija, dvasios ramybės paieškos.
Bandant klausyti daug naujos muzikos ir dar daugiau jos palikus neišklausytos, norėjau suprasti, kaip, švelniai keičiantis muzikos formai, kinta ir jos turinys. Ieškojau nuorodų, kaip persimainiusios sąlygos kūrybai pakeitė pačią muzikantų leidžiamą muziką. Albumas po albumo pradėjo atsikartoti šiuo laikotarpiu žmonėms aktualios temos – vienatvė, praradimas, fatališki pokyčiai, nusivylimas žmonija, dvasios ramybės paieškos.
Labai daug muzikantų sielos prieglobščio ieško „normalioje“ nostalgiškoje praeityje – tiek nauji kūriniai remiasi ankstesnia, neretai XX amžiaus pabaigai būdinga muzikos kalba, o nemažai ir XX amžiaus pabaigos muzikantų prisikelia antram gyvenimui ir pristato savo naują kūrybą.
1. „Post Human: Survival Horrow“
Nors dauguma šiųmetines patirtis išreiškia subtiliomis užuominomis dainuodami apie pakitusią žmogaus gyvenimo patirtį, yra ir muzikos, tiesiogiai dedikuotos pačiai pandemijai. Ko gero nenuostabu, jog ligos, pragaištys, apokalipsės ir masinės mirtys yra metalistų širdis įkvepiančios temos.
Britų grupė „Bring Me the Horizon“ savo naujame praeito mėnesio diske „Post Human: Survival Horrow“ dramatiškai išgyvena pavasarinį karantiną, kai, pasak jų „gyvenimas yra kalėjimas, o durys laukan yra mirtis“. Eklektiškų ir energingų dainų rinkinys kelia egzistencinius metų klausimus apie tai ar žmonija išmoks jai skirtą pamoką.
2. „Infinite Things“
Nusivylimas žmonija kaip banga nuvilnija ir per kitus diskus – britų pop žvaigždė Paloma Faith savo naujausiame diske „Infinite Things“ nuo kurio viršelio žvelgia pro gedulo šydą, klausia „ar galėjo būti geriau“ ir po to sau pripažįsta, jog negalėjo.
Tos pačios dainos „Better Than This“ vaizdo klipe ji žvelgia į televizoriaus ekranuose byrančias žmogaus kurtas sistemas. Vaizdas ekrane kalba apie karo ir policijos žiaurumus, ekstremalią klimato krizę, žmonių nelygybę ir socialinę priespaudą. Likęs jos albumas, nors sudarytas iš subtilių, lyriškų ir ausiai patrauklių atmosferą kuriančių baladžių, yra pakankamai nuspėjamas ir blankus, kuriame jau kažkur girdėti populiariosios muzikos kanonai užgožia dainininkės individualų braižą.
3. „Talking to yourself to others“
Socialinė nelygybė išryškėjo ir olandų altroko kvarteto „Jagd“ debiute „Talking to yourself to others“. Jis – tarsi degutas.
Audringame vokalistės Nanne pasirodyme ir intensyviame gitarų skambesyje, 1990-ųjų alternatyvus rokas siejamas su politiškai įkrautais feministiniais tekstais, deklaruojančiais lyčių lygybę visų neturinčių teisės rinktis lūpomis.
4. „Idiot Prayer: Nick Cave Alone at Alexandra Palace“
Nickas Cave‘as pandemijos metu pasiraitojo savo kaip verslininko rankoves – jau iš anksčiau pripratęs, kad į jo koncertus žmonės renkasi kino teatruose, jis monopolizavo kitų muzikantų mėgėjiškus bandymus kurti internetinius koncertus.
Liepos 23 dieną suorganizuotą masinę mokamą tiesioginę koncerto transliaciją reklamavo kaip vienintelį ir nepakartojamą įvykį. Vėliau jis pakeitė savo dainelę, lapkričio pradžioje iš transliacijos įrašo viešai pristatęs kino filmą, o praėjusią savaitę – ir koncertinį albumą, pavadinimu „Idiot Prayer: Nick Cave Alone at Alexandra Palace“.
Jo nusivylimas žmonijos bergždiems bandymams vieningai tvarkytis su pandemija ir gelbėti planetą žemę nuo visų katastrofų galėjo būti justi tik šiame pavadinime „Idioto malda“. Pagal visus prevencijos reikalavimus, N.Cave‘as buvo įamžintas užsidaręs ištuštėjusiuose Londono Aleksandros rūmuose.
Nejauki tyla ir tuštuma buvo viena paveikiausių šio koncerto detalių, nuolat sutraukoma dainininko solo atliekamų visų klasikinių „Nick Cave and The Bad Seeds“ diskografijos dainų.
Jo skaidrus, nuoširdus dainavimas ir sukauptas buvimas viso pasirodymo metu, iš tiesų priminė salės skliautų į tylą ir tuštumą nusinešamą maldą.
5. „Songs“
Panašiu vienatvės inspiruotu buvimu muzikoje taip pat išsiskyrė dainininkė Andrianne Lenker. Karantiną ji praleido išnuomotoje vieno kambario trobelėje vidury miškų Naujosios Anglijos kalnuose. Supratusi, kokią akustiką savyje slėpė trobelė, Lenker ryžosi parašyti ir čia pat įrašyti savo naują albumą „Songs“.
Lygiai kaip ir Cage‘as ji dainuoja viena pati sau, tik ne prie fortepijono, o su gitara rankose. Jos balsas žavi natūralumu, intymumu, o pačios dainos – melancholišku skambesiu, subtilumu ir nedailintomis emocijomis. Viso įrašo metu atlikėja lieka dabartyje, knaisiojasi savyje, nagrinėdama tai, kas jai pačiai lieka nesuprantama. Atrodo, jog pats įrašas yra procesas, paieškos, klausimai – Lenker čia labiau klausosi, negu dainuoja.
6. „Starting over“
Savo nuoširdumu ir muzika pasakojamų istorijų tikrumu pavergia ir nauji kantri stiliaus albumai. Chriso Stapeltono „Starting over“ atskleidžia visas šio dainininko stiprybes – sodrų vokalą, pasakoriaus talentą, natūralų muzikos pojūtį. Jo albume yra išjaučiamos gyvenimiškos temos – šuniuko mirtis, alkoholizmas, buvimas sunkiuose santykiuose.
7. „Babygirl“
Tačiau draugystės temai savo naują CD „Babygirl“ dedikuoja dainininkė C.F.Watkins. Savo jautriame, vaizdingame skambesyje, kuris yra paremtas kantri tradicija, tačiau išsiskleidęs kaip populiariosios muzikos diskas, ji atvirai rodo praeities randus ir apmąsto gyvenimą, švęsdama jo stebuklą.
8. „How Beauty Holds The Hand of Sorrow“
Į dar tamsesnius ir rimtesnius apmąstymus leidžiasi Norvegų dainininkė Ane Brun. Jos naujausias darbas „How Beauty Holds The Hand of Sorrow“ yra suverptas iš širdgėlos gimusių gilių introspektyvų. Krištolinis, tuo pat metu didingas ir intymus aukšto registro meditatyvus fonas išryškina emocingą A.Brun vokalą.
9. „Disco“
Nepatogūs šiųmetiniai išgyvenimai, be ramybės ir atramos, kitus muzikantus skatino leistis kelionėn laiku atgal į „normalumą“, aplankant nostalgišką skambesį ir atgaivinant anksčiau populiarius muzikos stilius. Diva Kylie Minogue prisistatė su albumu „Disco“, galutinai įrodanti savo kaip atlikėjos stilistinį universalumą.
Nors disko būdinga isteriška energija ir į neviltį varantis optimizmas čia Kylie yra išpildomas žaismingai ir spalvingai, galima lengvai pasigesti įdomesnių šio žanro eksperimentų, taisyklių laužymo ir naujai išrasto 2020-ųjų disko stiliaus.
10. „Cumbia siglo XX“
Šį lūkestį išpildo netikėtai naujausiame grupės Meridian Brothers albume „Cumbia siglo XX“ sužydėjęs tradicinis 1980-aisiais Kolumbijoje išpopuliarėjęs šokių muzikos stilius kumbija.
11. „Sin Miedo (del Amor y Otros Demonios)“
Iš populiariosios muzikos meniu, daug arčiau asmeninio muzikos žanro sutvėrimo yra dainininkė Kali Uchis. Jos prieš porą dienų išleistas CD „Sin Miedo (del Amor y Otros Demonios)“ iš pirmo žvilgsnio gali išgąsdinti rožinio plastiko angelu vienais apatiniais, skrendančiu viršelyje.
Tačiau viduje laukia tikra žanrų mišrainė, kurioje plaukioja agento 007 gitaros, tradicinės Lotynų Amerikos melodijos ir savotiško labai saldaus debesinio regeatono (nelygu Arianos ir Rosalios kūdikio) užuominos.
12. „Panties & Loafers“
Ši netikėta kažkur jau girdėtų elementų mozaika yra saldi, tačiau nusileidžia visiškai cukrinei dainininkės Chloe Bodur muzikai – sentimentalumo, jausmingumo ir mergaitiškumo įsikūnijimui. Jos naujausias albumas sunkiai pakeliamu pavadinimu „Panties & Loafers“ yra ne visiems, tačiau ras savo klausytoją tarp beviltiškų, orientaciją praradusių romantikų.
13. „Magic Oneohtrix Point Never“
Kai kurie muzikantai atramos ieško dar ankstesniuose laikuose – jų vaikystės mėgiamoje muzikoje. Amerikiečių elektroninės ir eksperimentinės muzikos kūrėjas Danielis Lopatinas, dar žinomas kaip „Oneohtrix Point Never“, savo naujausią albumą „Magic Oneohtrix Point Never“ dedikuoja dar vaikystėje įsimylėtai radijo kultūrai.
Šįmet, pristatydamas savo kūrinį, kompozitorius užsiminė apie radijo galią vienyti atstumo atskirtus žmones, kurią šiandieną estafetėje perėmė kiti prietaisai. Keistame metafiziniame praeities, dabarties ir ateities mazge atsiradęs jo diskas yra vienu metu ir tradicinis, ir inovatyvus, iš pirmo žvilgsnio – grojaraštis, vėliau – nuolat perjunginėjamos radijo stotys.
Visa muzikinė medžiaga buvo tarsi pasiskolinta iš FM radijo palečių, kaip kokių atspindimo laiko ir jo nešamo pokyčio metaforų. Kiekvienas kūrinys buvo maišomas su įrašytais pokalbiais, pragrojimais, garsiniais koliažais, reklamomis, savipagalbos mantromis, archyviniais įvairių radijo stočių įrašais ir pan.
Savo begaliniame prisiminimų ir jų reikšmių radijuje, pats „Oneohtrix Point Never“ apjungia visus ankstesnius žanrus, struktūras ir stilius, ieškodamas savo bendro muzikos kanalo. Taip kuriama labai reflektyvi, asmeniška kelionė laiku. Atsispyręs nuo radijo idėjos, muzikantas suformuoja savitą išraišką, pagimdydamas kažką naujo, paremto tiek praeitimi, tiek dabartimi.
14. „Age of Silver“
Panašiai kaip „Oneohtrix Point Never“ savo naujausiame įraše vaikystės muzikos klausymosi įpročiais rėmėsi kitas, sunkiai su juo palyginamas, muzikantas – vienas didžiųjų įsibėgėjančio XXI amžiaus pianistų Daniilas Trfonovas. Muzikantas neslepia, jog jį pianistu įkvėpė tapti A.Skriabino kūryba, kurios intensyviai klausėsi vaikystėje.
Šiandieną jo albumas „Age of Silver“ atskiru laikotarpiu vienija trijų XX a. rusų kompozitorių S.Prokofjevo, I.Stravinskio ir A.Skriabino kūrybą. Kaip subtili aliuzija į turtingą rusų poezijos sidabrinį amžių – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kurio pagrindiniai atstovai – Valerijus Briusovas, Inokentijus Anenskis, Konstantinas Balmontas – dalyvavo simbolizmo, akmeizmo, futurizmo, simbolizmo, anarchizmo judėjimuose.
Albumas „Age of Silver“, suverptas iš trijų rusų kompozitorių repertuaro, taip atspindint šio trumpo, bet galingo kultūrinio momento išgimdytą gausią ir išradingą muzikinę įvairovę. Pristatydamas įrašą pianistas nurodo visų trijų kompozitorių siekį vienyti skirtingas meno formas – Skriabinas siekė sujungti visą estetinę patirtį į vieną, mistinę, muzikinę viziją.
Stravinskis suvienijo menus radikaliai perinterpretuodamas baletą, o Prokofjevas suvokė kiną kaip išsamiausią ir moderniausią pojūčių sintezę. Švelnus, išraiškingas ir subalansuotas pasirodymas yra lydimas dirigento Valerijaus Gergijevo vedamo „Mariinsky“ orkestro. Šitokia programa naujame CD – nelyg grįžimas namo muzikantui, išaugusiam rusiškos pianizmo mokyklos mielėse.
15. „The British Project – Britten: Sinfonia da Requiem“
Spalio antroje pusėje ta pati monopolinė klasikinės muzikos leidykla „Deutsche Gramophone“ išleido naują Mirgos Gražinytės-Tylos ir Birminghamo simfoninio orkestro įrašą „The British Project – Britten: Sinfonia da Requiem“.
Šįmet tiek karo requiem, tiek sinfonia da requiem ruošusi dirigentė, keliasi į kitą klasikinės muzikos muziejaus salę – iš pirmosios XX a. pusės Rusijos, į antrosios Didžiąją Britaniją.
Žymiausias to meto kompozitorius šalyje B.Brittenas tapo skambiu viso laiko atspindžiu, savo kūryba žadinančiu taiką ir tikėjimą, nagrinėjančiu netektį ir nuolatinius žmogaus ieškojimus.
Sinfonia da Requiem yra iškalbinga ir savo sukūrimo kontekstais – užsakyta pačios Japonijos vyriausybės, valdančiosios dinastijos 2600 metinėms paminėti. Kai tuo pat metu Japonija žiauriai įsiveržė į Kiniją, pacifistas Brittenas turėjo gintis savo muzikos nesiejantis su karu, ir dėl politinių nesutarimų, kūrinio premjera buvo atšaukta.
Dėl to pirmą kartą requiem nuskambėjo 1941 metais Niujorke. Šįmet savo šimtmetį švenčiantis Birminghamo miesto simfoninis orkestras turi labai ypatingą ryšį ir gilias tradicijas, siejančias jį su Britteno kūryba.
Net ir šiandien skambi M.Gražinytės-Tylos interpretacija suteikia šio gerai žinomo kompozitoriaus kūrybai naujų spalvų. Įkrauta intensyvumu ir energija requiem užburia nuolatiniais kontrastais ir kintančiomis emocijomis, einančiomis per agresyvų neapykantos slėnį ir užsibaigiančiomis drauge su viltimi.
16. „Song Machine, Season One: Strange Timez“
Tačiau ne tik istoriniai praeities muzikos stiliai, bet ir praeities muzikos grupės atgimsta šiuo niekuo nebenustebinčiansiu laikmečiu. Jamie Hewletto ir Damon Albarn animacinių filmukų grupė „Gorillaz“ atšventė savo dvidešimtmetį su nauju albumu „Song Machine, Season One: Strange Timez“.
Jubiliejinio darbo svečių sąraše – Eltonas Johnas, Robertas Smithas ir Sent Vinsentas. Taisyklių atsisakęs, nuolat save iš naujo išrandantis ir galimybių ribų neturintis projektas ir naujausiame savo darbe nestokoja ironijos bei eksperimentiškumo.
Savo lankstumu, eklektiškumu ir pasirodančių dainininkų gausa primenantis grojaraštį, diskas išlaiko tipišką „Gorillaz“ žavesį nuo pradžios iki galo.
17. „1995“
Savo filmų muzikos retrospektyvą lapkritį taip pat išleido viena įtakingiausių ir novatoriškiausių populiariosios muzikos figūrų – anglų muzikantas ir prodiuseris, Brian Eno. Kita atgimusi grupė – austrų didžėjų duetas Kruder & Dorfmeister.
Jų naujas kūrinys „1995“ – tai nostalgija persmelktas grįžimas po 22 metų pertraukos. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, muzikantai persikelia į jiems artimą paskutinį XX a. dešimtmetį ir pristato rinkinį tuo metu populiarios chillout/downtempo muzikos. Daugeliui grupės gerbėjų tai bus nelyg galimybė trumpam sugrįžti į jų jaunystės vakarėlių šokių aikšteles.
18. „Lamentations“
Amerikiečių avant-gardo kompozitorius Williamas Bassinskis savo praeitą mėnesį išėjusiame albume panaudotus garsinius pavyzdžius archyvavo nuo dar anksčiau – aštuntojo dešimtmečio pabaigos.
Jo CD „Lamentations“ – tarsi atskiras pasaulis, sudarytas iš elegantiškų minimalistinių garsaerdvių, ir meditatyvių begalinių garso šulinių, kuriančių ilgesingą atmosferą.
19. „Power Up“
Netikėtai naują albumą „Power Up“ įrašė kita antram gyvenimui prisikėlusi grupė – legendiniai ACDC. Per stebuklą susibūrę vokalistas Brianas Johnsonas, būgnininkas Philas Ruddas ir bosistas Cliffas Williamsas, apdainuodami savo jaunystės temas, gerbėjams grąžina savo klasikinį skambesį ir taip visam laikui įrodo grupės nemirtingumą. Tai energingas, šventiškas albumas, kuomet yra prisimenami seni geri šios grupės laikai ir džiaugiamasi dabartimi.
20. „K.G. (Explorations into Microtonal Tuning, Volume 2)“
Tame pačiame Sidnėjuje atskirai besikarantinuojanti kita psichodelinio roko grupė „King Gizzard & the Lizard Wizard“ šįmet nesulėtino savo šiaip sunkiai suvokiamo greičio apsukų. Muzikantai nuo 2012 metų yra išleidę šešioliką albumų. Šį mėnesį pasirodęs šešioliktasis, pavadinimu „K.G. (Explorations into Microtonal Tuning, Volume 2)“ yra ankstesnio jų albumo, kuriame grupė bandėsi mikrochromatikos galimybes psichodeliniame roke, tąsa.
Čia grupė derina mikrotonalumą su įvairiais kitų žanrų – elektronikos, kantri, tradicinės turkiškos ir arabiškos muzikos – elementais.
Nepaisant eklektiško eksperimentavimo skirtingais muzikos stiliais, vientisa instrumentuotė ir mikrochromatiniai elementai nulemia bendrą viso albumo atmosferą ir kuria hipnotizuojantį, melodingą, meditatyvų skambesį. Skoningai subalansuotas rytietiškos ir vakarietiškos muzikos tradicijų derinys tampa nauja forma, tipiniam „King Gizzard & the Lizard Wizard“ skambesiui.
Skaičiuojant rudenį išsipildžiusį pavasarinį derlių, kaip pirmosios karantino bangos vaikus, galima išgirsti skirtingų menininkų šio laikotarpio refleksijas ir liudijimus. Izoliacijos tema atsispindi tiek kūrinių instrumentuotėje (solo albumus išleido N.Cave‘as, Andrianne Lenker), tiek ir pačiame muzikos turinyje (apie vienatvę dainuoja Paloma Faith, Ane Brun, Bring Me the Horizon, Chris Stapelton, C. F. Watkins).
Apribojimai nulemia dar stipriau sužydintį kūrybiškumą, įkvėptą praeityje populiarių muzikos stilių (Meridian Brothers, Jagd, Gorillaz, Brian Eno, Kruder & Dorfmeister, Kylie Minogue, ACDC, Daniel Lapatin).
Taip, stiprybę kūryboje atrandantys muzikantai ir klausytojai, regis, laukia sugrįžimo „atgal į normalumą“ ir švenčia jiems artimas muzikines tradicijas, nors ir supakuotas kituose formatuose.
