Junior A – Great Things
Vilnietis Tautvydas iš savo kambario į muzikos viešumą išlindo pačioje šių metų pradžioje. Dabar feisbuke populiaru varžytis, kas pirmesnis suprato, kad jis kažkuo ypatingas. Pasaulis (taip, būtent – pasaulis) tai suprato neįprastai greitai: jo pirmoji daina „Sleep Machine“ užlipo į 14-tą „USA Spotify Viral“ topo vietą. Ja pasidalino ne tik daugybė užsienio tinklaraščių, bet galiausiai net ir Lietuvos Kultūros ministerijos feisbuko paskyra. Vasarį išėjo debiutinis EP „Born Busy“, dabar – antroji dalis, šiemet turėtų pasirodyti ir trečioji.
Sklando gandai, kad su Junior A derasi tarptautinės leidybinės kompanijos. O jis pats pyksta, kad Lietuvos žiniasklaida verčiau rašo apie „Boney M“ tribute‘ą Palangoje. Iš tiesų, geros naujienos didiesiems portalams nerūpi. Bet gal ir nevertėtų jais remiantis kurtis šlovę. Dažniausiai local following susiformuoja koncertuojant (Junior A kol kas dažniau įrašinėja, nei stovi scenoje). Kita vertus, jei kokių ir turim tarptautinių meno žvaigždžių, jos dažniausiai nėra garbinamos Lietuvoje.
Akivaizdu tiek, kad Junior A verta klausytis. Jis iškart atpažįstamas ir dėl skambesio, ir dėl visiems kūriniams nufilmuotų savadarbių klipų. Tai vienas retų atvejų, kai muzikantas debiutuoja su jau susiformavusia estetika. Mirgantis VHS vaizdas, sapniška lo-fi elektronika, savita anglų kalbos tartis, nepretenzingi tekstai su įstringančiomis frazėmis (silence is paramount, „tyla – pirmiausia“). Minimalistinė alternatyvi popmuzika, transliuojanti keistai šviesią atmosferą, į nieką kitą nepanašią ir drauge labai artimą.
Jei nesustos, Junior A netruks tapti pavyzdžiu kalbant apie do-it-yourself idėjas ar nostalgiją 10 dešimtmečiui. Turbūt net bus krikštijamas kartos balsu. Tad gal ne taip ir svarbu, kur pirmiau tai nutiks – Lietuvoje ar užsienyje.
Lithuanian Hip-Hop
Rinkiniai yra svarbus formatas. Rinkiniai, skirti konkrečiam muzikos stiliui, rodo, kad galvojama ne vien apie save, o apie visą muzikinę sceną, siekiama telkti bendruomenę ir pristatyti jos kūrybą platesnei auditorijai.
Pavadinimas „Lietuvos hiphopas“ (manau, labiau Lietuvos nei lietuviškas, nes repuojama ir angliškai), aišku, siaubingai įpareigoja, o dar siaubingiau įpareigoja vinilo formatas. Galima sakyti, kad 11 kūrinių yra per mažai atskleisti viską, ką turim geriausio. Galima sakyti, kad tiesiog nebuvo nusistatyti reikiami kriterijai. Projekto prodiuseris V.Kazakevičius iš dueto Dee & Kamy užsiminė, kad dėl sumanymo spontaniškumo pateko tiesiog tie, kurie suspėjo - rinkinys išleistas Tarptautinės vinilinių plokštelių dienos proga.
Pagrindinis man likęs įspūdis – kūriniai atsitiktiniai. Nepastebėjau nei subjektyvaus vieno žmogaus skonio, nei kokios nors objektyvios atrankos bandymo. Rinkinyje turim vos prieš kelis metus debiutavusį Meandi, klasikus „G&G sindikatą“ ir, atskirai, solistu tapusį Pushą, taip pat - avangardininką Mesijų ir praėjusį amžių primenantį Skoolz, pogrindininkus „Despotin Fam“ ir pop idolą Mad Money. Sakykim, norėta parodyti įvairovę. Bet kartu atrodo, kad plokštelėje sudėti ne patys geriausi ar populiariausi šių kūrėjų darbai.
Apskritai šie kūriniai anaiptol nėra geriausi mūsų hiphopo scenoje. Kai kurie puikiai demonstruoja, kodėl repas Lietuvoje sulaukia ne mažiau pašaipų nei dainuojamoji poezija. Dramatiškas gitaros skambesys, mergina, saldžiu balsu suokianti priedainį, semplai, nepasikeitę nuo mano paauglystės. Repas, rašomas iš susireikšminusio autoriteto pozicijos, repas apie repą, repas apie nieką, repas apie miestą, kuriame užaugau hei hei hei.
Pozityvūs įspūdžiai: Svaro tekstai vis dar yra geresni už bet kokio kito Lietuvos reperio (Salota tarp kitų salotų / būtum bent jau šuo, tada bent jau lotum / iš ilgesio, kvailesio arba alkesio / eikš arčiau, aš tave valgysiu). Literatūriškai su juo konkuruoti galėtų nebent Mesijus – bet ar jis išvis priklauso Lietuvos repo scenai? Gal greičiau antirepo (Teroristas irgi žmogus, jis kieme vedžioja šunį / Teroristas turizmo sodyboj semia vandenį iš šulinio / Paauglys teroristas mokyklos stadione žaidžia futbolą / Moteris teroristė prekybos centre maitina kūdikį). Mad Money yra mano silpnybė – jo arogantiškas, lengvabūdiškas, paaugliškas repas ir tamsios pianino melodijos įtaigios ir kažkaip pavojingai seksualios.
O įspūdingiausias rinkinyje yra Jama & W kūrinys „Tamsiai šviesiai“, kuriame pagal smagų saksofono ritmuką smagiai repuojama apie paauglystę išgyvenančią mūsų tėvynę Lietuvą: Artumo troškimą laidojam po savo baimėm / mus vienija tiktai krepšinis ir tiktai tada, kai laimim / Mažos šalies maži žmogeliai mažumėlę atbukę / kabinam lemputes ant bokšto ir jį vadinam eglute / krepšinio stovu, dar kokia nesąmone, / kad bent kažką turėtumėm didžiausia pasaulyje.
milo – who told you to think??!!?!?!?!
Vienas iš daugybės pavyzdžių, koks gali būti šiuolaikinis repas. Šis ausį pirmiausia užkabino literatūrinėm nuorodom: I'm back on my Black Bukowski bullshit („Aš vėl su savo juodaodžio Bukowskio nesąmonėm“). Šalia Ch. Bukowskio, čia minimas ir Aristotelis, ir V. Nabokovas, ir J. Genet.
Žinantys, koks turi būti „tikras“ repas, milo prikiša pretenzingumą ir pamokslavimą. Albumą pradeda fragmentas iš rašytojo J. Baldwino 1962 m. kalbos: Poetai yra vieninteliai, žinantys tiesą. Ir pats milo, žinoma, save laiko tokiu poetu. It's October so I'm reading Nabokov again / I mark the book with an olive colored pen / In that nest of complex questions / And unapologizing brutalities / Freedom is its own kind of salary („Spalis, todėl vėl skaitau Nabokovą / pasibraukiu alyviniu rašikliu / toj painių klausimų / ir negailestingų žiaurybių raizgalynėj / pati laisvė yra atlygis“).
milo repuoja įtaigiai, žaidžia žodžiais ir netikėtais sąskambiais, mėgsta hipnotizuoti kartodamas vieną frazę. Jam nerūpi standartinės kūrinių struktūros, posmai ir priedainiai. Gražiausia šiame albume – lėti džiaziniai ritmai, primenantys milo kolegą Anderson Paak ir legendinių „The Roots“ pradžią (albumo pavadinimo šauktukai ir klaustukai – aliuzija į šios hiphopo grupės darbą „Do You Want More?!!!??!“).
Iš Milvokio (Viskonsino) kilusiam milo (tikr. Rory Ferreira) 25-eri. Su šiuo trečiuoju albumu jis plaukia ant alternatyvaus hiphopo bangos. Pastaraisiais metais terminas „alternatyvus hiphopas“ pradėjo skambėti panašiai kaip „alternatyvus rokas“. Prieš 10–20 metų alternatyvūs kūrėjai suvokė save kaip opoziciją komercinei muzikai. Jie buvo politiškai angažuoti ir laisvi eksperimentuoti. Bet dabar, po Kanye Westo, Kendricko Lamaro ar Beyoncé, „alternatyva“ dominuoja.
https://www.youtube.com/watch?v=5mMOsl8qpfc
EMA – Exile in the Outer Ring
Pirmasis šio albumo singlas vadinasi „Aryan Nation“ („Arijų tauta“). Jį įkvėpė britų filmas „This Is England“ apie skinų subkultūrą. Daina dedikuota JAV vidurio valstijoms (pati EMA, 35-erių Erika Michelle Anderson, gimė Pietų Dakotoje), kurių gyventojai kaltinami D. Trumpo išrinkimu. EMA jų nenurašo, ji artimai pažįsta šią piktą, skurstančią baltųjų publiką: We got no meaning, no gleaming, no proof / We're arbitrary, we're temporary, we are the kids from the void („Mes neturim reikšmės, nei prošvaisčių, nei įrodymų / Mes sutartiniai, mes laikini, mes tuštumos vaikai“).
Albumas ir politiškas, ir poetiškas, ir feministiškas: Tell me stories of famous men / I can’t see myself in them („Papasakok man apie žymius vyrus / Nematau savęs tarp jų“). Klasikinė vyriško pankroko frazė „I Wanna Destroy“ („Noriu naikinti“) čia šnabždama ilgai, lėtai ir švelniai.
EMA ir parėkauja, ir gitarą pabrūžina, daug žaidžia industriniais traškesiais ir aidėjimais. Kartais primena PJ Harvey, kartais „Garbage“, kartais „Nine Inch Nails“. Albumas kupinas nerimo ir įtampos, bet su apokalipsėmis galiausiai lyg ir susidorojama jų pačių ginklais.
Nenaujiena
Lebanon Hanover – Besides the Abyss (2015)
Vis išgirstu žmones sakant, kad nemėgsta liūdnų knygų, filmų su bloga pabaiga ar depresyvios muzikos. Nes gyvenimas ir taip sunkus. Turbūt todėl bukai linksmas popsas ir yra populiariausia muzika pasaulyje.
Vis dėlto juoda juoda juoda juoda kaip naktis muzika Lietuvoje tikrai turi savo auditoriją. „Suru.lt“ sausį ją pradžiugino (ar tiksliau – nuliūdino) turkų „She Past Away“ koncertu. O rugsėjį atveža „Lebanon Hanover“. Abi grupės priskiriamos darkwave – gotiško postpanko žanrui.
„Lebanon Hanover“, brito ir šveicarės duetas, groja nuo 2010 m. ir šiemet jau ruošia penktąjį albumą. Šaltų, lėtų sintezatorių melodijų fone dainuoja abu, dažniausiai angliškai, bet kartais ir vokiškai. Prislėgti romantikai ciniškais laikais. Honey are we 150 years old? („Mielasis, ar mums 150 metų?“) Grupės muzika ateina iš 9 dešimtmečio, įkvėpimo estetikai taip pat semiamasi iš W. Wordswortho, O. Wilde‘o poezijos, art nouveau architektūros, dekadentiško meno.
Lietuvą netrukus ištiksiančiais šešiais lapkričio mėnesiais ši liūdna, šalta ir tamsi muzika bus kaip tik. Na, arba atvirkščiai, priklauso nuo to, kokią terapiją pasirinksi.
