Rugsėjo muzikos albumų apžvalga: nauji moteriškumai
shishi – NA x 80
Kodinis šio albumo pavadinimas iššifruojamas labai paprastai: dainos „Na Na Na“ priedainį sudaro 80 kartų sudainuotas skiemuo „na“. „Tai mantra, kurią galite naudoti visiems gyvenimo atvejams“, – sako grupė „shishi“.
Šis nerimtumas ir naivumas yra šios grupės esmė. Dominyka, Elena ir Giedrė, jau turėjusios daugiau ar mažiau patirties scenoje, prieš metus susibūrė į šį naują darinį ir „ant greitųjų“ tapo bene labiausiai pastebimomis merginomis alternatyvioje scenoje. Jų koncertams nesunku prikišti nemokėjimą groti ar nepasitikėjimą savimi – ne kartą dainą yra pradėjusios iš naujo, nes „sumaišė natas“. Bet tai dalis grupės žavesio.
Netikėčiausia šiame albume buvo tai, kad visą tą pakrikimą sugebėta sudėti į tvirtus rėmus (miksavo pankscenos senbuvis Tomas Verbaitis). Muzikinis primityvizmas įraše atrodo ne „tep lep“, atsitiktinai „pasidaręs“, bet sąmoningas kūrybinis sprendimas. Nieko geresnio net negalėtum tikėtis.
Trys balsai, gitaros, būgnai nuo pradžios iki galo skamba smagiai ir nerūpestingai. Dainose visaip žaidžiama ritmu, antroje albumo pusėje pasigirsta netikėtų turkiškų ir „tarantiniškų“ motyvų, atsiranda daugiau įžūlumo. Bet daugiausia tiesiog pankiškai kartojamos paprastos muzikinės ir žodinės frazės (beje, puikiai skamba lietuvių kalba): melas melas melas melas, pasakos / daug nepasakyta lieka visa-visados / vasa-vasa-vasara / lyja lyja lyja visada.
Manyčiau, kad tokios merginų grupės Lietuvoje dar nėra buvę. Pigūs blizgučiai ir muzika be dramatizmo – gal kaip tik to ir reikėjo.
Tash Sultana – Flow State
2016 m. 21-erių Tash Sultana paskelbė telefonu nufilmuotą įrašą „Jungle“. Per savaitę jis sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų, o dabar „skaitliukas“ rodo 26 mln. Ji tapo pirmąja muzikante, dar iki debiutinio albumo pasirodymo išpardavusia tris koncertus „Brixton Academy“. Tai - viena svarbiausių Londono koncertinių salių, talpinanti iki 5000 žmonių.
Australijos vunderkinde vadinama mergina yra tikrasis „pasidaryk pats“ principų įsikūnijimas. Nors pirmiausia yra gitaristė, iš viso ji groja 20 instrumentų. Šiame debiutiniame albume ji nurodyta kaip vienintelė autorė, atlikėja ir prodiuserė. Bet tai dar būtų nieko, jei ne išskirtinė jos charizma, natūralus, nesuvaidintas asmenybės žavesys.
Tash Sultanos, kaip ir daugelio šiuolaikinių nepriklausomų merginų, alternatyvios muzikos kūrėjų, muzikai būdinga savotiška likvidi struktūra ar apskritai struktūros, išbaigtumo nebuvimas. Muzika išlaisvinta iš rėmų (galbūt jie laikomi patriarchališkais), liejasi ir keičiasi sintezuodama įvairiausius stilius. Kaip ir „Christine and the Queens“, Tash įkvėpėjas – Prince‘as. Jo netramdomas fankiškumo pojūtis ir kartu – lyties neapibrėžtumas, stereotipų nepaisymas.
Sakoma, kad kiekviena karta turi savo gitaros herojų, dėl kurio paaugliai kaulija iš tėvų pinigų pirmajam instrumentui. Gali būti (ir pagaliau), kad šiai kartai tokia įkvėpimo figūra bus mergina.
Christine & the Queens – Chris
Rugsėjį būtent šis albumas sulaukė daugiausia dėmesio ir aukščiausių įvertinimų. Tai taip pat vieno žmogaus – 30-metės prancūzės Héloïse Letissier kūrinys. „Chaleur Humaine“ 2016 m. buvo perkamiausias debiutinis albumas Jungtinėje Karalystėje. Įstabaus grožio klipas ir singlas „Tilted“, išverstas į anglų kalbą, dabar turi 16 mln. peržiūrų.
H. Letissier užaugo filologų dėstytojų šeimoje. Tėvai ją supažindino su feminizmo, lyčių vaidmenų tyrinėtojais (pvz., Judith Butler). Pati mokėsi vaidybos, kur susipažino su drag queens, kurios ir tapo jos scenine grupe. Pradžioje savo muzikos stilių ji vadino freakpop ir skyrė translyčiams žmonėms.
Antrajame albume Christine prisistato kaip Chris ir žaidžia vyriškumo atributais. „Sudėtingas asmenybes neva turi tik vyrai. O moterys turi būti supaprastintos, nekeliančios grėsmės. Norėčiau turėti galimybę būti Nicku Cave‘u ar Micku Jaggeriu“, – sako H.Letissier pristatydama savo personažę – „geidulingą, alkaną ir ambicingą“. „Consequence of Sound“ rašo, kad „viskas šiame albume yra apie seksą. Seksualumą, geismą, aistrą, pasitenkinimą“. Tačiau tai asmeninis, vieno žmogaus seksualumas, nenutaikytas į jokį objektą.
Ne vienas kritikas ją vadina Michaelo Jacksono ar Prince‘o reinkarnacija. Dėl fankiško 9 dešimtmečio sintezatorių skambesio ir ypač – dėl nuostabios choreografijos, užfiksuotos vaizdo klipuose. Tiesa, „Christine & the Queens“ muzika nėra jau tokia nepaprasta: sterilus, švelnus, racionalus pop. Beje, kaip ir Tash Sultana, ji yra ne tik visų dainų autorė, bet ir prodiuserė – atsisakė popmuzikoje įprastos vyrų pagalbos.
Vis dėlto autorės asmenybė, netradicinis moteriškumas ir meninė vizija pelnė jai neįtikėtinas liaupses. „The Independent“ albumui skyrė aukščiausią įvertinimą: „Ji yra kiečiausias, seksualiausias žmogus planetoje. <...> Jos įvaizdis transliuoja tokią jėgą, protą ir jausmingumą, kuris peržengia lyčių ribas.“
Dilly Dally – Heaven
„Jei visi mūsų grupės nariai mirtų ir patektų į dangų, ten sukurtume būtent tokį albumą kaip šis“, – pristato grupės iš Toronto lyderė, pagrindinė dainų autorė Katie Monks. 9-toje klasėje ji sutiko Liz Ball – merginas suvienijo gitaros ir grupė „The Pixies“. Prisijungus būgnininkui ir bosistui 2009 m. gimė „Dilly Dally“.
Beje, vyresnis Katie brolis – žymios Kanados indie roko grupės „Tokyo Police Club“ lyderis. Jos pačios kūrybinis projektas 2015 m. realizavosi albumu „Sore“. Šiuolaikinėje Toronto roko scenoje dominuoja grunge ir noise stilių paveiktos, moterų vadovaujamos grupės. „Dilly Dally“ iškart tapo šios scenos pažiba. Išvyko į turą po Ameriką ir Europą, grojo kartu su METZ ir „Fat White Family“.
Dilly dally anglų kalbos žargone reiškia „prokrastinuoti“ – atidėlioti, švaistyti laiką, kai privalai kažką daryti. Tokios ir dar daug stipresnės įtampos kupina ir grupės muzika. Rūsčios, dramatiškos gitaros ir įspūdingas, iškart atpažįstamas Katie riksmas. Sunki, skausminga, bet melodinga, įsimenanti muzika. Tuo iškart artima klausytojams, užaugusiems su „Nirvana“ ar „Guano Apes“.
Tiesa, patys muzikantai pyko girdėdami įkyrius lyginimus su Courtney Love grupe „Hole“ (lyginama tikrai ne veltui). Ratas apsisuko, dabar ši muzika vėl skamba šviežiai. Kaip rašo tinklalapis „Noisey“, „klausantis labiausiai gaila, kad tavo paauglystėje nebuvo šios grupės, šito balso, išrėkiančio ir apvalančio visą tavo pyktį“.
Gazelle Twin – Pastoral
Tik pažiūrėk į šituos vaikus / Jokios pagarbos / Jokio normalaus darbo / Mano laikais taip nebuvo / Nerakindavom durų / Nebuvo užsieniečių, – tipinį pagyvenusį britą dainoje imituoja Elizabeth Bernholz. Jos trečiasis studijinis darbas vadinamas „pirmuoju išsamiu ir apgalvotu Brexito albumu“.
Braitone gyvenančią industrinės elektronikos kūrėją įkvėpė Fever Ray ir postapokaliptinių romanų autorius J. G. Ballardas. Pirmosios įtaka girdėti antžmogiškai iškraipytame balse, šaltoje, brutalioje muzikoje ir matyti sceniniuose pasirodymuose. „Susidomėjau kaukės, maskuotės gebėjimu keisti moterišką formą ir veidą. Tai ypač veiksminga moters atlikėjos atveju, nes industrija reikalauja nuogo, atviro įvaizdžio“, – sako E. Bernholz.
Distopijų rašytojo įtaka atsispindi dainų temose. Ankstesniame albume „Unflesh“ kūrusi groteskišką body horror (kūniško siaubo, persileidimo, eutanazijos motyvai), dabar ji ėmėsi tyrinėti siurrealistinę šiuolaikinių britų pasąmonę, skurdą ir ksenofobiją: Vargšai valgo iš supermarketų konteinerių / spardomi į žabtus lyg tuščios kolos skardinės.
Savo muzikos skambesį ji kuria derindama modernius ir senamadiškus instrumentais, nervingą ritmo mašiną ir sulėtintą, belytį, „bjorkišką“ vokalą. Klausytis tikrai nėra malonu. Bet ir neturėtų būti.