Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2013 05 02

Saksofonininkas Leonardas Pilkauskas: „Pradėsime judėti į priekį, kai suprasime, kad niekas nieko mums neduos“

Ryškus, kartu paslaptingas saksofono tembras sudomina ir kviečia vos išgirdus juo improvizuojantį atlikėją ir kompozitorių, grupės „Re: Muzika, kuri gimė vakar“ saksofonininką Leonardą Pilkauską. Muzikas kaip ir kasdien tobulina atlikimo įgūdžius, ruošdamasis koncertams. Vienas artimiausių pasirodymų – gegužės 8 d. 19 val. Taikomosios dailės muziejaus salėje vyksiantis paramos koncertas „Muzikinis linkėjimas“.
Leonardas Pilkauskas
Leonardas Pilkauskas / "Vilnius Mama Jazz" nuotr.
Temos: 1 Pilka

Leonardas Pilkauskas jau yra sukaupęs nemažą koncertinę patirtį, grojęs kartu su žymiais Lietuvos, Vakarų Europos, Jungtinių Amerikos valstijų džiazo muzikais, studijavęs Lietuvos ir Nyderlandų aukštosiose muzikos mokyklose.

– Kodėl panorote dalyvauti paramos koncerte „Muzikinis linkėjimas“?

– Atsakysiu paprastai: pagalvojau, kad taip galėčiau prisidėti prie visuomeninės veiklos ir kažkiek save dedikuoti darbams, nenešantiems jokio pelno.

– Ar anksčiau žinojote paramos ir labdaros fondą „Rugutė“?

– Ne. Aš net ir dabar, regis, daug apie jį nežinau. Apie fondą ir „Muzikinio linkėjimo“ iniciatyvą, man atrodo, sužinojau socialiniame tinkle „Facebook“.

– Ar yra tekę daryti kažką panašaus – groti paramos koncerte?

– Yra tekę užsienyje. Ketverius metus mokiausi Lietuvoje, ketverius – Hagos Karališkojoje muzikos konservatorijoje, dar dvejus metus tęsiau muzikos studijas Amsterdame.

– Ar jautėte didelį skirtumą tarp studijų užsienio aukštosiose mokyklose ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Skirtumas yra. Bet jis yra tik dėl to, kad Lietuvoje ir užsienyje kitokie žmonės. Gal tiesiog reikia laiko, kad mes priartėtume prie tam tikro savęs lavinimo sąmoningumo. Pavyzdžiui, čia, Lietuvoje, studijuoti eina daug žmonių, bet jie studijuoja tik dėl to, kad gautų popierių. Užsienyje tokių dalykų nėra. Žmonėms sunku įsivaizduoti, kam mokytis, jei tai neaktualu, neįdomu, jeigu iš to nieko negausiu. Tai – turbūt pagrindinis skirtumas. Ir aš manau, kad tėra laiko klausimas, kada mes iš to neprofesionalumo išbrisime ir subręsime. Kai suprasime, kad kiekvienas esame atsakingas už save ir kad niekas nieko mums neduos, kad patys galime viską susikurti, tada mes pradėsim judėti į priekį.

– Grojate įvairią muziką, tačiau daugiausia laiko vis dėlto skiriate džiazui?

– Noriu groti įvairesnę muziką. Čia grįžęs pajutau, kad būnant tik džiazo muzikantu, nelabai kur įtilpsi, todėl reikia save pristatyti visokiais muzikos stiliais…

– O koks muzikos stilius jums artimiausias?

– Artimiausias? Nežinau. Man artimiausia yra galimybė kompoziciškai sėdėti prie vieno ar kito kūrinio. Dar man artima tam tikra improvizacinė muzika, to mokiausi studijų Hagoje ir Amsterdame metu. Tokios muzikos grojau daug per pastaruosius šešerius metus.

– Kaip manote, ar muzikos kalba yra universali?

– O kas yra „universali“? Ką reiškia žodis „universali“?

– Kad ji gali būti suprasta ir priimta kiekvieno klausytojo...

– Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Kokias patirtis jis yra sukaupęs, kaip moka tai išreikšti, kiek yra organizuotas savyje ir savo buityje. Man atrodo, tai yra pagrindiniai dalykai. Muzika yra amatas. Pavyzdžiui, groji orkestre visą gyvenimą, atlieki tikrai sunkias užduotis, groji sudėtingas partijas, gerai išmanai, kaip tai daryti. Su metais patirtis didėja, sugebėjimai gerėja. Štai dėl to lyginu muziko darbą su amatininko darbu. Dirbant tokį darbą džiugina tai, kad gali gėrėtis garsu, kuris kažką tavyje suvirpina, kažkaip gaivina. Galbūt čia ir slypi skirtumas tarp darbo biure ar kažkokių kitų darbų, kuriuose kažkam tarnauji, o ne interaktyviai bendrauji ir vystai interaktyvų, dvasinį, meditacinį ryšį kaip muzikoje.

– Kaip manote, ar Lietuvoje yra pakankamas muzikinis lavinimas?

– Aš nelabai įsivaizduoju, koks yra vaikų lavinimas dabar, kokia yra vizija. Tikriausiai kiekviena mokykla turi savo viziją arba savo būdą, kažkokią mokymo praktiką, pagal kurią vaikai yra lavinami muzikaliai. Kiekvienas vaikas yra skirtingai imlus. Šiuolaikinėje kultūroje galima naudotis bet kuo, kad išgautum, sukurtum kažkokį garsą: kompiuterinės programos, pasiekiamos visos medijos – visa tai skatina kūrybiškumą, bet tai kartu kuria didelę pilką žmonių masę, kurioje aiškiai išsiskiria talentingi žmonės, o likusieji būna vidutiniokai.

– Ar ketinate likti ir kurti Lietuvoje?

– Čia yra šeima, čia yra vaikas. Apie nieką daugiau kol kas negalvoju. Ateities planai sprendžiasi labai paprastai: jeigu turi čia darbą, esi čia užsiėmęs, tai tu ir dirbi čia. Ir apie tai, kad kažkas atsibos, aš negalvoju, nelabai tikiu tais dalykais. Vienintelis dalykas, kuris gali atsibosti, tai jeigu leidi kitiems lipti tau ant galvos. Reikia mokėti nuo to apsiginti. Mano ateities planai – jeigu manęs čia reikės, jeigu man seksis, jei gausiu pasirodymų festivaliuose ir koncertuose, kur galėsiu pristatyti savo darbus, aš liksiu Lietuvoje. Bent kol kas.

Leonardą Pilkauską kviečiame išgirsti gegužės 8 d. 19 val. Taikomosios dailės muziejuje, kur vyks paramos koncertas „Muzikinis linkėjimas“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos