„O kodėl nedavus žmonėms porcijos geros nuotaikos?, – klausia Mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė. – Nuo pat pradžių kėlėme sau tikslą, kad turi būti žanrų įvairovė. Taip pat nėra jokio amžiaus cenzo – čia koncertuoja ir vaikai, ir pensininkai, ir pradedantieji, ir profesionalai. Manau, kad tai yra gerai, nes kiekvienas, eidamas pro šalį, pamato visą paletę muzikuojančių žmonių. O stabtelėję klausytojai po to dar spėja nueiti ir papietauti. Arba gali suvalgyti sumuštinį tiesiog klausydamiesi muzikos.“
Per trejetą projekto gyvavimo metų Moniuškos skverelis tapo traukos centru – paklausyti gyvos muzikos per pietų pertrauką čia renkasi įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, galima pastebėti ir nuolatinių klausytojų. Rugpjūčio mėnesį žadami grupių „Belkin – Deicko Duo“, „Vyngria“, „Studentų gatvė“, „Mag‘Grass“, „Electro Pagan Jazz“, „Coffe Out“, Rūtos Urbonavičiūtės, Simono Bušmos, Jekaterinos Bezumenko ir kitų atlikėjų pasirodymai.
O visą praėjusią savaitę vilniečiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis Vienišo vilko klubo koncertais. Pirmadienį Vienišo vilko klubo savaitę projekte „Pietų muzika gyvai“ kartu su miesto folkloro grupe „Vilkai“ pradėjo grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Šarūnas Mačiulis.
Trumpai pristatykite Vienišo vilko klubą – ką veikiate, ko siekiate, kokie yra Jūsų tikslai?
Vienišo vilko klubas veikia jau penktus metus. Jo įkūrėjai – Vytautas Kernagis ir Olegas Zacharenkovas. Idėja buvo tokia: į vieną būrį surinkti šiuo metu jau aktyviai nebekoncertuojančius senus scenos vilkus, kad ramiai, nostalgiškai galėtume prisiminti tuos senus laikus. Įvyko pirmasis koncertas ir ši idėja kaip ir kabojo ore.
Buvo mintis daryti per metus vieną koncertą. Bet po to trijų metų gyvavimo proga buvo surengtas didesnis renginys. Tuomet prie klubo veiklos prisijungiau ir aš. Mokytojų namai sudarė galimybę kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį organizuoti tradicinius vakarus. Taigi reikėjo galvoti, kaip išnaudoti šitą pasitaikiusią puikią progą. O tada juk buvo pats krizės įkarštis. Ir tų renginių nelabai būdavo – žmonės taupė ir, kaip visada, kultūros sąskaita, kas yra skaudžiausia... Todėl idėja buvo rengti būtent nemokamus vakarus ir neleisti užgesti šiam judėjimui.
Mirus Vytautui Kernagiui taip pat norėjosi ir dėl jo atminimo tęsti šią jo pradėtą veiklą. Pasižiūrėjom, kas ką turi, kas muzikuoja panašia kryptimi. Iš pradžių buvom vien tik vilniečiai. O praeitą muzikinį sezoną jau prisijungė ir elektrėniškiai, ir kauniečiai. Ir štai jau šiemet, Gatvės muzikos dienos metu „Vilniaus Brodas gyvas“ koncerte prie Vytauto Kernagio suolelio surengėm aštuonių valandų Vienišo vilko klubo koncertą...
Rengiame netgi rusiškų dainų vakarus, tarp kitko, labai gausiai lankomus. Juose pirmu smuiku griežia studija „Vybor“. Kartais mūsų pasirodymus paįvairina teatro klounų trupė iš Vilniaus naujojo teatro. Taip pat ateityje planuojame padaryti kokią nors literatūrinę-muzikinę kompoziciją kartu su teatru. Ir yra labai daug žmonių, kurie norėtų prisijungti. Niekuomet niekam neatsakom, maloniai kviečiam. Man atrodo, kad visi randa savo nišą – kaip pritaikyti savo sugebėjimus, savo dainas. Čia gal toks labiau senjorų reikalas, tačiau nesipurtom ir jaunimo. O į mūsų rengiamus vakarus susirenka žmonės, kurie taip pat jaučia nostalgiją tiems laikams ir kuriems patinka tų laikų muzika. Labai tikimės, kad šitas judėjimas neužges ir gyvuosime toliau.
Kaip jaučiatės vadovaudamas Vienišo vilko klubui?
Pas mus nėra jokių vadovų – jokių prezidentų, jokių pirmininkų. Pas mus tokia tikra, hipiška demokratija. Visi viską darom kartu. Turim vieną bendrą tikslą ir visi prisideda kuo tik gali. Kaip vilkų gaujoj – gaudo vieną grobį. Aišku, paskutiniu metu tenka man daugiau visu tuo rūpintis. Bet visi su malonumu labai daug kuo prisideda, nes puikiai žino, kad reikia palaikyti tokį judėjimą ir dangus nesugrius, jeigu kartą per mėnesį pagrosime ir nemokamai.
Vienišo vilko klubas vienija lietuviškojo roko ištakas: „Poliarizuoti stiklai“, „Kertukai“, „Senas kuinas“... Jūsų koncertai – nemokami. Ar tai yra tam tikra pozicija? Ar tai kartu yra ir kažkokie švietėjiški tikslai?
Taip, gal kažkuria prasme tai ir švietėjiškas projektas – supažindinti su tų laikų muzika: kokią muziką žmonės klausė, kaip žmonės grojo, kaip ir kokias dainas dainuodavo. Juolab, kad ir jaunimas pradėjo lankytis.
Ir visgi vadinatės Vienišo vilko klubu... Ar senas geras lietuviškas rokas šiais laikais yra šiek tiek primirštas?
Vienišo vilko, nes kažkada vilkas buvo stiprus, galingas, o dabar jau niekam nebereikalingas... Bet, kas įdomiausia, patinka ir jaunimui. Ir, iš tikrųjų, juk gražios dainos.
Jau antrus metus bandysime daryti teminius vakarus. Labai pasiteisino. Žiūrovai Mokytojų namų svetainėje jau kartais nebetelpa. Nuo 6-15 žmonių per pirmuosius koncertus, dabar salė jau būna pilna, su pravirom durim, su stovinčiais už durų. Tai džiugina ir yra labai malonu.
Iš tikrųjų, esame labai dėkingi Mokytojų namams už tokį didelį palaikymą. Tai mums buvo tramplinu ir į kitus muzikinius renginius. Tapome jau daugiau negu vien tik senų bičiulių pasisėdėjimu. Dabar jau galima pradėti galvoti ir apie kažkokią koncertinę veiklą. Štai šiemet vyko Napoleono bliuzas Kaune, skirtas Napoleono persikėlimo per Nemuną 200-osioms metinėms paminėti – visa diena buvo skirta Vienišo vilko klubui, buvome įtraukti į miesto šventės tvarkaraštį. Jau, matyt, šioks toks pripažinimas ateina. O dabar artėja ruduo ir spalį švęsime penkerių metų jubiliejų. Rugsėjį bus įžanginis koncertas, o po to darysim jau tokį didelį pasirodymą. Kiek sugebėsim, aišku, bet savotiškai reikės pažymėti šitą jubiliejų.
Pats pirmadienį su miesto folkloro grupe „Vilkai“ pradėjote Vienišo vilko klubo savaitę projekte „Pietų muzika gyvai“. Kokie įspūdžiai iš koncerto? Koks jausmas groti šioje atviroje erdvėje – Moniuškos skverelyje?
Įspūdžiai patys puikiausi. Man apskritai tokie projektai kaip ir Gatvės muzikos diena yra labai artimi. Ta dvasia – būtent gatvėje, betarpiškai bendraujant. Nėra jokio scenos barjero. Visa tai sukuria tokią ypatingą atmosferą. O „Pietų muzika gyvai“ savotiškai gaunasi tarsi ta gatvės muzika kasdien. Tik tiek, kad kiekvieną dieną vis naujas atlikėjas ir nėra tos maišalynės. Galima ramiau, įdėmiau įsiklausyti į visus atlikėjus.
Nežinau, kiek čia per pietų pertrauką susirenka žmonių, bet tie žmonės, kurie atostogauja, tikrai gali sau skirti tokią priešpietinę atrakciją ir labai puikiai visai dienai pasikrauti gera nuotaika. Na, o muzikantams – tai dar viena proga pasirodyti, tarsi pasitikrinti, ką padarė, kaip priima publika, kuria kryptimi toliau vystyti savo meną, savo kūrybą, kokias dainas publika labiau mėgsta, kurios dainos jiems patiems labiau tinka dainuoti. Tai labai puikus projektas. Miestui reikia tokio dalyko ir gausiai susirenkantys žmonės tai puikiausiai liudija. Tikiuosi, kad šis projektas neužges, nes kol kas viskas vyksta labai gerai.
