Trys seansai – „Kosminės vibracijos“ pianistui, partneriams ir transliavimo objektams, skirtas pianistui Petrui Geniušui, „Mistinis langas“ pianistui ir transliavimo objektams, dedikuotas pianistui Daumantui Kirilauskui, ir „Paveikta moteris“ kanklių rinkiniui ir medinių bei varinių pučiamųjų grupėms, dedikuotas kanklininkei Aistei Bružaitei, yra aktualūs įvairiai auditorijai: seansuose laukiami ne tik muzikos, bet ir šiuolaikinio meno, teatro, literatūros ir radiofonijos gerbėjai.
Unikali Šarūno Nako kūryba, perteikianti rafinuotą filosofinį turinį ir platų kultūrinį kontekstą, pasitelkiant nuorodas į socialinius mitus, muzikos idėjų istoriją, kinematografo ir literatūros transgresijas, apmąstanti koncertinius ritualus ir naująsias klausymosi praktikas, naujomis perspektyvomis papildo Lietuvos meno istoriją. Kompozitorius, eseistas, dirigentas, performistas, videomenininkas, šiuolaikinės muzikos festivalių rengėjas, radijo programų autorius sutiko pasidalinti mintimis apie artėjančių muzikos seansų ciklą ir kūrybines perspektyvas, žyminčias jo 60-ies metų jubiliejų.
– „Organum“ koncertų salėje skambės trys Jūsų kūrinių seansai. Kodėl pasirinkta ši forma ir kuo ji ypatinga?
– Forma nėra ypatinga, tiesiog tai produkcijai, kurią čia rodau, gal tinkamesnė už standartinį koncertą. Kompozicijos neturi įprastinio stuburo, koks tarsi ir privalėtų būti tradicinio repertuaro atveju. Nenorėdamas klaidinti ir juolab reikšti nepagrįstas pretenzijas, bandau saikingai apsiriboti, leisdamas idėjoms skleistis pačioms ir beveik nesikišdamas į tą procesą. Todėl ir vartoju seanso terminą, tiek apibūdindamas visumą, tiek ir kalbėdamas apie konkrečias kompozicijas. Tai suteikia daugiau laisvės.
– Skambėsiančių kūrinių tematika aprėpia kosmosą, mistiką ir moterį. Kuo šios temos siejasi tarpusavyje?
– Manau, kad visa tai yra vienas ir tas pats. Visada taip buvo.
– Pirmasis seansų ciklo kūrinys „Kosminės vibracijos“ yra pagarbos ženklas kompozitoriui ir pianistui Vytautui Bacevičiui. Kuo jo asmenybė bei kūryba Jus įkvepia?
– Viena vertus, Bacevičius yra bent jau antroji reikšmingumu asmenybė lietuvių muzikos istorijoje, jei pirmąją vietą atiduotume Čiurlioniui. Gaila, bet jo kūryba beveik visiškai nepažįstama lietuvių visuomenei. Kita vertus, Bacevičius yra labai neherojiškas herojus, gal net kažkiek antiherojus, peržengiantis ribas, darantis keistokus kompromisus ir begalę klaidų. Būtent todėl jis man žavus ir gyvas, dažnai nenuspėjamas, netinkamas sureliginti ar susakralinti, kaip kad jau yra nutikę su keletu kitų lietuvių muzikos didžiūnų.
Sunkiai vertęsis emigracijoje, fanatiškai pasišventęs atlikėjo karjerai, Bacevičius patyrė krachą, metė pianizmą ir atsidėjo tik muzikos kūrybai. Beje, Amerikoje jo muzika išvis neskambėjo, nebent jis pats ją skambindavo. Tačiau simfoninė kūryba, kaip ir Čiurlionio atveju, keliaudavo į stalčių. Kurdamas kosmoso užkariavimo ir militarinio bumo laikais – juk buvo pats Šaltojo karo įkarštis, atkakliai priešindamasis, jo manymu, amerikietiškam miesčioniškumui, Bacevičius metėsi į mistiką, meditaciją ir anapusybės eksperimentus. Tada nutarė sukurti „devynis kosminius simfoninius kūrinius“, iš kurių pabaigė tik vieną – „Grafiką“ (1964).
Bacevičius rašė daug laiškų, kurie atskleidžia tiesiog nerealius kompozitoriaus užmojus, vaizduotės galią ir platumą. Jo fermentuojama kosminės muzikos idėja iškyla kaip kokteilis iš madingų rytietiškos filosofijos, teosofijos ir antroposofijos atplaišų, užtat visai neblogai įsirašo į tuometinį muzikos, meno ir literatūros kontekstą.
Žinoma, dabar, po daugiau nei šešiasdešimties metų aš kiek kritiškai žvelgiu į Bacevičiaus idėjų lauką, jį naudodamas labiau kaip inspiraciją savo paties požiūriui gludinti, negu kaip atspirties tašką kokiems nors sekimams: mūsų skoniai ir siekiai gerokai skiriasi. Nemėgdžioju Bacevičiui svarbios mistinio pranašo laikysenos, kuri man atrodo pernelyg romantiška, gyvenu dabartimi ir vadovaujuosi savo išmanymu.
Amžinybės perspektyvoje, mes visi viską prarasime ir išnyksime, ką bedarytume ir kiek tam besipriešintume.
– Antrasis muzikos seansas „Mistinis langas“ yra paremtas realia istorija apie kompozitorių, praradusį visą gyvenimą rašytą kūrinį, ko pasekoje menininkas nustojo kurti. Ar savo kūryboje taip pat turite gyvenimo trukmės kūrinių? Ir ką darytumėte, jei jį / juos prarastumėte?
– Žinau ne vieną atvejį, kai kompozitoriai dėl kažkokių priežasčių prarasdavo savo kūrinius ar net visą kūrybinį palikimą, tai graudžios istorijos. Vis dėlto, amžinybės perspektyvoje, mes visi viską prarasime ir išnyksime, ką bedarytume ir kiek tam besipriešintume.
Neturiu tokių viso gyvenimo kompozicijų, jei kalbame apie muziką, tačiau dažnai daug įdomesnis kūrinys yra paties žmogaus gyvenimas su nesuskaitoma daugybe nuotykių ir patirčių. Štai šito dalyko niekas ir niekada negali prarasti.
– Kompozicijoje „Paveikta moteris“ interpretuojama amerikiečio Johno Cassaveteso to paties pavadinimo filmo (1974) tematika ir kontekstas, akcentuojant pagrindinės Jūsų kūrinio herojės kanklininkės dramą abejingo pučiamųjų orkestro apsuptyje. Prašau, plačiau pristatykite kūrinio naratyvą.
– Man būtų sunku aiškinti tai, ko ten, spėju, tikrai nėra. Tai labai abstrakčios ir asketiškos kalbos muzika, joje tiesiog nėra vietos pasakojimui. Jei jis kažkam pasivaidena, tebūnie tai paties klausytojo reikalas.
Žodis tik nurodo tikrovę, o garsas pats yra visiška tikrovė.
Iš tikrųjų, be galo mažai muzikos ką nors pasakoja, aš taip pat nesu tokios muzikos atstovas ir specialistas. Kai kurios mano kompozicijos tėra būklės seansai, tam tikrų ženklų užuomina, gal savotiška filosofinė užduotis. Nemanau, kad čia kažkas unikalaus ar pernelyg neįprasta, panašiai yra didelėje dalyje konceptualiai kuriamos muzikos.
Tačiau tai nereiškia, kad tokiais metodais komponuojamas garsynas negali perteikti kokios nors visai konkrečios, kad ir kiekvienam klausytojui kitaip suvokiamos informacijos. Galbūt čia kiek subtilesnis ar įmantresnis lygis, tačiau man labai svarbi tam tikra hipnotinė garsų galia. Kaip tik ji leidžia ne tik išvengti literatūrinio aiškinimo, bet jį visapusiškai pranoksta. Joks žodis neaprėpia tiek, kiek tai padaro garso magija. Žodis tik nurodo tikrovę, o garsas pats yra visiška tikrovė.
„Paveikta moteris“ yra tarsi kokios nesaties stebėjimas. Realiai jokia drama lyg ir nevyksta, tačiau mes ją kažkodėl jaučiame. Negana to, suteikiame jai vis daugiau subjektyvių savybių. Nes pusę valandos toje muzikoje beveik nieko nevyksta. Psichika tokiam dirgikliui negali likti abejinga, ji ima protestuoti ir kurti įvairiausias versijas.
– Kodėl seansams pasirinkti būtent šie kūriniai?
– Pastaraisiais metais aš kryptingai komponavau tokiais būdais ir atėjo laikas tai pateikti koncentruočiau, kaip savotišką tokios rūšies įvykių maratoną.
– Kaip rinktotės atlikėjus, kuriems dedikatove kūrinius? Kokia Jūsų pažinties istorija su kiekvienu jų?
– Petras Geniušas, su kuriuo – ir su visa Geniušų šeima – esame pažįstami nuo 1971-ųjų, kantriai laukė to dalyko aštuonerius metus, nes buvau jam pažadėjęs. Be abejo, negalėjo būti nė kalbos apie standartinį kūrinį fortepijonui – Geniušo galimybės nenusakomai įvairios ir viliojančios. Beje, dabartinė „Kosminių vibracijų“ versija yra bene kompaktiškiausia, kokia tik gali būti: pianistas, keturi partneriai ir sferinė elektronika. Iš tikrųjų, tai kompozicija solistui ir keturiems ansambliams, o jei atsirastų galimybė – keturiems orkestrams. Teks palūkėti, kol tai taps tikrove.
Su Daumantu Kirilausku pradėjome bendradarbiauti nuo 2012-ųjų, kai jam sukūriau pjesę „Ketmanas“. Man atrodo, kad mus sieja gana panašūs skoniai ir interesai, be to, kiek samurajiška galvosena: jei nėra išeities, turi drąsiai kirsti. Nepaprasta Kirilausko garso kultūra ir disciplina mane traukia kaip magnetas. „Mistinis langas“ rašytas specialiai jam, nes ir pats Kirilausko pianizmas yra lyg koks mistinis eksperimentas.
Būtent per kankles turiu galimybę dalyvauti savotiškoje feminizmo polemikoje, kas mane labai traukia ir žavi.
Aistė Bružaitė nusileido tarsi iš dangaus: visai netikėtai 2008-aisiais gavau užsakymą kompozicijai su kanklėmis. Šio instrumento kone mirtinai bijojau, todėl nėriau tiesiai į tamsiausią vandenį. Paaiškėjo, kad beveik nieko nežinojau apie nuolat nuobodžias polemikas keliančių koncertinių kanklių galimybes, be to, supratau, kad dar beveik niekas, kas ten man rūpi, nenaudojama. Bet dar svarbiau tai, kad atradau unikalią muzikantę ir nepaprastą asmenybę, itin geranorišką, kantrią, be galo precizišką ir išmintingą. Taip su Aistės pagalba kanklės tapo kone pastarojo laikotarpio mano išskirtiniu ženklu. Beje, būtent per kankles turiu galimybę dalyvauti savotiškoje feminizmo polemikoje, kas mane labai traukia ir žavi.
– Kūrybiniame kelyje Į Lietuvos muzikinę terpę pasėjote naujas meno formas, domitės neakademiniu muzikos pasauliu. Kada ir iš kur kilo šios inspiracijos?
– Tikrai nesu tas didingas sėjėjas, puoselėjantis naujas formas. Tačiau esu reiklus esamoms ir neretai bandau jas nupurtyti nuo neišvengiamų apnašų, lyg kokių parazitų, spėriai apnikusių sodo gėrybes. O tai, kas inertiškai vadinama akademiniu pasauliu, manau, nemaža dalimi tėra sustabarėjęs institucijų kultas, neretai manant, kad jos gali generuoti kažką savaime, tarsi be pastangų, vien organizaciškai ir biurokratiškai. Deja, absoliučiai netikiu tokia kone religija, žinoma, palankia pareigingam karjeristui, kurio vienas tikslų – stropiai užpildyti visus įmanomus kadrų apskaitos lapo skirsnius. Kaip anarchiškesnės mąstysenos žmogui, vertinančiam riziką, man įdomesnis spontaniškas požiūris ir impulsas, dažnai kylantis iš tarsi visai tam nepalankios aplinkos.
– Jūsų biografija liudija, kad Jums labai rūpi Lietuvos muzikinės kultūros evoliucija, esate ženkliai prie jos prisidėjęs ir ryški jos dalis. Pirmasis klausimas – kuo Jums svarbi Lietuvos muzikinė kultūra? Antrasis – ką, Jūsų požiūriu, svarbiausio į ją įnešėte ir ką dar norėtumėte įnešti?
– Turbūt nebūsiu originalus sakydamas, kad bet kuriam žmogui rūpi šalis, kurioje jis gyvena ir ką nors veikia. Nesu išimtis, o kaip profesionalas dirbu tose srityse, kurioms esu tinkamas. Tuo ir galėčiau baigti atsakymą į pirmąją klausimo dalį, o dėl antrosios galiu pasakyti, jog svarbu, kad manęs paties per anksti iš kur nors neišneštų.
Būtų nuostabu nieko nedirbti, bet ką tada veikti?
– Ar, žvelgdamas retrospektyviai į savo kūrybinį kelią, galėtumėte išryškinti svarbiausius savo gyvenimo etapus? Galbūt juos galėtumėte įvardinti kūriniais, nuveiktais darbais?
– Labai trumpai būtų taip: 18 metų su Vilniaus naujosios muzikos ansambliu, dar su dviem dideliais organizuotais festivaliais 1996–1997 m., o nuo 2001-ųjų – dažniausiai autistiškoje vienumoje, su tekstais, radiju, vadovėliu apie šiuolaikinę muziką, nedažnomis muzikos kompozicijomis, performansais, videofilmais, didelėmis parodomis.
– Jūs esate ne tik kompozitorius, Jūsų veikla yra labai įvairi. Kur slypi Jūsų motyvacija dirbti?
– Žinoma, būtų nuostabu nieko nedirbti, bet ką tada veikti?
– Kada suvokėte, kad menas – Jūsų pašaukimas?
– To dar nesu suvokęs, meno neadoruoju ir nemanau, kad tai išskirtinė gyvenimo dalis. Darau tą, ką sugebu ir kas bent retsykiais pavyksta. Pašaukimas, mano nuomone, svarbus tik religinėje srityje, kitur svarbesnė kompetencija, intuicija, reakcija ir erudicija.
– Prašau, įvardinkite po vieną Jums gyvenime didžiausią įtaką padariusį meno kūrinį (knyga, muzikos kompozicija, dailės kūrinys, filmas, kita).
– Tai visiškai neįmanomas prašymas. Įdomiausias dalykas yra nuolat, kone kasdien greičiau ar lėčiau kintantis skonis, poreikis, pasirinkimas. Tai labai nestabili sfera. Kas patiko prieš 30 metų, šiandien gali absoliučiai nedominti. Kas sužavėjo šiandien, gal jau rytoj atrodys nereikšminga.
– Dėkoju už pokalbį.
