The Station – Išsišakojančių takelių miestas
Šią per naktį išgarsintą grupę, vadovaujamą viešųjų ryšių eksperto, politikos komentatoriaus Mykolo Katkaus, gana sunku įrašyti į dabartinį lietuviškos muzikos kontekstą. Manau, kiek įtariai į ją žiūri ir alternatyvios scenos atstovai: atsirado iš niekur, iškart su susiformavusiu skambesiu ir sausakimšu debiutu „Perone“. Po poros mėnesių štai ir albumas vinilinėje plokštelėje, grafinė novelė, solo koncertas „Lofte“.
Aš „The Station“ muziką irgi jaukinausi ilgokai. Nepatiko ir griozdiškas albumo pavadinimas, ir grupės pavadinimas, kuris daug geriau skambėtų lietuviškai, ir liūdno klouno balsas, pernelyg panašus į Iljos iš „Mumij Troll“.
Lietuvoje „The Station“ stilistiškai giminiuojasi su „Antimi“, „Šiaurės kryptimi“, „Siela“, Tomu Sinickiu. Tai senoji roko tradicija, pirmiausia pasižyminti dainų žodžių svarba ir gausa. Klausant „Stoties“ albumo, būtent tekstai galiausiai mane ir papirko. Nenuvalkioti, nuoširdūs, saikingai liūdni ir ironiški. Tokios, regis, paprastos eilutės (Nesikalbam / Kiekvienam žodžiui tenka taurė; Tavo mylėta žvaigždė nusišovė; Gyvenimo jau pusę išnaudojom) sminga labai taikliai, nes yra konkrečios ir atpažįstamos. Grupė kreipiasi į vyresnius klausytojus nei dauguma naujojo lietuviško roko grupių. Tad ir problemos tekstuose aiškiau suformuluotos: nuovargis, nesugrąžinamas laikas, neįgyvendinti siekiai, rutina ir pabėgimo būdai (Kontrolė ateina įvairiausiomis formomis / Nikotinas, alus, kalėjimas ir maratonai / Per seni ištrūkt / Per jauni save apgauti).
Vis dėlto, kuo darėsi įdomiau šią poeziją skaityti, tuo labiau abejojau „The Station“ kaip muzikine grupe. Gal ir gerai, kad M.Katkus planuoja šiame „projekte“ jungti įvairias medijas (komiksą, filmą...), nes muzikos klausytis nėra labai įdomu. Išskirčiau dainas „Šok su manim“, „Lopšinę“ ir savo mėgstamiausią „30“, kuriose muzika ryškesnė, palikta pauzių tarp žodžių. Bet dažniau, kaip dainuojamojoje poezijoje, gan standartiniai muzikiniai sprendimai tarnauja vien kaip ritmas eilėraščiams.
Sunku prognozuoti, ar ši literatūrinė-muzikinė grupė įsirašys į alternatyvios muzikos kultūrą, kaip nors ją paveiks, ar liks nuošaly kaip vienkartinis, vienetinis projektas. Šiaip ar taip, šis albumas savo klausytoją tikrai suras.
Parranda Polar – Mucho Frio
Jau porą metų Lietuvoje turime Peru kultūros ambasadorius. Trys vilniečiai vaikinai, iš kurių du susipažino Pietų Amerikoje, o trečiasis yra „Garbanoto bosisto“ būgnininkas, koncertuose šneka ispaniškai ir groja tradicinį perujietišką folklorą – kumbiją. Kaip patys sako, paprastą muziką apie gamtą ir moteris. Armonika, tokia artima lietuviškai sielai, čia suskamba maloniai lengvabūdiškai ir verčia klausytojų kojas judėti nepažįstamomis trajektorijomis.
Tai muzika, kurios reikia klausytis gyvai, vasarą, netikėtose vietose (norėčiau grupę išvysti troleibuse ar turguje). Tačiau – gal dėl viduržiemio niūrumos – albumo klausiausi priverstinai. Viskas skambėjo daugmaž vienodai ir manęs nuo sofos nepajudino. Labiausiai patiko šio, kasetės pavidalu išleisto, albumo snieguotas viršelis ir pavadinimas – „Labai šalta“. Pačios grupės pavadinimas verčiamas kaip „Poliarinės smagybės“, tad lietuviškumo, nors ir labai užslėpto, čia vis dėlto esama.
Antonio Risqué – Bond
Gerokai artimesnis lietuviškam mentalitetui atrodo emo(cionalaus) hardkoro žanras, kuriam Lietuvoje dabar ryškiausiai atstovauja grupė „No Real Pioneers“. Jos būgnininkas ir padėjo „Antonio Risqué“ trijulei įrašyti debiutinį albumą.
Daugybę kartų perklausiusi „Bond“ rakto į jį vis dėlto neradau. Ir muzika, ir tekstai liejasi kaip nekontroliuojamas sąmonės srautas. Absoliutų struktūros nebuvimą galima aiškinti eksperimentu, laisve ar anarchizmu, bet įsijausti į tai kaip į muziką vis tiek sunku.
Kita vertus, tekstinis srautas visai nustebino. Žodžių čia labai daug – ištisos poemos. Jų autorius sako kiekvienoje dainoje kalbėjęs vis iš kito, gyvenimo lūžį patiriančio žmogaus perspektyvos. Asociacijų grandinėje nesunku rasti vykusių eilučių (gal Dievas turi šunį su antkakliu / bent jau šunį, stebintį mano motyvacijos trūkumą / ar nesamą dėmesio poreikį, – versta iš anglų kalbos) ar sveiko sarkazmo (Kokia suknistai graži dienaaa!). Ne veltui, šalia emo, grupė mini ir spoken word žanrą.
Į populiarumą nepretenduojantis pogrindinis įrašas turėtų tikrai veiksmingai skambėti koncertuose, ypač jei grupės nariai nesigėdija pasitaškyti scenoje ir šalia jos.
Wiley – Godfather
Pernai grime žanras buvo įvardytas svarbiausiu britų muzikiniu eksportu nuo pankroko laikų. Tūkstantmečio pradžioje susiformavusio, bet netrukus nuslopusio žanro atgimimą vainikavo „Mercury“ apdovanojimas, rugsėjį skirtas Skeptos albumui „Konnichiwa“. Britišku hiphopu vadinama agresyvi, rėksminga muzika kilo iš jamaikietiškos elektronikos, reivo kultūros ir dabar yra laikoma britų juodaodžių protesto išraiška, vietinio pogrindžio simboliu.
38-erių Wiley vienuoliktajame albume pagaliau prisiima jam seniai suteiktą grime krikštatėvio titulą ir sukuria savotišką tiltą tarp skirtingų kartų, atsigręždamas į žanro ištakas ir kartu pasikviesdamas būrį dabartinių jo atstovų. Savo išrastą skambesį jis vadino eskimo beat, akcentuodamas atšiaurumą, klaustrofobiškumą, tamsumą. Pagal laužytus avangardinius staccato ritmus sudėtinga šokti, net ir klausytis maniakiškai iššaudomo teksto nelengva. Tačiau ši muzika neša provokacijos, nepriklausomybės, kultūrinio savitumo žinutę.
Pats Wiley yra gana skandalingas krikštatėvis. Keletą kartų užpultas, prekiavęs narkotikais, deportuotas iš Kanados, nepageidaujamas radijo stotyse. O ir muzikinėje karjeroje neprognozuojamas, netgi savidestruktyvus: ne kartą yra spjovęs į suplanuotus koncertus, skelbęs karjeros pabaigą, atleidęs (ir vėl įdarbinęs) savo vadybininką, taip pat mėgsta prieš laiką nutekinti savo paties įrašus ir ginčytis su paaugliais gerbėjais interneto forumuose. Nepaisant komplikuoto viešojo įvaizdžio, Wiley nusipelnė kurdamas muzikinę bendruomenę, remdamas jaunus talentus ir ieškodamas naujo britiškojo skambesio.
Bonobo – Migration
Ankstesnis, 2013 m. išleistas, britų kūrėjo Bonobo albumas „The North Borders“ buvo sėkmingiausias jo netrumpoje karjeroje. Naujasis pretenduoja būti klausomas dar plačiau: bent pusė šių elektroninės muzikos kūrinių, ypač įrašytų su kviestiniais vokalistais (Nicku Murphy, žinomu kaip Chet Faker, neseniai Lietuvoje viešėjusia Rhye ir kt.), yra neišvengiami radijo hitai. Lengvi, svajingi, kabinantys, tinkami ir kaip fonas, ir turintys potencialo suskambėti koncerte su gyva grupe.
Iš albumo pavadinimo ir marokietiškos muzikos elementų atrodytų, kad Bonobo seka Nicolasu Jaaru, pernai išleidusiu istoriškai ir politiškai angažuotą albumą „Sirens“. Tačiau Bonobo downtempo elektronika lengvesnė, šviesesnė, tapatybės ir klajonių po pasaulį klausimai sprendžiami abstrakčiau ir paprasčiau.
„Migration“ nėra nei labai novatoriškas, nei egzotiškas albumas, tačiau hipnotizuojančiai gražus nuo pradžios iki galo.
