Lukas Geniušas yra bene ryškiausias ir talentingiausias jaunosios kartos Lietuvos pianistas. „Jis skambina raiškiai – kaip jaunas atlikėjas, tebelaimintis konkursus, bet ir brandžiai – kaip muzikantas, gebantis atskleisti kūrinio architektūrą, o jo ekspresija toli gražu nėra savitikslė“, – apie pianistą rašė britų dienraštis „The Guardian“.
Lukas gimė Maskvoje, pianistų Petro Geniušo ir Ksenijos Knorre šeimoje; jo močiutė buvo garsi Maskvos konservatorijos fortepijono profesorė Vera Gornostajeva, o senelis – dirigentas ir pianistas Rimas Geniušas. Dar būdamas dvidešimties metų, 2010-aisiais, Lukas Geniušas jau skynė pergalės laurus Ginos Bachauer pianistų konkurse Solt Leik Sityje (JAV) ir laimėjo antrąją vietą garsiajame F. Šopeno konkurse Varšuvoje, o 2015 metais atlikėjas tapo bene iškiliausio konkurso laureatu ir laimėjo sidabro medalį pianistų mekoje – Piotro Čaikovskio konkurse Maskvoje.
Įvairių šalių pagrindinės koncertinės organizacijos rengia Luko Geniušo rečitalius garsiausiose pasaulio koncertų salėse – tokiose kaip Londono „Wigmore Hall“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Paryžiaus „Salle Gaveau“ ir „Auditorium du Louvre“, Niujorko „Frick Collection“, Genujos „Teatro Carlo Felice“, Milano „Sala Verdi“, Didžioji Maskvos konservatorijos salė. Pianistas dalyvavo „La Roque d’Anthéron“ ir Verbier festivaliuose, Elmau pilies festivalyje Bavarijoje, dažnai koncertuoja garsiausiose Japonijos koncertų salėse, Lietuvoje surengė koncertus „Vilniaus festivalyje“, „Gaidoje“ ir kt. Nuo 2015 metų L. Geniušas prisideda prie Toronte įsikūrusios filantropinės organizacijos veiklos – dalyvauja programoje „Žvilgsnis į žvaigždes“, kurios tikslas – rengti gyvos muzikos koncertus kalėjimuose, ligoninėse ir benamių prieglaudose.
Lukas Geniušas – plataus kūrybinio akiračio menininkas, atliekantis labai įvairų repertuarą, nuo baroko ar Ludwigo van Beethoveno koncertų fortepijonui, klasikinio rusų repertuaro (P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, S. Prokofjevas) iki didingo Paulio Hindemito ciklo „Ludus tonalis“ ir Johno Adamso bei Arvo Pärto kūrinių. Ši įvairovė atsispindi pianisto diskografijoje, beje, naujausias Luko Geniušo diskas su dviem S. Prokofjevo sonatomis 2019 metais pelnė pristižinį „Diapason d’OR“ apdovanojimą.
Būdamas nepaprastai smalsus Lukas Geniušas su dideliu užsidegimu imasi naujų išskirtinių naujosios klasikos kūrinių. Taip yra ir šį kartą, pianistui ruošiantis pirmą kartą Lietuvoje pagroti Witoldo Lutosławskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui – vieną žymiausių šio žanro kūrinių XX amžiaus muzikos istorijoje.
Iškilus moderniosios klasikos muzikos kūrėjas Witoldas Lutosławskis savo vienintelį Koncertą fortepijonui parašė 1988 m. garsiojo Zalcburgo festivalio užsakymu: kūrinio premjerą atliko pasaulinė fortepijono įžymybė, garsusis lenkų pianistas Krystianas Zimermanas, kuriam ir dedikuotas kūrinys, bei paties W. Lutosławskio diriguojamas Austrijos radijo orkestras.
W. Lutosławskio Koncerto fortepijonui idėją kompozitorius brandino kone visą savo gyvenimą. Žėrintį ir virtuozišką, o kartu intelektualų opusą puikiai priėmė tiek reiklioji Zalcburgo festivalio publika, tiek viso pasaulio kritika. „Financial Times“ apžvalgininkas apibūdino Koncerto fortepijonui muziką kaip „nepagaunamą ir nenustygstančią“, rašė, kad ji tarsi „sirena, gundanti smalsų klausytoją“. Žymusis muzikos žurnalas „Gramophone“ apibūdino W. Lutosławskio kūrinį kaip „daugybės glaustų muzikinių figūrų“ visumą, kuri išradingai pateikiama keturiose, be pertraukos atliekamose dalyse, „sąmoningai vis sugrįžtant prie praeities atgarsių (B. Bartóko, K. Szymanowskio, S. Prokofjevo muzikos)“. O „New York Times“ rašė, kad „plačiais muzikiniais gestais ir kupina dramatinės įtampos solisto ir orkestro sąveika“ W. Lutosławskio koncertas fortepijonui atiduoda duoklę instrumentiniam koncertui kaip vienam populiariausių muzikos žanrų. „Lutosławskis randa išradingų būdų padaryti muziką šviežią, originalią ir intelektualiai reiklią.“
W. Lutosławskis ir pats buvo puikus pianistas, tad, pasak žymaus Kanados fortepijono virtuozo Louiso Lortie, kompozitorius „greičiausiai norėjo sukurti muziką, kurią pats su džiaugsmu skambintų“.
