Naujieji namai
Šių metų festivalis „Mėnuo Juodaragis“ persikėlė į naująją vietą – Dūburio salą, esančią netoli Antazavės kaimo. Atvykus ir įsikūrus festivalio teritorijoje pirmiausiai nustebina salos dydis. Sutvarkytoje teritorijoje palapinių miestelis nėra ribojamas o kelionė nuo vieno salos krašto iki tolimosios Eglyno scenos gali užtrukti ir virš 20 minučių. Nors dideli atstumai kūrė eiles prie tualetų bei gėrimų pardavimo vietų, tai padėjo užtikrinti atskirtį tarp festivalio scenų – kiekviena iš jų kūrė unikalią atmosferą, o skirtingų scenų garsai netrukdė viena kitai. Tai ypač padėjo nuošaliau įkurtai kino ir paskaitų palapinei, kurios lankytojų neblaškė papildomi triukšmai ar šalia tik praeinantys dalyviai.
Festivalio atmosferai pagelbėjo ir tinkamos oro sąlygos – visas dienas švietusi Saulė užtikrino, jog įrengtose maudyklose bei pirtyse netrūko žmonių, o giedromis naktimis neretas festivalio dalyvis vaikščiojo užvertęs galvą į dangų. Minimalus dirbtinis apšvietimas Dūburio saloje ir laukinė gamta aplink ją leido pasidžiaugti ypač žvaigždėtu dangumi, o labiau susidomėjusius Molėtų observatorijos komanda kvietė ir į atvirą paskaitą. Saulėtas oras padėjo išvengti ir techninių problemų – organizatoriams neteko rūpintis klimpstančiomis mašinomis neasfaltuotuose keliuose ar atvirų scenų apsaugojimu nuo lietaus.
Didžiulė Juodaragio šeima
XIX-ojo „Mėnuo Juodaragis” tema organizatoriai pasirinko namus, o kiekvienas festivalio dalyvis galėjo įsitikinti, kokią įvairialypę šeimą pavyko suburti per visus šiuos metus. Vyriausią ir jauniausią festivalio lankytoją tikriausiai skyrė daugiau nei 70 metų – nemažai žmonių atvyko su savo mažamečiais vaikais, o kartais akį patraukdavo ir kartu po festivalio teritoriją žingsniuojantys trijų kartų atstovai. Aplink lakstantys vaikai bei augintiniai, ant pievos besiilsinčios poros bei prie scenos iki paryčių šokantys klausytojai kūrė jaukios, didelės šeimos atmosferą, kurioje praleidus tris dienas tik grįžus pasidaro aišku, jog per visas dienas neteko nė karto matyti apsaugos personalo ar agresyviau nusiteikusių žmonių.
Rengiant festivalio programą buvo pasirūpinta, jog veiklos netrūktų visiems svečiams – scenose skambėjo viskas nuo modernių noise ar ambient atlikėjų iki lietuvių liaudies ansamblių, kino programa pristatė ne tik rimtąjį kiną bet ir animaciją mažiesiems, o smalsesni lankytojai galėjo sudalyvauti paskaitose, protmūšiuose ar susipažinti su lankininkyste ar žvejyba (sudalyvaudami 5 ryto prasidėjusiose žvejonėje). Kaip ir kiekvienais metais „Mėnuo Juodaragis“ siekia prisidėti prie liaudies menų populiarinimo ir didelį dėmesį skiria amatų kiemui. Čia lankytojai galėjo ne tik įsigyti jau pagamintus dirbinius bet ir stebėti gamybos ar siuvimo procesus, pabendrauti su lietuvių liaudies amatų meistrais bei patys pabandyti savo jėgas dirbtuvėse.
Keturi muzikiniai veidai
Šių metų „Mėnuo Juodaragis“ festivalio muzika buvo padalinta į keturias scenas. Deja pagausėjęs atlikėjų ir scenų skaičius bei dideli atstumai tarp jų klausytojus vertė iš anksto planuoti savo vakaro veiklą bei norimus išgirsti pasirodymus – neretai Didžiojoje scenoje koncertuojantys užsienio svečiai ar jau populiarumo susilaukę ilgamečiai „Mėnuo Juodaragis“ dalyviai dubliuodavosi su dar kylančiais, mažiau populiariais atlikėjais Dūburio scenoje. Siekiant užtikrinti kad atlikėjai laikytųsi tvarkaraščio organizatoriams teko nutraukti kai kuriuos pasirodymus anksčiau laiko – užtrukus scenos paruošimo darbams ar soundcheck’ui nukentėdavo patys muzikantai.
Savo pasirodymais ir šviesų instaliacija ypač išsiskyrė Eglyno scena, kurioje buvo atliekama elektroninė, ambient ir dub muzika, tuo tarpu Dūburio scena pasižymėjo įvairove – čia pasirodymus rengė lietuvių punk muzikos pradininkas Nėrius Pečiūra (klausytojus vis kvietęs priimti jį į draugus feisbuke), pastaraisiais metais savo pirmuosius albumus pristatę „Sheep Got Waxed“, „Sraigės Efektas“, „Solo Ansamblis“ ir daugelis kitų lietuvių ir užsienio atlikėjų. Ypač didelį kontrastą perėjus nuo ramesnės folk scenos kūrė eksperimentinės muzikos atlikėjai „OBŠRR“ bei „NULIS:S:S:S“. Didžiojoje scenoje klausytojai galėjo išgirsti jau ne pirmus metus „Mėnuo Juodaragis“ pasirodančius kolektyvus (tokias kaip „Žalvarinis“, „Pievos“, „Aistė Smilgevičiūtė ir SKYLĖ“) bei pagrindinius svečius iš užsienio. Žinoma, didžiausią minią sutraukė kontraversiškieji „Laibach” iš Slovėnijos. Nors stebint publiką buvo juntama, jog grupės provokuojantys tekstai, istorinių simbolių naudojimas nebuvo priimtinas kiekvienam klausytojui, daugeliui smalsumas nugalėjo pirminę reakciją ir net ir atvėsusiame ore publikos gretos nemažėjo iki pasirodymo pabaigos.
Artėjantis jubiliejus
Žmonėms aplankiusiems daugiau Lietuvos ir Europos festivalių tampa aišku, jog „Mėnuo Juodaragis“ per XIX bandymų sugebėjo susikurti unikalų įvaizdį ir vietą lankytojų mintyse. Retas kitas festivalis skiria tokį dėmesį lankytojų edukacijai, supažindinimui su baltų tradicijomis ir nauja, ar jau pamiršta, muzika. Ne pirmus metus organizatoriai akcentuoja ir ekologinę svarbą – už simbolinį vieno euro užstatą parduodami bokalai mažino šiukšlių kiekį, o organizatoriai pasirūpino bendra salos švara. Jauki atmosfera ir draugiški festivalio dalyviai kviečia ne tik sugrįžti, bet ir pakviesti naujus, dar šių namų neatradusius žmones.
