– Raimondai, kokia yra akordeono, kaip šiuolaikinės muzikos instrumento, gimimo istorija? Turbūt susiduriate su nuomone, kad akordeonu galima groti tik liaudies ar populiariąją muziką.
– Taip, akordeonas išsivystė iš liaudies instrumento – armonikos. Beje, smuikas, pavyzdžiui, taip pat turi liaudies instrumento ištakas, bet šis faktas jam nėra toks „pavojingas“, kaip akordeonui. Pats pirmasis instrumentas, pavadinimu „akordeonas“, užpatentuotas Vienoje, Austrijoje, 1829 m. Nuo to laiko jis – primityvi dėžutė su mygtukais, kurių paspaudimu kairiajame korpuse buvo išgaunami akordai, kuklus portatyvinis instrumentas – evoliucionavo ir bemaž kiekvienoje šalyje turėjo savitą kryptį ir skirtingas tradicijas, instrumentų grojimo sistemas.
Koncertiniai akordeonai, panašūs į dabartinius, atsirado apie 1950 m., instrumentas buvo tobulinamas įvairiais aspektais, o didžiausiu revoliuciniu žingsniu tapo chromatinės klaviatūros atsiradimas (vietoje paruoštų bosų akordų kairiajame instrumento korpuse), išsiplėtė diapazonas, tembrinės galimybės. Galima apibendrinti, kad nuo pirmojo akordeono sukūrimo šis instrumentas puikiai patobulėjo tembro ir konstrukcijos prasmėmis.
Šiandien, manau, akordeoną galime drąsiai lyginti su kitais koncertiniais instrumentais, kad ir su fortepijonu ar dėl savo garso specifikos su vargonais, nes juo įmanoma sugroti praktiškai viską, nuo sudėtingos daugiasluoksnės vargoninės faktūros, barokinių klavesinui parašytų kūrinių iki ypatingai lanksčių, paslankių, dinamiškai kontrastuojančių modernių muzikinių pavyzdžių, o kur dar džiazas, rokas, folk ir popmuzika...
Kalbant apie garsą, akordeonu jį dėl išgavimo specifikos galima suformuoti nuo nulio ir lygiai taip pat nutildyti iki nulio, o to negalima padaryti kitais klavišiniais instrumentais. Šią savybę turintys styginiai ir pučiamieji instrumentai labai organiškai jungiasi kamerinėje muzikoje.
Be to, akordeono garsas gana lankstus – jis gali imituoti ir aštrų klavesino tembrą, ir švelnų fleitos skambesį. Registrų, tembrų yra daug, jais ir specifiniais artikuliaciniais garso išgavimo būdais akordeonu galima pamėgdžioti įvairiausius instrumentus, o naudojant ekstremalius moderniai muzikai būdingus efektus – net žmogaus balso garsus, ultraaukštus obertoninius elektronikai būdingus tembrus, jau nekalbant apie perkusines galimybes.
Šiandien, manau, akordeoną galime drąsiai lyginti su kitais koncertiniais instrumentais, kad ir su fortepijonu ar dėl savo garso specifikos su vargonais.
Ir nors atlikėjui akordeono, kaip instrumento, valdymas yra ypatingai sudėtingas, viso kūno koncentracijos reikalaujantis procesas, dėl įvairių konstrukcinių ypatumų, svorio, garso valdymo dumplėmis, jo galimybės ypatingai plačios, dėl jų akordeonas dažnai vadinamas universaliu instrumentu.
– Kaip šiame akordeono vystymosi etape kito repertuaras? Kada šis instrumentas pateko į šiuolaikinės akademinės muzikos akiratį?
– Galima teigti, kad akordeonas šiuolaikinės muzikos instrumentu Europoje tapo apie 1950–1960 m., kai autoriai, įkvėpti profesionalių atlikėjų, pradėjo rašyti rimtus kūrinius, skirtus būtent šiam instrumentui. Iki to laiko akordeonu buvo atliekami liaudies, populiarūs kūriniai arba populiariųjų klasikinių kūrinių aranžuotės.
Šiuolaikinio, originalaus repertuaro atsiradimas akordeono mene prasidėjo Danijoje ir yra siejamas su to meto aktyviausiu akordeonistu Mogensu Ellegaardu (nors rusų akordeono mokyklos atstovai mėgsta paprieštarauti sakydami, kad Rusijoje lygiagrečiai vyko panašūs procesai). M. Ellegaardui rašė tokie kompozitoriai, kaip Ole Schmidtas, Peras Nørgårdas, Nielsas Viggo Bentzonas ir kt.
