– Pirmiausia norėčiau paklausti, kas apskritai, jūsų nuomone, yra medijos? Kas yra būtent naujosios medijos? Kaip jos atsiskleidžia muzikos srityje?
– Medijos – tai bendravimo, komunikavimo įrankis, tarpininkas, daiktinė, technologinė priemonė, kuri savo ruožtu keičia ir pačią bendravimo formą. Medija galime pavadinti ir knygą, ir popierių, pieštuką ar laiško, knygos rašymą. Net eilėraščio skaitymas scenoje irgi yra medija. Iš esmės, tai yra siuntėjo žinutės gavėjui perdavimo būdas.
Šiuolaikinės medijos didele dalimi nebėra pasyvi laikmena, o pačios generuoja situacijas komunikuoti. Jos yra įvairialypės ir apima spektrą nuo visų įmanomų elektroninių galimybių iki internetinių srautų perdavimo. Nemanau, kad reikia supriešinti tradicines ir šiuolaikines medijas – jos tiesiog pagreitina visą veiklą, paįvairina ją, komunikacija tampa daug efektyvesnė.
– Sakote, medijos paįvairina veiklą. Kaip jos veikia menininkų kūrybą ir rezultatą?
– Tiesiogiai. Neribota prieiga (bet kur ir bet kada) prie turinio, taip pat ir interaktyvi vartotojų sąsaja didina informacinių mainų tempą. Kalbant apie kūrybą, pavyzdžiui, kaip naujovė atsirado skaitmeninis vaizdas, kuriuo galima technologiškai manipuliuoti, modifikuoti jį. Kalbant apie garsą, jis dabar, viena vertus, yra kompozitoriaus valioje, kita vertus – naudojamos technologijos. Medija leidžia kurti elektroninius garsus, pati siūlo tam tikrus sprendimus. Kiną irgi galime vadinti medija. Tai savotiška nauja komunikavimo forma.
Kitas išskirtinis šiuolaikinės medijos privalumas – interaktyvumas. Dabar žiūrovas turi galimybę dalyvauti pačios meninės produkcijos gamyboje. Jis – nebe pasyvus stebėtojas, klausytojas, bet dalyvis. Internetinėje erdvėje pats vartotojas renkasi, kurį kūrinį, kiek ir kaip klausytis. Pristatomi interaktyvūs kūriniai, kurių metu žiūrovas renkasi, kaip atsisėsti, kiek laiko būti, gali bet kuriuo metu išeiti, o kartais akomponuoja kūriniui ar net gali nulemti vyksmą.
Manau, kad medija kompozitorių, kaip išskirtinę personą, kuri daugiau žino ir gali, yra viršesnė, pakylėta virš masės, šiek tiek nuima nuo pjedestalo.
– Kaip interaktyvumas keičia kompozitoriaus, muzikanto kūrybinį darbą?
– Manau, kad medija kompozitorių, kaip išskirtinę personą, kuri daugiau žino ir gali, yra viršesnė, pakylėta virš masės, šiek tiek nuima nuo pjedestalo. Dabar, kasdien naudojant medijas, vyksta savotiški tų žinių mainai: kompozitorius atiduoda, o vartotojas pratęsia jo kūrybą, pavyzdžiui, remiksuoja, įdėdamas savąsias žinias. Tokiais atvejais kompozitorius netapatinamas su guru, galima sakyti, kad jo išskirtinumas, gerąja prasme, sumenksta.
– Vyksta savotiška kolektyvinė kūryba?
– Taip. Buvęs hierarchinis išsisluoksniavimas, kai piramidės viršūnėje sėdi kūrėjas, žemiau – atlikėjas, o apačioje – klausytojas, dabar pasikeitė. Jis man labiau primena banguojančią jūrą: vienose situacijose į paviršių yra iškeliamas kompozitorius, o kitose, net tame pačiame kūrinyje, – jis gali pasitraukti į šešėlį ir visą kūrinio realizaciją perleisti, tarkim, kokiam nors vartotojo sukurtam algoritmui.
– Kas tokiais atvejais prisiima atsakomybę už kokybę? Apkritai, ar reikia ir kaip galima to siekti bei užtikrinti kokybišką rezultatą?
– Minėjau, kad kompozitorius nulipa nuo pjedestalo ir įsilieja į bendruomenę... Tačiau tuomet vartotojas, tas bendruomenės narys, turi lipti aukščiau. Kitu atveju, rezultatas supilkėja, subuitiškėja ir suprastėja. Čia atsiranda iššūkis ne tik kompozitoriui nusiimti dalį savo aureolės, bet šiek tiek ją pasimatuoti ir klausytojui bei kartu prisiimti dalį atsakomybės. Vartotojas nebegali būti kaip kempinė, sugerianti viską, kas į ją pilama, jis turi lygiuotis į kūrėjo statusą. Tik tada bendradarbiavimas gali būti efektyvus. Tai yra iššūkis ne tik kompozitoriui, bet ir klausytojui.
– Sakykite, kaip vyksta tas naujųjų medijų įsisavinimas meno srityje Lietuvoje, jeigu lygintume su užsienio šalių patirtimi?
– Kaip bebūtų, mes vis dar esame periferijoje. Tai tikriausiai yra susiję su tuo, kad įmantrūs medijiniai sprendimai reikalauja didesnių finansinių išteklių. Pavyzdžiui, jei norime įrengti modernią studiją, kurioje galėtų vykti garso tyrimai, tam reikia didelių lėšų. Kita problema – tradicinis komunikacijos modelis. Sakykim, meno kūrinys yra padaromas, pateikiamas, už žmogų sukramtomas, jam belieka tik nuryti. Tačiau gerai, kad Lietuvoje šiuolaikinė medija nebėra išskirtinė ypatybė, o vis labiau tampa kasdieniu vartojimo produktu.
– Užsiminėte apie komunikaciją. Kokia ji tarp muzikos ir kitų ne su menu susijusių sričių, įsisavinant medijas?
– Vis dar tradicinė, tačiau pastebiu geras tendencijas. Kai menininkai susitinka su visai kitų sričių atstovais, galima tikėtis labai įdomių rezultatų. Pavyzdžiui, projekte „Skambantys kūnai“, kuriame dalyvauju, bendradarbiauja kompozitoriai ir kitų šakų menininkai su medikais.
Anksčiau irgi dalyvavau labai įdomiame projekte, kuriame į bendrą kūrybinę komandą buvo pakviesti muzikai, šokėjai ir robotikos inžinieriai. Buvo projektuojama robotinė platforma, skirta žiūrovams sėdėti, ji turėjo judėti pagal muziką ir versti žiūrovą būti ne pasyvų, atribotą nuo scenos, bet tapti šokio dalimi. Mene yra daug taikomųjų sričių, kaip, tarkime, vizualiajame mene – dizainas, taip pat ir muzikoje.
– Taip, tokie projektai labai įdomūs. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus fizikos mokslų studentai kartu su muzikais dalyvavo projekte, kurio metu konstravo lazerinę arfą. Kartais atrodo, kad kitų sričių atstovai net labiau suinteresuoti inovacijomis mene nei patys menininkai. Ar tai dėl to, kad kūrėjams trūksta noro, o gal bendrų žinių apie galimybes?
– Trūksta žinių, taip pat ir realizacijos galimybių. Noro ir potencijos, manyčiau, yra. Problemą matau mažos valstybės mažuose finansuose. Net ir mėgėjai gali sukurti tokius inovatyvius produktus, tačiau pristatyti rimtą, kokybišką produktą nėra taip jau paprasta. Tai, apie ką kalbame, galima vadinti „naujaisiais instrumentais“.
Be abejo, taip pat galėtų būti kuriamos naujoviškos koncertinės erdvės, nauji klausymo būdai, instaliuotos garsinės aplinkos – pasirinkimų yra daug. Juk medija veikia kaip abipusis ryšys. Viena vertus, autorius pasitelkia ją tam, kad būtų atskleista jo idėja, kita vertus, medija provokuoja kūrybines naujoves. Pavyzdžiui, fortepijono muzika yra tokia specifinė, kad net tam tikras akordų slinktis mes galime įvardinti kaip išskirtinai fortepijoniškas. Todėl ir sakome: „Šis kūrinys pianistiškas, o kitas – ne“.
Tuomet kyla klausimas, ar kompozitorius apie juos galvojo ir ar jam prireikė naujo instrumento – fortepijono, ar instrumentas tam tikra linkme kreipė kompozitoriaus muzikines idėjas.
Atidžiai pasižiūrėjus, viską galime suvesti į muzikinės kalbos elementus. Tuomet kyla klausimas, ar kompozitorius apie juos galvojo ir ar jam prireikė naujo instrumento – fortepijono, ar instrumentas tam tikra linkme kreipė kompozitoriaus muzikines idėjas. Taip pat ir medijos tikriausiai kreipia mūsų mąstymą tam tikra linkme. Mes veržiamės į jas, liepiame atlikti veiksmus, bet kartu jos amortizuoja mūsų kūrybinę mintį.
– Tačiau kai kurie muzikai teigia, kad naujosios medijos, ypač jei kalbame apie technologijas, greičiau riboja kūrėją, nei jam padeda.
– Manau, kad jos kaip tik atveria kūrybiškumą. Bendrai kalbant, bet koks instrumentas atveria galimybes, o kūrėjas arba tuo naudojasi, arba tiesiog pasiduoda instrumentui. Jei menininkas yra silpnas, jos gali riboti kūrybiškumą. Kodėl tai vyksta? Technologijos atveria daug galimybių, palengvina gyvenimą, gali greitai suskaičiuoti (tačiau tik taip, kaip patogu pačiai technologijai), o kūrėjas turi nenusileisti. Jis turi priversti medijas tarnauti jam, o ne atvirkščiai – būti priverstas tarnauti medijoms.
Ir tikriausiai ramybės būsenos tarp medijų ir kūrėjo negali būti, privaloma tam tikra trintis. Metaforiškai galima teigti, kad medijos yra materija, o kūrėjas – idėja. Reikalinga trintis. Medijos įvaldymas atveria savo grožybes, padeda realizuotis menininko minčiai.
– Kalbėjome, kad medijos atveria daug kelių, spartėja komunikacija. Tačiau ar gali medijos vartotojui daryti ir tam tikrą žalą? Pavyzdžiui, kai gera, kokybiška muzika dingsta visos muzikos sraute?
– Manau, kad geros ir pilnos muzikos proporcija visame kontekste yra stabili. Vis dėlto manau, kad ir muzikoje savotiškai galioja Pareto taisyklė, aiškinanti 20 ir 80 procentų kokybinį santykį: 20 procentų geros muzikos atsveria tą likusią 80 procentų masę.
Tačiau galbūt tos apgaulės yra daugiau. Kadangi kompozitorius jau nuvainikuotas, autoritetas nebėra tas nuolat kvestionuojamas orientyras, informacijos gavėjas turi prisiimti atsakomybę. Kita vertus, nebeturint autoriteto, vertybinės atramos, visoje masėje gali būti sunku atsirinkti tinkamą informaciją (ypač tai adresuotina jaunam žmogui).
– O kaip jaunam žmogui tą informaciją atsirinkti?
– Svarbiausia – išsilavinimas ir akiračio plėtimas. Būtina kvestionuoti save, bet kartu ir tikėti tuo, ką darai. Ypač svarbu yra įsiklausymas į save.
– Tačiau įsivaizduokime, kad kokiame mažame miestelyje gyvena paauglys, turintis prieigą prie interneto, ir siurbia viską, ką randa, kaip jaučia, ką jo draugai rekomenduoja – kaip tokiam žmogui informacijos gausybėje suprasti ir atsirinkti, kuri muzika yra gera, kuri ne?
– Vis dėlto tam tikros vertybės ir tradicijos yra perduodamos autoritetais arba prekiniais ženklais. Žmogus juk yra linkęs prie ko nors šlietis. Jis perima vertybes iš tėvų, mokytojų, aplinkos. Tame informacijos medijų (tarsi žvaigždžių) mirgėjime dalis iš jų žiba tiesiog tuščiai.
Aš tikiu, kad žmogus iš prigimties yra tarsi gėlė, kuri stiebiasi į saulę. Nesu sutikęs žmonių, kurie nenorėtų žiūrėti į saulę.
Galima suskaičiuoti netgi daug šiuolaikinio meno pavyzdžių, kurie yra užmaskuojami technologinėmis priemonėmis, išoriškai atrodančiomis įspūdingai, tačiau tai vis dėlto yra tik priemonės... Manau, jog kiekvieną kūrinį derėtų vertinti ne pagal priemonių įmantrumą, bet pagal tai, kas slypi po jomis, o tai jau daug sudėtingiau.
Reikia šviesti žmogų, kad jis nebūtų tas tamsus būras. Tuomet jis natūraliai pamažu įgaus vertybinius kriterijus. Kuo žmogus mažiau išsilavinęs, tuo jis piktesnis, tamsesnis, irzlesnis, įsikandęs vienos tiesos, kategoriškai nusistatęs prieš kitą. Švietimas yra vienas iš kelių, bet galbūt vien tik jo nepakanka.
Ir taip, mažame miestelyje gyvendamas tas mūsų aptartas jaunas žmogus per medijas gali pakliūti beveik visur, bet jis turi žinoti, kur rasti gerą produktą. Todėl tikriausiai reikėtų į tą miestelį atvežti kokybiškos muzikos koncertų ar nuvažiuoti apie tai papasakoti į mokyklas.
Aš tikiu, kad žmogus iš prigimties yra tarsi gėlė, kuri stiebiasi į saulę. Nesu sutikęs žmonių, kurie nenorėtų žiūrėti į saulę. Dirbu pedagoginį darbą, žinau – atsiveria visi, tik reikia tam jaunam žmogui nemeluoti. O kad jam nemeluotum, visų pirmiausia turi nemeluoti sau, o kartais tai būna vienas iš sunkiausių uždavinių.