– Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru bendradarbiaujate nebe pirmąjį kartą. Koks tas bendradarbiavimas, ar skiriasi nuo bendradarbiavimo su kitais orkestrais, kaip?
– Tikrai labai myliu šį orkestrą, kiekvienas bendras projektas atneša labai daug džiaugsmo. Patinka nuoširdus ir šiltas orkestro muzikantų bendravimas, pagarba bei dėmesys tiek man, tiek jauniesiems solistams, maloni atmosfera repeticijų metu, palaikymas, glaudus ir energingas muzikavimas koncertų metu.
– Taip pat, nebe pirmą kartą koncertuojate drauge su savo studentais, kodėl?
– Turbūt visų jaunų atlikėjų svajonė yra pagroti solo su orkestru, tačiau tokį šansą gauna ne kiekvienas. Manau tokia galimybė motyvuoja, džiugina, neleidžia pasinerti į rutininį ruošimąsi eiliniam egzaminui. Na, o man yra be galo malonu groti drauge, pati semiuosi jaunatviškų idėjų, entuziazmo. Groti koncerte kartu su savo auklėtiniais be abejo yra sunkiau, tenka jaudintis ne tik už save. Tačiau ir malonumas dvigubas. O šiuo atveju, kai dalyvaus net septyni mano klasės studentai ir mokiniai – septyngubas.
– Nuo naujų metų orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas – Modestas Barkauskas, su juo jums yra tekę drauge dirbti scenoje ir anksčiau. Kokie jūsų įspūdžiai?
– Modestą be galo gerbiu. Visas geras orkestro kaip kolektyvo savybes dirigento galioje yra tiek sunaikinti, tiek sustiprinti. Modestui pavyksta jas ne tik palaikyti, bet ir puoselėti. Labai gerbiu jo rimtą požiūrį į darbą, su Modestu yra lengva ir paprasta groti, scenoje jaučiuosi saugiai, o tai solistui yra labai svarbu. Malonu drauge rasti įdomių interpretacinių sprendimų. Modestas visuomet atviras paieškoms, visuomet palaikantis.
– Kam jūsų nuomone skirtas koncertas – ar jis įtiks išskirtinai muzikos gurmanų skoniui, ar jame naudos galėtų gauti ir paprastas žmogus?
– Visi mes paprasti žmonės. O į koncertą reikia eiti ne bijant, o su didele viltimi išgirsti kažką naujo ir įdomaus. Iš tiesų klausytojai kartais kiek prisibijo nežinomos muzikos, yra ne visada pasiruošę surizikuoti išgirsti nežinomą, negirdėtą kūrinį, ausiai dažnai yra malonesni artimi, girdėti sąskambiai. Tačiau klausydamas nežinomus, retai atliekamus kūrinius klausytojas šviečiasi, sužino, išgirsta, nustemba. Manau šios emocijos yra ne mažiau vertingos nei paprastas, patogus malonumas klausantis girdėtų melodijų.
– Papasakokite trumpai apie koncerto programą, kodėl pasirinkote būtent tokius kūrinius, kuo jie ypatingi? Ką klausytojui naudinga žinoti prieš ateinant į koncertą?
– Programoje du genialaus (nepabijosiu šio žodžio) Alfredo Schnittkes kūriniai. Abu iš vienos pusės išties rimti, verčiantys susimąstyti. Iš kitos pusės juose be galo daug ironijos, šmaikštumo, Bacho, Vivaldi, Bergo, Čaikovskio kūrinių citatų, net tango melodijų. Concerto grosso pabaiga kaip audra nuneša klausytoją kažkur į kitą minčių pasaulį, toli nuo kasdienybės. Tikiu, kad ir bijantys rizikuoti klausytojai iš koncerto grįš pakylėti, su dideliu džiaugsmu širdyje, kad visgi surizikavo.
Kiti du nuostabūs Bacho ir Vivaldi šedevrai labiausiai šioje programoje skirti būtent tų „bijančių“ klausytojų ausiai. Šiuos kūrinius tikrai lengva klausyti, muzikos spalvos, melodijos, harmonijos bei juos atliekančio jaunimo entuziazmas yra tikra atgaiva ir klausai, ir širdžiai.
– Kodėl vienas pagrindinių vakaro kompozitorių būtent Alfredas Schnittke? Muzika nėra pramoginio pobūdžio, visiems lengvai suprantama. Kokie jūsų programos pasirinkimo prioritetai?
– Kaip atlikėja nesiekiu universalumo. Kaip ir gyvenime, darantis labai daug kartais nepadaro nieko. Muzikoje manau tas pats: išmanantis ir gebantis atlikti visų epochų muziką atlikėjas man visada kelia tam tikrą nepasitikėjimą. Asmeniškai man artimesnė yra šiuolaikinė muzika. Ją geriau suprantu, geriau jaučiuosi ją atlikdama, žinau, ką noriu savo grojimu pasakyti. Tai tiesiog mano muzika, kurią myliu, gerbiu ir kuri tiesiog yra mano pačios kaip muzikantės dalis.
Be to, kaip minėjau anksčiau, nežinomos, negirdėtos muzikos atlikime įžvelgiu gilesnę prasmę. Visų pirma grodamas šių dienų muziką atlikėjas tiesia ranką kompozitoriams. Tuo tarpu žinia, kurią atlikėjas neša grodamas labai gerai žinomą, daug kartų girdėtą muziką, man kelia daug klausimų. Kitų epochų pačių kompozitorių jau nenudžiuginsi, kūriniai jau žinomi, pagalbos juos populiarinant nebereikia, įrašų be galo daug, kūriniai tikrai neužsimirš, nauju kūriniu auditorijos nebenustebinsi... Nors pripažįstu, kad gyvai išgirsti genialų, kad ir daug kartų girdėtą kūrinį, kartais yra išties malonu.
– Concerto Grosso Nr. 1 dedikuotas Gidonui Kremeriui, Tatjanai Grindenko ir Sauliui Sondeckiui. Kiek artimi jums šie žmonės?
– Su vienu iškiliausių šių laikų smuikininkų Gidonu Kremeriu turėjau galimybę bendrauti ir kartu groti 18 metų. Kaip atlikėjai šis bendravimas, manau, visų prima davė meilę šiuolaikinei muzikai. Be to, išmokė vieno labai svarbaus dalyko: atskirti tai, kas muzikoje yra tikra ir nuoširdu, nuo dirbtinio teatrališkumo, atskirti atlikėją, tarnaujantį muzikai, nuo atlikėjo, tarnaujančio sau savo ego, demonstruojančio tik save.
Su maestro Sauliumi Sondeckiu esu grojusi solo dar vaikystėje, visuomet jutau jo palaikymą, atsiminimas labai šviesus, Lietuva turi didžiuotis turėdama tokią iškilią asmenybę.
Kamerinę muziką esu grojusi ir su Tatjana Grindenko. Tai turbūt pati stipriausia ir valdingiausia iš mano sutiktų moterų. Žaviuosi ja tiek kaip asmenybe, tiek kaip puikia smuikininke.
– Kurį laiką gyvenote užsienyje, dabar jau keletą metų esate Lietuvoje. Ar planuojate likti? Kodėl? Kuo Lietuva jums brangi?
– Maždaug 14 metų negyvenau Lietuvoje. Taip jau susiklostė asmeninis gyvenimas, kad grįžau, ir tikrai liksiu. Labai myliu šią šalį, ir išvažiavau ne iš didelio noro. Vėlgi – taip susiklostė gyvenimas.
Manau būtent tokie žmonės, kurie daug laiko praleido ne savo šalyje, dažnai ypatingai įvertina savo šaknis, ryšį su savo tauta, savo kalba ir savo kultūra. Su liūdesiu žiūriu į norintį išvažiuoti jaunimą, kuris ne visada iki galo suvokia, kad kitoje šalyje visuomet liksi svetimas, kaip gerai besisektų.
Suprantu, kad gyventi Lietuvoje ne visiems ir ne visada lengva, tačiau visuomet skaudu klausytis kalbų apie tai, kaip pas mus blogai. Ir užsienyje egzistuoja šimtai problemų, tik jos kitokios, apie jas nežinome, negirdime. Labai myliu ir vertinu lietuvišką muziką, net keista, kad šioje programoje jos nėra, paprastai visada įtraukiu vieną ar kelis kūrinius.
– Esate LMTA dėstytoja, styginių katedros vedėja, grojate solo, ansambliuose, vedate meistriškumo pamokas, turite šeimą. Kaip viską suderinate? Galbūt turite praktinį patarimą, taisyklę, kuria vadovaujatės, ji padeda jums viską suspėti?
– Patarimai turbūt du. Pirmas – viską detaliai planuotis ir nevėluoti. Jau vaikystėje iš vakaro į knygutę rašydavausi visą dienos planą. Į jį minutės tikslumu būdavo įtraukiama absoliučiai viskas: valgymas, pamokų ruošimo laikas, grojimas, pokalbiai su draugėmis telefonu, net prausimasis. Tarp visų šių dalykų būdavo paliekamos penkios minutės “jeigu ką”. Dabar, kai prisimenu, ima juokas. Tačiau greičiausiai būtent tai išugdė organizuotumą, be kurio tiek veiklų turbūt nepavyktų įgyvendinti.
Antras patarimas – kas bebūtų – išsimiegoti. Iš vienos pusės gali atrodyti, kad kai tiek veiklos, turėtų nukentėti miegas. Tačiau ir miegą reikia įtraukti į planą. Pageidautina minučių tikslumu.
– Ar turite nemuzikinę aistrą (jei tam atrandate laiko), kas tai?
– Be abejo turiu visokių mėgstamų veiklų, tačiau tai ne aistra. Gal gali nuskambėti keistai ir nuobodžiai, tačiau vienintelė tikra aistra yra veikla, susijusi su muzika. Noriu pabrėžti: veikla, o ne pati muzika. Ją be abejo myliu, kaip kitaip, tačiau nesėdžiu valandomis ir muzikos neklausau. Netgi priešingai, visai neklausau. Tačiau jaučiu aistrą koncertuoti, groti, dirbti su studentais, vesti kursus, vadovauti katedrai, rengti koncertus... Gal dėl to ir nepavargstu, sakoma nuo mėgstamos veiklos nepavargstama.
Koncerto bilietai – čia.
