– Menas, ypač muzika, vis dėlto yra individualios patirties veikla. Kur yra ta riba, nuo kurios muzika tampa priemone padėti socialiai atskirtoms visuomenės grupėms?
– Tai yra muzikos terapijos sritis. Muzikos terapijoje pagrindinis tikslas nėra sukurti tobulą kūrinį ar pajusti estetinį išgyvenimą, muzika čia naudojama kaip priemonė spręsti įvairias asmenines, tarpasmenines, komunikacijos, socialines problemas, taip gerinant žmogaus gyvenimo kokybę, kontaktą su aplinka, padedant atrasti savo vietą sociume.
Muzikos vieta socialinėje veikloje yra labai svarbi, nes ji šneka neverbaline kalba. Tai labai aktualu žmonėms, kurie yra susidūrę su tam tikromis traumomis ir nekalba, patyrusiems insultą ar cerebrinį paralyžių, gyvenantiems su sutrikusia kalbos funkcija, net kurtiesiems. Muzikuoti jie visi visavertiškai gali ir ši priemonė tampa ypač efektyvi asmeninei kūrybinei saviraiškai, savęs realizavimui, tarpasmeninio ryšio užmezgimui – tiek dialogui, tiek grupiniam kontaktui.
Naudojant tam tikras muzikavimo priemones, žmogus išlaisvinamas, jis atranda ne tik save, bet ir savo vietą socialinėje terpėje.
– Kada muzika gali padėti socialinėms grupėms integruotis?
– Muzika yra tik viena iš meninės raiškos formų, jos nereikėtų išskirti – tai būdinga ir dailei, ir teatrinei raiškai. Nuo 2004 m. dirbu Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, čia mes ir vykdome minėtą integraciją meninėmis priemonėmis.
Sėkmingai įgyvendiname meninius-socialinius projektus, kai profesionalūs menininkai dirba kartu su neįgaliaisiais, čia muzika yra tik viena iš priemonių kurti integraciją. Ji vyksta menininkui kontaktuojant su socialinės atskirties žmogumi, pavyzdžiui, turinčiu sunkią fizinę ar protinę negalią, ir sukuriant tam tikrus kokybinius produktus.
Čia, sakykime, nėra labai svarbu tikslumas, todėl išnyksta ribos tarp gebėjimo, negebėjimo, saviraiškos, kontakto, išsikeltų uždavinių meninei kokybei.
Kalbu ne tik apie muziką, bet taip pat apie tarpdisciplininio meno formas: akcijas, interakcijas, performansus, hepeningus. Būtent šioje tarpdisciplininio meno terpėje yra ypatinga raiška ir galimybė socialinei integracijai. Čia, sakykime, nėra labai svarbu tikslumas, todėl išnyksta ribos tarp gebėjimo, negebėjimo, saviraiškos, kontakto, išsikeltų uždavinių meninei kokybei.
– Mes kalbame apie kūrybinį procesą. Tačiau koks yra santykis tarp dalyvaujančiųjų procese ir visuomenės? Kaip tokia veikla padeda atrasti ryšį su sociumu?
– Integracija vyksta įvairiais lygiais. Kalbėjau apie vidinę, procesualiąją integraciją, o poveikis visuomenei yra tarsi uždavinių uždavinys. Integracija visuomenėje vyksta, kai kūrybinio bendradarbiavimo proceso rezultatas – meninis produktas – parodomas viešai, pristatomas visuomenei atvirose erdvėse: aikštėse, gatvėse, bažnyčiose, pavyzdžiui, miestų švenčių metu. Labai svarbus aspektas yra prieinamumas, kai daug žmonių gali pamatyti meninės-socialinės veiklos rezultatus.
Poveikis visuomenei yra labai didelis. Prisimenu, kai 2004 m. parodėme tokį projektą V. Kudirkos aikštėje Vilniuje, žmonės labai smerkė, piktinosi, kad drįstame viešai rodyti neįgalius žmones, modernų meną, keistą muzikavimą tokioje atviroje erdvėje. Patirdavome iš tikrųjų labai didelį visuomenės pasipriešinimą, kurį net būtų galima pavadinti atviru puolimu.
– O kas pasikeitė per tuos vienuolika metų?
– Iš tikrųjų, pokytis akivaizdus. Dabar, kai mes išeiname į gatves, visuomenė sveikina, ploja, palaiko ir net laukia tokių pasirodymų. Turime konstatuoti, kad veikiant meno (dažniausiai modernaus) formoms ši integracija yra sėkminga. Gal ji vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet tikrai vyksta.
Labai sveikintina, kad Kultūros ministerija pastaraisiais metais skatina ir remia mokslinius tyrimus šioje srityje. Kaip tik pernai, gavusi Kultūros tarybos finansavimą, kartu su socialinių mokslų daktare dailininke Audrone Brazauskaite išleidau knygą „Modernaus meno socialinė reikšmė: meniniai-socialiniai performansai“. Joje pristatomi ne tik profesionalių menininkų ir neįgaliųjų potyriai, kuriant bendrus performansus, bet taip pat ir 2010 metais atlikti kokybiniai tyrimai apie poveikį visuomenei.
Kitais metais buvo atliktas tyrimas apie tai, kokius jausmus menininkui arba socialinę atskirtį patiriančiam žmogui kelia dalyvavimas meniniame veiksme ir koks emocinis poveikis žiūrovams. Kaskart tiriame integralumo lygius, poveikį. Jeigu to nedarytume, neturėtume jokių svarių įrodymų, ar ta veikla yra reikšminga, ar tai paveiku. Norisi, kad taikomos muzikinės, dailės, teatrinės priemonės būtų moksliškai įrodytos ir apibrėžtos.
– Užsiminėte apie atliktus tyrimus. Taigi koks yra tas poveikis ir kokie pačių dalyvių atsiliepimai?
Danielius beveik nejuda, turi labai sunkią cerebrinio paralyžiaus formą, tačiau šioje interoperoje jis ne tik pagrindinis solistas, bet netgi šoka.
– Meninių-socialinių projektų dalyvių atsiliepimai, asmeninių patirčių vertinimai yra labai teigiami. Tačiau norėčiau papasakoti istoriją apie vieną iš savo klientų. Dirbu su labai sunkios negalios žmogumi Danieliumi Jurevičiumi.
Kai išgirdome Danielių dainuojantį, mes su rašytojais Gasparu Aleksa ir Dalia Šablinskaite nusprendėme pastatyti specialiai jam sukurtą interoperą „Meilė be mirties smėlynuose“, kurios premjera įvyko šiemet „Sostinės dienų“ metu. Danielius beveik nejuda, turi labai sunkią cerebrinio paralyžiaus formą, tačiau šioje interoperoje jis ne tik pagrindinis solistas, bet netgi šoka: nors beveik nejuda, jis yra išmetamas iš vežimėlio ir šoka – kaip sugeba, taip šoka, bet tai yra judesys, veiksmas. Tai yra nepaprastai stipru.
Toks rezultatas buvo pasiektas per 6–7 metus, per kuriuos dirbdamas, nuolat dalyvaudamas tokioje veikloje, jis išmoko reikšti savo mintis, savarankiškai mąstyti, išsiugdė emocinį intelektą. Kiekvieną kartą mes iš tikrųjų stebimės, kaip meninė veikla gali užauginti žmogų, asmenybę.
