Pasaulyje yra nemažai grupių, kurioms yra taikoma savamokslio sąvoka. Pirmieji į galvą šauna Mike Polizze, Ty Segall ir Anton Newcombe. Deja, iki interneto atsiradimo, visos šios beprotiškai talentingos, „vieno žmogaus įkurtos“ koncepcijos grupės buvo apleistos, arba tiesiog pamirštos. Dėka į pasaulį išleistos skaitmeninės muzikos ir psichodelikos gerbėjų, neįprastas Mančesterio talentas „The Underground Youth“ neliko nepastebėtas.
„The Underground Youth“ per dešimtį metų išleido septynis studijinius albumus, kuriuose nugulė geriausiai žinomos grupės dainos: „Olya’s song“, „Hope & Pray“ ir „Half Poison, Half God“. Grupės muzikoje galima rasti eksperimentinių kelionių po psichodelikos, shoegaze ir, svarbiausiai, post-punk‘o atgarsius.
Koncertas pritraukė ir sunkesnės muzikos gerbėjų, kurie nenusivylė „The Underground Youth“ repertuaro įvairove. Scenoje skambėjo ne tik lyriški kūriniai, bet ir puikiai perteiktas subtilus agresyvumas.
Nuo paprastos idėjos apie poeziją pradėtas projektas šiuo metu perrašinėja savo pirmuosius megėjiškai įrašytus albumus ir kuria naujus. Nesutramdomas ir melancholiškai žaismingas duetas yra laikomas vienu talentingiausių ir universaliausių psichodelinės scenos fenomenų.
Britanijoje susiformavęs duetas į „Kablį“ pritraukė daugybę pasekėjų, susirinkusių iš visos Lietuvos. Didžiausių šios grupės gerbėjų surinktas klubas buvo sausakimšas – čia nestygo ir smalsuolių, norinčių sužinoti kas yra tas undergroundinis jaunimas ir kuo ypatinga jų muzika.
Pirmieji ant scenos pasirodė „Holy Motors“ – melancholiškiausias Estijos projektas. Įprastine apšildančia grupe jų tikrai negalima buvo pavadinti – šventieji motorai visus nustebino įstabiu pasirodymu ir jau nuo pirmųjų akordų užbūrė publiką.
Lyginami su „Black Rebel Motorcycle Club“ ir „The Brian Jonestown Massacre“ šis penketukas išties pasirodė kitoks. Dėl prie grupės prisijungusios Ellian Tulve svajingo vokalo, grupė priminė epizodus prietemoje skęstančio miško, paskendusio rūke. Tai grupė, kviečianti kartu užsimerkti ir panirti į sapną apie bėgantį vandenį, pasąmonės vaiduoklius, vinilą, naktines suknias ir kitus kosmoso reikalus.
Koncertas pritraukė ir sunkesnės muzikos gerbėjų, kurie nenusivylė „The Underground Youth“ repertuaro įvairove. Scenoje skambėjo ne tik lyriški kūriniai, bet ir puikiai perteiktas subtilus agresyvumas.
Grupei užlipus ant scenos pasigirdo migloti gitaros tonai ir atmosferiški riaumojimai – koncertas prasidėjo daina „Half Poison, Half God“, privertusia judėti kiekvieną – nuo auditorijos iki ten buvusio personalo. Visiems gerai žinomas kūrinys padarė puikią įžangą šiam progresijų kupinam pasirodymui. Publika šėlo ties kiekvienu lyg į ritmiškai pasikartojančių skambesių baseiną įtraukiančiu elektrinės gitaros ir boso tandemu.
Pasisveikinę su Vilniaus publika, grupė nėrė atgal į sparčiai besiplečiančia tamsa ir švelnios energijos žemų dažnių persipynimu apgaubtą kūrinį „Alice“. „The Underground Youth“ vokalistas Craigas Dyeris gali pasigirti įstabiu vokalu, sugebančiu perteikti energiją, išlaikant susitelkimą į įspūdingą gotikinį toną. Sunkus, pasikartojantis kibirkščiuojančių būgninių rudimentų sujungimas su atmosferinių gitarų įkvepimu įspėjo būsimą senųjų grupės kūrinių atėjimą.
Publika buvo išmesta į izoliuotų gamtos kraštovaizdžių ir laukinių miestų pasaulį. Apėmė jausmas, lyg būtume atsidūrę dykumoje ir atliktumėme subtilių instrumentinių įrankių vaidmenį orkestrui, vadovaujamam C. Dyerio. Tolygiai besikeičiančių garsų ir vokalo procese į salę laisviau judėti išėjo net grupės techninė komanda.
„The Underground Youth“ pasirodymą vainikavo „Incapable of Love“, persmelktas pianino skambesių, susijungiančių su subtiliai agresyviais gitaros perėjimais. Tai tamsus kūrinys, kuriame Dyer’io tekstai išstumia atmosferoje įsišaknijusį distopinį pasakojimą, skelbiantį buržuazinės muzikos mirtį. Su grupe skandavo ir visa auditorija, išliedama paskutinį prakaitą. Puiki koncerto pabaiga.
