– Kodėl tik dabar įrašėte dainą „Vilnius“, nors sukurta ji seniai?
– Dėl klausytojų – daug kartų girdėjau, kad reik ją įrašyti. Mes su „Gravel“ neturėjome pakankamai techninių įgūdžių išpildyti ją taip, kaip kompozitoriaus vizija reikalavo, todėl ji atsigulė į stalčių. Bet, atrodo, tinklaraštis „Gintariniai akiniai“ parašė, kad reikia jau ir šią įrašyti. Tai buvo strėlė, pataikiusi man į širdį, ir nusprendžiau tai padaryti. Tai labai sudėtingas kūrinys, nes dainuoti reikia labai aukštai.
– Prieš koncertus vis užklumpa liga ir sakėte, kad tai – Dievo ženklas, jog reikia nustoti kurti. Tad kada bus pabaiga?
– Gal ateisiu į protą. Visgi 35 metai, jau kaip ir galima būtų kažką protingo padaryti su savo gyvenimu. Pavyzdžiui, išmokti pasakyti ne, nedaryti nesąmonių.
– Naujame klipe daug žinomų veikėjų – Emilis Vėlyvis, Artūras Zuokas. O kodėl ten sukamas lankas?
– Roko muzika Lietuvoje dažniausiai asocijuojasi su kerziniais batais, storais nevykėliais, kurie, būdami 30 metų, vis dar lipa į sceną ir daro nesąmones. Todėl aš nusprendžiau, kad į Lietuvos roko muziką reikia įnešti šiek tiek seksualumo.
– Tai klubus sukantis E.Vėlyvis – seksualu?
– Moteriška linija irgi yra šioje istorijoje. Mano naujame EP (minialbume) yra daina „It will never end“. Tai meilės daina. Sugalvojau, kad reikia paimti ilgakoję gražuolę lietuvaitę ir duoti jai lanką, kad ji tiesiog 3,5 min. prasuktų jį tiesiog kaip klipą. Pasidalijau idėja su Asta Liukaityte, žinoma filmų prodiusere. Ji pasakė, kad idėja gera, bet daina nelabai, taigi lankas lieka, bet kurti klipą reikia „Vilniui“.
Su režisieriumi ir operatoriumi nusprendėme paimti skirtingus personažus ir filmuoti skirtingose Vilniaus vietose. Mano indėlis tik toks. O šiaip tas klipas – Astos ir Domo Vilčinsko darbas.
– Ar šiandien, kai gyvename singlų ir hitų pasaulyje, kažkas sėdi ir klauso albumų?
– Nežinau, mano atveju, matyt, taip, nes mano klausytojų gal kitoks supratimas, kas yra muzika, kas yra kūryba ir kaip autorius save atskleidžia.
– O dėl ko ilgitės Vilniaus?
– Dainą parašiau prieš 15 metų, kai man buvo 20 metų ir gyvenau Rygoje. Dėl to ji angliška. Mano aplinka buvo angliška, aš angliškai mokiausi, mąsčiau, rašiau. O kiek ten su lietuviais kalbi... Gyvenau vienas, per daug nedalyvaudavau socialiniame gyvenime, taigi viskas logiška.
– Jums buvo 25 metai, su „Gravel“ užlipote ant „Eurovizijos“ scenos ir jus visi pamatė kaip maištininkus. Jums dabar 35-eri, bet esate pristatomas panašiai. Kokia jūsų kūryba? Ar jaučiatės maištautoju?
– Visiškai ne. Lietuvoje žmonės tiesos pasakymą į akis priima kaip aroganciją ar maištą. Mes viską matome ir suprantame, juk nesame kvaili, bet tylime. Tai koks čia maištas? Atsiprašau, niekas niekada nemaištavo. Tiesioginiame eteryje pasakiau „viskas, ką sakėt, atsigręš prieš jus“. Bet kiekvienas jaunas atlikėjas turi taip mąstyti, o ne apsisukti ir nueiti verkti išgirdus, ką tau Smoriginas su Orlausku sako. Ar man reikėjo padėkoti jiems už jų įžvalgas, kurių nebuvo? Man neatrodo, kad tai maištas. Pilna kitokių maištautojų. Selas iki šiol maištautojas.
– Anksčiau „Gravel“ dainos buvo tik angliškos, vėliau išleidote lietuvišką solinį albumą, dabar vėl grįžote prie angliškų dainų. Kodėl toks šuolis?
– Jei išvažiuočiau gyventi į Varšuvą, turbūt lenkišką parašyčiau. Kadangi aš lenkas, lenkų mažumos atstovai Lietuvoje manęs to irgi prašo. Bet mano vaikai lietuviai, mano žmona lietuvė, aš bendrauju namie lietuviškai ir lenkiškai visiškai negalvoju kokius 10 metų, o gal ir 17. Kai, būdamas 18 metų, dingau iš Lietuvos, nustojau lenkiškai galvoti, nes man nereikėjo.
Kai gyvenau Rygoje, mano pagrindinė kalba buvo anglų. Grįžau į Lietuvą – kalba lietuvių. Naujame albume – visos senos dainos. Jos parašytos labai seniai, tiesiog žmonės jų nėra girdėję.
– Kai pradėjote savo muzikinę karjerą, kitos lietuviškos grupės ir atlikėjai pasižymėjo gana nekokybiškais lietuviškais tekstais.
– Išties lietuvių kalba yra labai sunki. Ją sudėtinga rimuoti, turime sunkų kirčiavimą, daug ilgų žodžių, linksnių ir pan. Kitaip su anglų kalba – galima surimuoti penkių skiemenų žodį su dviejų skiemenų žodžiu ir tai skambės puikiai.
Dar vienas dalykas – banalios temos lietuviškai skamba ypatingai banaliai. Kai dainuoju „I love you“, tai skamba geriau nei „Aš myliu tave“. Lietuviškai lengva viską subanalinti. Gal tai susiję su mūsų ne itin turtinga literatūra. Sunku tai paaiškinti, bet faktas tas, kad lyrikai, dainavimui tai sudėtinga kalba. Man visą laiką lietuviškai rašyti buvo gerokai sunkiau, aš ne vienintelis toks.
