T. Makačinas yra gausybės garsių, laiko patikrintų estrados dainų („Berniukai“, „Pašauki mane“, „Vėjas man pasakė“ ir t. t.) autorius, kūręs orkestrams, operoms, teatrui, kino filmams. 1982 m. T. Makačinas padarė tai, ko nepavyko padaryti nė vienam kitam lietuvių kompozitoriui, – išleido akademinės elektroninės muzikos albumą „Disko muzika“.
Profesorius šiuo metu ne tik kuria naują muziką, bet ir baigia paruošti visų savo kūrinių natas, kurias jau greitai išleis Kompozitorių sąjunga. Nors darbų ir taip užtenka, T. Makačinas neseniai baigė tvarkyti ir Vinco Kudirkos kūrinius. Sakosi tai daręs iš patriotiškų paskatų, mat iki šiol to niekas nebuvo padaręs.
– Kaip sugalvojote išleisti plokštelę „Disko muzika“ (1982 m.)?
– Tuo metu reikėjo tokios muzikos, reikėjo lietuviškos produkcijos. Visur buvo brukama rusiška produkcija, o mes norėjome kurti lietuviškai.
Pavyzdį davė latviai. Latvių grupė „Zodiac“ išleido „Disko Alliance“ (1980 m.) – grynai sintezatorinę plokštelę. Ir mes užsinorėjome padaryti kažką panašaus. Sukūrėme gerą tandemą su Laimiu Vilkončiumi, kuris ir šiandien yra fantastiškas aranžuotojas, gerų dainų autorius.
Parašėme, pavadinčiau, „romantinės pakraipos“ ciklą, nes tais laikais studentų brigados važiuodavo į Šiaurę statyti namų, geležinkelių. Žinoma, tai buvo sunki, bet kartu ir gyvenimiška patirtis. Tokią „romantiką“ ir pabandėme perteikti albume.
L. Vilkončius tuo metu turėjo ansamblį. Ansamblis labai muzikaliai, keturiais balsais, kas tais laikais buvo itin neįprasta, įdainavo.
Tais laikais pinigai buvo mokami minimalūs. Darėme tai iš patriotizmo.
Įrašėme albumą, taip viskas ir nurimo. Tik prieš porą metų išgirdau, kad „Disko muzika“ dabar yra topuose. Jaunimas susidomėjo ir atrado, ką veikti su ta muzika. Dėl to labai džiaugiuosi.
Įrašo metu buvau, kontroliavau, konsultavomės kartu, ką daryti. Tembrų juk yra galybės, tai atranka, žinoma, turi vykti dalyvaujant autoriui.
Komanda nebuvo didelė, atvažiuodavo dainininkai iš Kauno ir pan. Tais laikais pinigai buvo mokami minimalūs. Darėme tai iš patriotizmo.
– Lietuvoje tuo metu panašios muzikos nebuvo, o ir Jūsų mokytojas Julius Juzeliūnas buvo skeptiškas lengvosios muzikos atžvilgiu. Kaip jis reagavo į tokį neįprastą albumą?
– J. Juzeliūno konservatyvumas – labai sąlyginis. Jis buvo vienas didžiausių lietuviškos muzikos novatorių ir modernistų istorijoje. J. Juzeliūnas buvo radikalus, bet tikrai geras. Žinoma, jis mane mokino akademinių dalykų, didžiosios dramaturgijos, todėl lengvąjį žanrą ir jos pritaikymą vertino skeptiškai.
– Iš kur gavote reikiamą įrangą „Disko muzikos“ įrašymui? Juk tuo metu tai turėjo būti sudėtinga. Lietuvoje nebuvo reikalingų instrumentų ir pan.
– Tuo metu Lietuvoje egzistavo plokštelių studija, sąjunginės leidyklos filialas. Mūsiškiai muzikantai buvo aktyvūs ir sugebėdavo su valdžia susišnekėti. Tam laikui gavo puikius daugiakanalius magnetefonus, šveicarišką „Studer“ pultą ir t.t. Atsirado techninė galimybė įrašyti elektroninės muzikos albumą.
Mūsų jaunimas tuo domėjosi ir visokiausiais būdais gaudavo reikiamos technikos. Reikėjo kažkaip suktis.
– Kaip manote, kodėl albumas „Disko muzika“ šiandien vėl tapo aktualus ir juo taip jaunimas susidomėjo?
– Niekas daugiau nepateikė tinkamos medžiagos, tinkamo pagrindo tokiam aranžavimui. Dabar technologijos leidžia mėgėjiškai komponuoti elektroninę muziką: „pats groju, pats šoku, pats sau pasidarau“, toks principas dabar yra madingas.
„Disko muziką“ kūriau akademiniu pagrindu, o tokio palikimo vertinimas labai sveikintinas. Džiaugiuosi, kad jaunimas šiame albume rado medžiagos.
