Pergyvenęs ne vieną negandą, „Vilnius Jazz“ niekada taip ir nebuvo pasiėmęs atostogų. Net amžiaus įvykiui – pandemijai – užslinkus, šis nonkomformizmu garsėjantis festivalis sugebėjo preciziškai išlaviruoti tarp griežtų karantino reikalavimų ir laikinų atsilaisvėjimo bangų bei sukviesti melomanus į tradicinę šventę.
2022-ieji, vėlgi, kupini geopolitinių iššūkių, tačiau „Vilnius Jazz“ sudėti ginklų neketina. Spalio 13–16 d. Vilniaus senajame teatre bus atverstas 35-asis šios festivalio istorijos puslapis. Beje, jei kažkam iškilo klausimas, kas čia per Vilniaus senasis teatras, tai pridursiu, kad tai ne kas kitas, bet visiems „Vilnius Jazz“ lankytojams puikiai pažįstamas rusdramis, kuriam nuo rugsėjo 26 d. suteiktas kur kas tikslesnę istorinę prasmę turintis vardas.
„Vilnius Jazz“ programa visuomet pasižymi skambesio įvairove ir gausybe lietuviškų ir užsienio vardų. Kartais puikiai žinomų plačiajai sociumo daliai, o kartais žinomų tik siauram keistenybes mėgstančių sektantų ratui. Net ir prakutusiems avangardinių garsų žinovams tenka nemenkai pasukti galvą, kad galima būtų susidėlioti prioritetus, o ką jau kalbėti apie tuos, pradedančius žengti lemtingą žingsnį į velnioniškai pagavų, sunkiai žanriniais pančiais supaistomą garsų pasaulį.
Norėdamas kiek palengvinti blaškymąsi ir sumažinti tuščio stebeilijimosi į 35-ojo festivalio programą laiką, nusprendžiau pasidalinti keletu rekomendacijų. Be abejo, rekomenduoti muziką – subjektyvus ir kiek pasipūtėliškas reikalas. Tarsi imu iškart pretenduoti į išminčiaus krėslą ir nurodinėti, ko klausyti, o ko ne. Dievaži, nesu visažinis. Tiesiog reguliariai lankausi „Vilnius Jazz“ festivalyje, myliu muziką ir retsykiais apie ją parašau į kokią nors kultūrinę spaudą, todėl ir noriu pasidalinti tuo, į ką, mano supratimu, verta atkreipti dėmesį. Pateiksiu tris rekomendacijas, kurių raginčiau nepraleisti 35-ajame „Vilnius Jazz“ festivalyje. Kodėl tris? Turbūt dėl to, kad siejasi su Švenčiausiąja Trejybe, be to, šiaip gražus skaičius. Beje, eiliškumas neturi jokios įtakos rekomendacijos stiprumui.
Pirmoji rekomendacija – Alexanderio Hawkinso Trio. Jau girdžiu, kaip dalis publikos murma sakydami, jog šis britų pianistas ne kartą (2015 m. su italų saksofonininku Roberto Ottaviano, o 2018 m. su – švedų vokaliste Sofia Jernberg) grojo festivalyje. Taigi anoks čia stebuklas jį vėlei matyti mūsų šalyje. Bet šiek tiek modifikuojant klasiką tapusias sentencijas norėtųsi pasakyti, jog niekada nepabosta žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir grojantį Aleksanderį Hawkinsą. Juk žvelgti, kaip savo amato profas įgudusiai atlieką tai, ką sugeba geriausiai, yra malonumas ir privilegija. Ar ne taip?
A.Hawkinsas – tai nepaprastai gabus ir universalus muzikantas, kurio kūryboje girdime ne tik klasikinės Vienos mokyklos, bet ir XX a. antrosios pusės džiazmenų bei radikalių eksperimentų nevengusių kompozitorių atgarsių. Muziko kelią pradėjęs nuo klasikos ir vargonų, Alexanderis ilgainiui susidomėjo improvizacine muzika ir pasuko į džiazą.
Jis neskamba nei kaip Cecilis Tayloras, nei kaip Andrew Hillas, su kuriais neretai yra gretinamas.
Kembridžo universitete teisės ir kriminologijos mokslus krimtęs A.Hawkinsas sąmoningai atsisakė akademinių džiazo studijų norėdamas groti, kas jam patinka ir kaip patinka. Ir būtent tai jį pavertė vienu savičiausių moderniojo džiazo balsų. Nors Aleksanderis savo įkvėpėju laiko JAV pianistą Artą Tatumą, bet jis neskamba kaip jo kopija. Tiesą sakant, jis neskamba nei kaip Cecilis Tayloras, nei kaip Andrew Hillas, su kuriais neretai yra gretinamas. Jis skamba taip, kaip skamba A.Hawkinsas, kuriam būdingas savitas šiuolaikinės, džiazo ir klasikinės muzikos derinys. Būtent todėl ir verta išgirsti šį puikų pianistą, vargonininką ir kompozitorių, o juolab scenoje su gerais savo bičiuliais kontrabosininku Neilu Charlesu ir būgnininku Stephenu Davisu.
Antroji rekomendacija – dviejų kolektyvų – Vidurio Lietuvos sceną reprezentuojančių bei improvizacinės muzikos ir laisvojo džiazo kuluaruose puikiai pažįstamų „Ąžuolinių Berželių“ ir kur kas tradiciškesniam džiazo repertuarui atstovaujančio Vakarų Lietuvos ambasadoriumi tituluojamo Klaipėdos džiazo orkestro tandemas. Šio bigbendo pasirodymas – tai galimybė išvysti Vakarų ir Vidurio Lietuvos muzikinę viziją savo akimis. Vizija, kurioje į spalvingą koliažą gula įvairi krypčių džiazo bei šiuolaikinės akademinės muzikos fragmentai, uraganiškos improvizacijos ir preciziškai sukomponuotos bei giliai atmintyje įsirėžiančios melodijos. Be to, žemų dažnių išalkusioms ausims ypač gardžiai turėtų skambėti bosinės linijos, kurių priešaky – Simono Kaupinio tūba, o ištroškusioms gero groove‘o – link roko muzikos nudreifuojantys Arno Mikalkėno būgnų viražai.
„Ąžuolinių Berželių“ ir Klaipėdos džiazo orkestro muzikinis naratyvas puikiai subalansuotas ir džiaugsmo suteiks ne tik užkietėjusiems avangardistams, bet ir nuosaikesnio skambesio gerbėjams. Tarsi tai būtų Matso Gustafssono vedamas „Fire! Orchestra“. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Arno Mikalkėno ir Kęstučio Sovos vedamų kolektyvų duetas savyje turi kažką fireorchestriško. Taigi, nepraleiskite progos savo akimis ir ausimis paliudyti, kaip Kauno ir Klaipėdos pajėgos susijungia ir meta rimtą iššūkį Vilniaus džiazo scenai, be to, ne bet kur, o šios scenos namuose – „Vilnius Jazz“ festivalyje.
Trečioji rekomendacija – Jievaro Jasinskio „JJA Chamber Project“ pasirodymas. J.Jasinskis su Skirmantu Sasnausku pelnytai galėtų būti tituluojami žymiausiais Lietuvos džiazo scenos trombonininkais, o savo įtaka Lietuvos muzikos scenai galėtų varžytis su vyresniais kolegomis.
Jievaras su savo suburtais kolektyvais „Reinless“, „Lithuanian JJazz Ensemble“ ar „Greener Grass“ demonstruoja polinkį į didesnės apimties kūrinius, kuriuose pinasi funk, soul, džiazo, roko ar net popmuzikos bruožai.
Šių metų „Vilnius Jazz“ festivalyje Jievaras atvers naują savo kūrybos skyrių. Devynių muzikantų „JJA Chamber Project“ kolektyvas atsigręš į akademinės muzikos lauką, žinoma, visiškai neišsižadėdamas džiazo. Naujajame projekte Jievaras nardys tarp Steve‘o Reich‘o minimalizmo, Chet‘o Bakerio sentimentalumo ar netgi Artimųjų Rytų regionui būdingų dermių. Skamba intriguojančiai, ar ne?
Tai viso labo tik trys rekomendacijos iš keturias dienas truksiančio festivalio programos. Bet pagrindinė rekomendacija – skirkite laiko ir pasidomėkite visa „Vilnius Jazz“ programa, kurioje kiekvienais metais būna ne vienas maloniai nustebinantis pasirodymas.
„Vilnius Jazz“ – tai savotiška muzikinė „Erasmus +“ programa (beje, ši programa šįmet taip pat mini 35-metį), tik nereikalaujanti vykti į kitą šalį, o pati atvykstanti pas smalsiausius muzikos gerbėjus.