Lietuvoje – nuo 8 klasės
M.Denisenko gimė Lvove, Vakarų Ukrainoje, lietuvės ir ukrainiečio šeimoje. Su tėvais gyventi į Lietuvą atvyko kai buvo aštuntokas. Ukrainoje jis lankė sekmadieninę lietuvišką mokyklą.
Schema namai-darbas žudo, - mano muzikantas.
„Aš gimiau Vakarų Ukrainoje, Lvove, aš Lietuvoje mokausi nuo 8 klasės. Aš lankiau sekmadieninę lietuvišką mokyklą. Anksčiau buvo tautinių mažumų, išeivių ir tremtinių departamentas. Jis labai rūpinosi lietuvių bendruomenėmis užsienyje, mes gaudavome daug vadovėli7 iš jų. Gyvenau pakankamai patriotiškame krašte, teko bendrauti su pasaulio lietuviais per stovyklas, įvairius renginius, ir tai padarė įtaką“, – pasakojo muzikantas.
Atvykęs į Lietuvą jis Vilniuje pirmus metus mokėsi Lietuvių namuose. Tačiau labai greitai suprato, kad reikia keisti mokyklą.
„Buvo klasiokė iš Sibiro, kuri mokėjo tik ačiū pasakyti. Už nugaros sėdėjo argentinietis, kuris nei angliškai nekalba, ir lietuviškai tik truputį. Supratau, kad, jeigu su jais mokysiuosi, 12 klasės egzaminų neišlaikysiu“, – pasakojo M.Deniseko. Kitus metus jis jau gyveno ir mokėsi Klaipėdoje. Pasakojo, kad labai buvo sunku mokytis lietuvių kalbos gramatikos. Tačiau su patyčiomis nesusidūrė: „Man labai padėjo, kad man greičiau pasisektų.“
Grojo nuo mokyklos
M.Denisenko vienoje transporto įmonėje dirba vadybininku – atsakingas už plovyklas ir dujines degalines savo mieste. Jis sutinka, kad tai nėra labai kūrybiška veikla, todėl yra aktyviai įsitraukęs į visuomeninę veiklą.
„Schema namai-darbas žudo“, – aiškino vyras. Kiekvieną savaitę su „Poezijos medžiotojais“ jis koncertuoja. Skirtingose grupėse jis grodavo nuo pat mokyklos, tačiau tai, ką veikia dabar, skiriasi nuo ankstesnių jo patirčių.
„Apie dainavimą, deklamavimą kalbos nebuvo, aš tik rašydavau tekstus. 2013 metais paprašiau bičiulio, kad jis man akompanuotų. Mes pabandėme, mums patiko. Iš pradžių nedrįsome to rodyti. Visi poetai, kai deklamuoja, tai turi būti pakankamai interaktyvu, kad galėtum pakankamai ilgai dėmesį išlaikyti“, – pasakojo M.Denisenko.
Jo sukurtiems ir deklamuojamiems eilėraščiams grupė išbandė įvairius muzikinius žanrus – regį, roką ir pan.
„Pasirodo, kad tai įdomu ne tik mums patiems. Ta pradžia buvo tokia kukli“, – pasakojo muzikantas.
Kaip pavadinti tokį žanrą? Deklamuojamoji poezija? „Gal labiau muzikinė poezija“, – tikina muzikantas ir pasakoja, kad grupė net hitų turi.
Kūryba negali virsti verslu
„Tekstus kuriu aš, muziką ir aš, ir kolegos. Kuriame lietuvių kalba, bet, kadangi aš esu ukrainietis, tai dalį tekstų bandau ukrainiečių kalba. Bet tai yra pakankamai sudėtinga, nes augau lietuvių šeimoje. Dar važiuojame į Latviją, pradėjome tekstus versti į latvių kalbą ir mokytis kalbos“, – pasakojimą tęsė M.Denisenko.
Jo grupėje šiuo metu yra 6 atlikėjai.
„Viena mergina yra muzikos mokytoja, o kitas vyrukas yra profesionalus garso režisierius, tai jie mus gelbėja“, – juokėsi muzikantas.
Kartais už pasirodymus grupė gauna honorarus, tačiau džiaugiasi, kad muzika nėra jų pragyvenimo šaltinis.
„Lietuviška realybė yra tokia, kad, jeigu nori, kad kūryba liktų kūryba, ji negali virsti verslu. Pastebiu pagal draugų, pažįstamų ratą – kai tai tampa pagrindiniu išgyvenimo šaltiniu, žmonės jaučia, kai tu chaltūrini. Mes visi turime savo darbus ir tai yra mūsų kūryba“, – pasakojo M.Denisenko.
Už pinigus, kuriuos gauna, grupė leidžia kompaktines plokšteles, gamina marškinėlius, kuriuos dažniausiai dovanoja žmonėms.
„Kartais, pataupę, nusiperkam mikrofoną. Sunkiausia buvo pirmieji dveji metai, kai reikėjo save kišti visur, siūlytis. O dabar poezijos vakaras neapsieina be „Poezijos medžiotojų“. Lietuva yra dainuojamosios poezijos ir poezijos kraštas – kiekvienam miestelyje bent kartą per metus vyksta koks nors poezijos renginys“, – pasakojo M.Denisenko.
Mėgsta patriotines dainas
Penktadienį „Poezijos medžiotojai“ koncertą surengė Palangoje. „Anksčiau Palanga tikrai buvo rusifikuota, ypač einant Basanavičiaus alėja galėjai suabejoti, kur esi. Bet dabar viskas įgauna tvarkingas formas, matosi, kad tu gyveni Europoje“, – pasakojo muzikantas.
Jis mėgsta rašyti eiles apie patriotizmą, jam svarbūs žmonių tarpusavio santykiai, įvairios socialinės temos.
„Kai tik pajunti, kad darai bent minimalią įtaką. Tu gali visiškas nesąmones, blevyzgas varyt, bet gali ir kažką prasmingo. Man labai artimos patriotinės temos, nes mes tapatiname valdžią su šalimi, kur gyvename. Jeigu valdžia bloga, tai visada tauta bloga, toks jausmas, kad gal išsikraustome visi“, – kalbėjo muzikantas.
Mes su jaunais žmonėmis susiduriame ir nenorime įbrukti jiems vėjų. Norime, kad tai nebūtų vien tik gražus apvalkalas, bet būtų ir turinys. Norisi, kad tai būtų gražu, patrauklu, bet ir su turiniu, - pasakojo M.Denisenko.
Į grupės koncertus, jo teigimu, ateina daug jaunų žmonių, todėl jie žodžius kuria atsakingai.
„Mes su jaunais žmonėmis susiduriame ir nenorime įbrukti jiems vėjų. Norime, kad tai nebūtų vien tik gražus apvalkalas, bet būtų ir turinys. Norisi, kad tai būtų gražu, patrauklu, bet ir su turiniu“, – pasakojo jis.
M.Denisenko nuomone, kartais žmonės gėdijasi šalies, kurioje gyvena. „Būtinai reikia visus žmones įtraukti į visuomeninę veiklą. Didesnė tikimybė, kad jis neišvažiuos. O jeigu ir išvažiuos, tai grįš, nes čia turi socialinį kontaktą“, – kalbėjo jis.
Jis pats po Maidano įvykių kūrė ir ukrainiečių kalba. „Kaip svarbu emocija – yra tiesioginė sąsaja tarp emocijos kūrybos. Kai pergyvenau, ėmiau ir parašiau ukrainiečių kalba visą tekstą, o prieš tai visiškai nesisekė. Kaip svarbu emocija. Kažkoks atlikėjas išsiskiria ir iškart beveik visą albumą sukuria. Man su Maidano įvykiais prasiveržė.“
