Nepaisant to, kad karo Ukrainoje akivaizdoje menininkė atstovauja šaliai, kaip laisvės simbolis, jos asmuo svarbus ir formuojant lygiateisiškumą dažnai vyriškame dirigentų pasaulyje.
O.Lyniv tapo pirmąja moterimi, einančia vyriausiosios dirigentės ir teatro muzikos vadovės pareigas teatre „Comunale di Bologna“. Bairoito operos festivalyje debiutavusi su opera „Skrajojantis olandas“, ji tapo pirmąja moterimi dirigente šiame festivalyje per visą ilgą jo gyvavimo istoriją. Be to, 2020 metų Tarptautiniuose operos apdovanojimuose pelnė geriausios dirigentės titulą.
Rugpjūčio 12 dieną O.Lyniv pirmą kartą lankysis Lietuvoje ir koncertuos Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme, o surinktas lėšas už bilietus skirs nukentėjusiems ukrainiečiams paremti.
– Esate klasikinės muzikos superžvaigždė ir kasdien koncertuojate prestižinėse Europos salėse. Kodėl atvykstate į Lietuvą?
– Verta pradėti nuo to, kad niekada nesu buvusi Lietuvoje, todėl man labai smalsu. Vaikystėje esu buvusi Laplandijoje, Jūrmaloje ir Rygoje, o suaugusi kartą dirigavau Taline. Visgi puikiai pažįstu jūsų operos solistą Edgarą Montvidą, nes kartu darbavomės Bavarijos operoje, Miunhene, 2017-aisiais kviečiau jį į savo festivalį Lvive, be to, jis puikiai pažįsta ukrainiečių baritoną Andrejų Bondarenką. Galiausiai suprantu, ką reiškia organizuoti vietinį muzikos festivalį ir koks svarbus yra kultūrinis gyvenimas.
Nusprendžiau pradėti nuo šios gražios, tylios dainos, skambančios it malda taikai bei rauda visoms karo aukoms.
– Koncertą pradėsite nuo ukrainiečių kompozitoriaus Mykolos Lysenkos kūrinio „Dievas yra didis, vienas ir vienintelis“. Kodėl jis jums svarbus?
– Gyvename išskirtiniais laikais, nes Europos viduryje, Ukrainoje, vyksta karas. Šį projektą suprantu ir kaip solidarumo projektą, todėl nusprendžiau pradėti nuo šios gražios, tylios dainos, skambančios it malda dėl taikos bei rauda už visas karo aukas.
– Jau pusę metų savo koncertuose ant juosmens apsirišate Ukrainos vėliavą. Kodėl pasirinkote šį ženklą, o ne, tarkime, saulėgrąžą?
– Nusprendžiau ja juostis dar kelias dienas prieš karo Ukrainoje pradžią, kadangi jau tada politinėje erdvėje buvo jaučiama įtampa. Tiesiog norėjau palaikyti savo šalį, draugus ir kolegas, todėl vėliava, Ukrainos laisvės simbolis, tapo mano suknelės dalimi. Apskritai, tuo metu, vasario 23 d., buvau Vienoje ir dirigavau Antonyno Dvoržako „Requiem“. Mano kolegos sakė, kad man išėjus į sceną klausytojai neteko žado. Netekę amo jie tiesiog tylėjo.
– Ar kada nors sugebėsite diriguoti rusų kompozitoriaus sukurtą muziką?
– Mano požiūriu, apie tai būtina diskutuoti, nes man labai svarbu atskirti dalykus. Aš negaliu lyginti šito išprotėjusio Putino su visu jo karu politikos ir kompozitoriaus Igorio Stravinskio ar Piotro Čaikovskio, kuris turėjo artimą ryšį su Ukraina, muzikos... Itin svarbu įvardyti, kas konkrečiai yra atsakingas už karo nusikaltimus ir kas yra tikrasis žudikas. Netgi šiandien turiu būrį rusų tautybės draugų, kurie visa širdimi palaiko Ukrainą. Pavyzdžiui, dirigentai Dmitrijus Černiakovas, Kirilas Petrenka, Vladimiras Jurovskis bei daugelis kitų. Itin svarbu išlikti teisingiems, todėl, žinoma, aš diriguočiau P.Čaikovskį ir I.Stravinskį, kurio tėvas buvo ukrainietis.
Šios informacijos rusiškoje „Vikipedijoje“ jūs nerasite.
– Paradoksalu, kad tik karas įnešė daugiau sąmoningumo ir žinių apie ukrainiečių kultūrą ir tai, kaip Kremlius kolonizavo, savinosi Ukrainos menininkus – juk Nikolajus Gogolis iš tiesų yra Ukrainos rašytojas, bet dažniausiai pristatomas kaip rusų klasikas.
– Taip, P.Čaikovskis yra dažniausiai atliekamas kompozitorius pasaulyje, tačiau retas žino, kad daugumą savo kūrinių jis iš tiesų parašė Ukrainoje. Šios informacijos rusiškoje „Vikipedijoje“ jūs nerasite. Tiesa ta, kad net 30 kūrinių jis dedikavo Ukrainai, vartojo šios šalies tradicines melodijas bei kūrė skirtinguose miestuose. Tas pats su anksčiau minėtuoju I.Stravinskiu. Verta žinoti, kad vienintelis unikalus jo memorialinis muziejus įkurtas Ustyluhe, Voluinėje. Ten stovėjo jo šeimos namai, tad ir pats I.Stravinskis netoliese įsikūrė vasarnamį, kuriame kiekvienais metais atostogaudavo. Iš čia jis sėmėsi nemažai įkvėpimo.
– Kokių kompozitorių muzika padeda jums atsipalaiduoti šiais sunkiais laikais? Ar klausotės jos po darbo?
– Žinote, mano gyvenimas šiuo metu yra ypač intensyvus – repetuoju ir keliauju į koncertus, repetuoju ir keliauju... O klausausi visko, kas yra talentinga. Net koncerte Kaune klausytojai galės išgirsti mano mylimiausių kompozitorių – Wolfgango Amadeus Mozarto, Wilhelmo Richardo Wagnerio ir ukrainiečių kūrėjų – muziką. Labiausiai man padeda buvimas scenoje ir muzikos atlikimas.
– Ar atsimenate, kada pirmąjį kartą išgirdote W.A.Mozartą?
– O Dievai, neįsivaizduoju. Galbūt vaikystėje? (juokiasi) Muzikuoti pradėjau labai anksti, maždaug 5-erių metų, nes abu mano tėvai taip pat muzikantai.
Mano tėvai gyvena Vakarų Ukrainoje, mažame miestelyje turi savo namą. Jie rūpinasi 5-iomis pabėgėlių šeimomis su mažais vaikais iš Chersono.
Tiesa, Mozartas yra pats mėgstamiausias mano kompozitorius. Pradžioje pasakojau, kad jo garbei organizuoju Mozarto festivalį Lvive, bet jo priešistorė slypi kai kur kitur. Pasirodo, mažai žinomas jauniausias kompozitoriaus sūnus Franzas X. Wolfgangas Mozartas beveik 30 metų dirbo Lvive, kaip labai talentingas fortepijono mokytojas. Todėl ir renginys yra skirtas jauniausio sūnaus palikimo tyrimams.
– Kaip laikosi jūsų artimieji, likę Lvive?
– Visa mano šeima liko Ukrainoje. Mano tėvai gyvena Vakarų Ukrainoje, mažame miestelyje turi savo namą. Jie rūpinasi 5-iomis pabėgėlių šeimomis su mažais vaikais iš Chersono. O mano vyro, smuikininko ir solisto Andrijaus Murzos, giminės liko Odesoje.
– Iki šiol jūs tarptautinėje žiniasklaidoje buvote linksniuojama iš feministinės perspektyvos. Kaip pirmoji moteris, užimanti prestižines dirigentės ir meno vadovės pareigas. Kaip karas Ukrainoje pakeitė jūsų karjeros kryptį?
– Taip, tapau savotiška aktyviste. Mano požiūriu, itin svarbu kiek įmanoma plačiau pasauliui papasakoti visą tiesą apie šį karą. Be to, man asmeniškai buvo svarbu padėti žmonėms, todėl inicijavau daugybę projektų. Didžiuojuosi, kad mano suburtas Ukrainos jaunimo simfoninis orkestras (YsOU) koncertuoja geriausiuose Europos festivaliuose. Mes ne tik evakavome vaikus iš Ukrainos, bet ir stengiamės, kad jie kuo daugiau repetuotų ir kurtų savo ateitį. Taigi dėl prasidėjusio karo mano dienotvarkė yra tiesiog perpildyta.
Taip vaikai gali ne tik išgyventi Europoje, bet ir ugdytis.
– Ar visas šis dėmesys iš Vakarų pasaulio jums nepasidaro pernelyg įkyrus?
– Ne ne ne, negaliu pasakyti nieko blogo! Esu be galo dėkinga, kuomet išreiškiamas solidarumas. Tarkime, nors mano vyras dirba Diuseldorfo simfoniniame orkestre, jis yra ir kviestinis profesorius Odesos muzikos akademijoje. Joje jis prisidėjo prie studentų evakuacijos į Vokietiją ir pritraukęs skirtingas institucijas įsteigė specialias stipendijas jaunimui. Taip vaikai gali ne tik išgyventi Europoje, bet ir ugdytis.
