Šias repeticijas, būsimus pasirodymus, taip pat ir mūsų susitikimą bei interviu filmuoja iš Ukrainos atvykę jo kolegos, kurie štai jau ketverius metus fiksuoja A.Baibakovo gyvenimą ir kūrybą.
Drauge su juo – ir žmona bei sūnus, su kuriais Antonas pasimatė po trijų mėnesių išsiskyrimo: Ukrainoje karo veiksmams intensyvėjant, jie išvyko pas bičiulius į Austriją, kur yra apsistoję iki šiol.
Kompozitorius neslepia emocijų – muzika yra tai, kas vėl, nors trumpam, sujungė šeimą. Jo žmona Sofia Turta – vokalistė ir pianistė, taip pat dalyvauja bendruose kūrybiniuose projektuose, o jos balsas skamba ir A.Baibakovo sukurtoje muzikoje Ukrainos kino aukso fondui priskiriamiems Michailo Kaufmano nebyliajam filmui „Neregėta kampanija“ (1931) bei Dzigos Vertovo „Vienuoliktasis“ (1928), kurie kaip tik ir bus rodomi minėtoje kino programoje Vilniuje.
Kompozitorius neslepia emocijų – muzika yra tai, kas vėl, nors trumpam, sujungė jo šeimą.
„Pastaruosius aštuonerius metus dirbu su filmais, pasakojančiais apie dabartinį mūsų karą. Štai jau ketvirtadalį mano gyvenimo tai vyksta. Per tą laiką niekada nebuvo jausmo, kad karo nėra – to tiesiog neįmanoma užmiršti“, – sako kompozitorius A.Baibakovas, su kuriuo susėdome pakalbėti apie karo patirtis ir muziką, nebylųjį kiną ir pavogtą savo profesiją.
Su kompozitoriaus kūryba galima susipažinti ČIA.
Sirenų muzika
– Kaip įvardytumėte garsą, kuris šiandien labiausiai jums apibūdina Ukrainą?
– Tai sirenos, oro pavojaus garsas. Pastaraisiais mėnesiais jis tapo mūsų kasdienybė. Beje, visai neseniai šį garsą panaudojau įpindamas jį į muziką, skirtą vienam filmui – dabar ji nebeskamba taip grėsmingai.
Nepaisant to, kad mūsų miestuose oro pavojus skelbiamas nuolatos, kad grėsmė išlieka didžiulė, o sunkumai tikrai nėra tapę praeitimi, vis dėlto ateina laikas, kai imi apmąstyti tai, kas su tavimi vyksta – tuomet net ir sirenos garsas gali įgauti visiškai naują prasmę, kitokią nei tiesioginė jos paskirtis.
– Ar įmanoma su šiuo garsu ir apskritai, karo situacija, susigyventi?
– 2013–2014 metais mes visi, visi mano draugai, dalyvavome Maidano revoliucijoje. Tai buvo natūrali reakciją į tai, kas vyko. O kai Rusija įsiveržė į Krymą ir okupavo Donbasą, mes patyrėme šoką. Nuo to laiko, štai jau aštuonerius metus, dieną iš dienos gyvename su žiniomis, kad šiandien fronte kažkas buvo nužudytas. Kai tai tęsiasi ilgą laiką, viduje pasistatai sieną ir nustoji į tai stipriai reaguoti. Emociškai tiesiog neįmanoma į viską, kas vyksta siaubingo, reaguoti adekvačiai.
Tai panašu į chronišką ligą: tau ilgą laiką kažką skauda, tačiau tu imi apsiprasti su skausmu.
Lygiai tas pats ir su oro pavojaus sirena. Pirmą, antrą, trečią savaitę mes su šeima slėpėmės name, kuriame niekas nebuvo pritaikyta slėptuvei nuo bombardavimo. Tačiau vis tiek bėgdavome į rūsį, nes tikėjome, kad taip yra saugiau. Na, o dabar, kai išgirsti sireną, kilsteli galvą ir toliau darai tai, ką darai, nes galvoji – vargu ar čia pataikys.
Tai panašu į chronišką ligą: tau ilgą laiką kažką skauda, tačiau tu imi apsiprasti su skausmu. Žinoma, dirglumas išlieka, bet ir su juo ilgainiui imi susigyventi.
Pastaruosius aštuonerius metus dirbu su filmais, pasakojančiais apie dabartinį mūsų karą. Štai jau ketvirtadalį mano gyvenimo tai vyksta. Per tą laiką niekada nebuvo jausmo, kad karo nėra. To tiesiog neįmanoma užmiršti.
Žinoma, priprasti galima prie visko, tačiau tai nedaro tavęs laisvu ir laimingu.
– Girdėjau jūsų kūrinį, sukurtą pagal plačiai nuskambėjusią Gyvačių salos gynėjų frazę, skirtą rusų laivui. Ar tokia buvo pirmoji jūsų kaip kompozitoriaus reakcija į vasario pabaigoje prasidėjusius aktyvius karo veiksmus?
– Karo išvakarėse bičiulis, su kuriuo kuriame animacinius filmukus, atsiuntė animuotą Ukrainos vėliavą ir paprašė sukurti Ukrainos himno remiksą. Aš tai ir padariau drum'n'bass stiliumi – pavyko toks energingas kūrinys, kurį baigiau vasario 23-iąją. O kitą dieną Rusija ėmė bombarduoti Ukrainą.
Pastaruosius aštuonerius metus dirbu su filmais, pasakojančiais apie dabartinį mūsų karą.
Istorija su laivu išties buvo labai galinga. Norėjosi ir man tą reakciją įpinti į muziką ir tokiu būdu išreikšti spontanišką atsaką į tuometinę situaciją. Išties šiame kūrinyje nėra refleksijos ar kažko gilesnio – man tiesiog norėjosi sureaguoti ir aš tai padariau nemąstydamas.
Tokia buvo natūrali būtinybė, nors, lyginant su Ukrainos himno remiksu, šis kūrinys yra gerokai silpnesnis.
– Papasakokite, kaip gyvenote pirmuosius karo mėnesius?
– Prasidėjus aktyviai karo fazei, apie kūrybą nebuvo nė minties. Pirmąją savaitę su sūnumi ir žmona praleidome namuose, tačiau aš labai norėjau, kad jie išvažiuotų į saugią vietą. Man teko ilgai žmoną įkalbinėti, kol galiausiai ji sutiko evakuotis. Tuomet juos nuvežiau iki sienos su Rumunija, kur juos sutiko mūsų draugas, ir jie persikėlė į Austriją.
Kai sugrįžau į namus, pasijutau juose svetimas – rodos, tie patys daiktai, sūnaus žaislai, bet aš nesijaučiau čia savas. Aplink buvo tuštuma. Suvokęs, kad negaliu būti namuose, ėmiau savanoriauti – vežiojau žmones iš Kyjivo į Lvivą. Iš pradžių draugus, tuomet draugų draugus, o vėliau ir nepažįstamus žmones. Šitaip važinėdamas pirmyn-atgal praleidau pirmąjį mėnesį.
Suvokęs, kad negaliu būti namuose, ėmiau savanoriauti – vežiojau žmones iš Kyjivo į Lvivą.
Vieną dieną į mane kreipėsi lietuviai, kurie filmavo vaizdo pasakojimą apie ukrainiečiams padedančius savo tautiečius, ir man pasiūlė šiam reportažui sukurti muziką. Būtent tai mane sugrąžino prie muzikos, o galiausiai atvedė atgal į namus.
O šiandien, po trijų mėnesių nesimatymo, čia, Vilniuje, lietuvių dėka, aš susitikau ir su savo žmona bei sūnumi. Tai man didelė dovana. Visa tai įmanoma tik dėl muzikos.
– Karo metu daugelis stebėjosi tuo, kaip muzika lydi ukrainiečius karo siaube – pradedant rūsiuose nuo apšaudymų besislepiančiais ir grojančiais vaikus ir baigiant dainuojančiais kariais arba muzikantais, kurie su ginklais rankose eina ginti savo šalies. Žinote, tai savaip primena Lietuvą 1988–1991 metais, kai dainos ir giesmės lydėjo daugelį žmonių susibūrimų ir tai tapo pagrindiniu ginklu kovoje už Nepriklausomybę. Šis laikas vėliau net buvo pavadintas „Dainuojančia revoliucija“. Kaip jūs pats įvardytumėte ukrainiečių santykį su muzika: ar tai kažkas specifiško, o gal dramatiškoje situacijoje muzika yra būtent tai, kas gelbsti ir jungia?
– Muzika yra tai, kas leidžia žmogui būti savimi. Ir tai labai asmeniška, todėl aš galiu kalbėti tik už save – kitų žmonių patirtys gali būti visiškai kitokios.
Karo pradžioje tai, kas vyksta, suvokiau tik juoda-balta diapazone – likusios spalvos ir atspalviai buvo tiesiog išnykę. Tačiau kai po mėnesio į mano gyvenimą pradėjo grįžti muzika, aš vėl pasaulį ėmiau matyti įvairiaspalvį.
Muzika yra tai, kas leidžia žmogui būti savimi.
Muzika – tai labai asmeniška ir universalu, vienu metu sudėtinga ir paprasta. Tačiau ji yra tai, kas pripildo kiekvieną mūsų ir būtent tai mus daro žmonėmis.
Ir dar – muzika sujungia žmones, kurie kitoje situacijoje liktų po vieną.
Pavogta profesija
– Teko skaityti, kad jaunystėje, pakeliui iš namų į mokyklą, praeidavote kino teatrą, šalia kurio buvo pardavinėjamos kompaktinės plokštelės. Susidomėjęs muzika, jūs negalėdavote ramiai praeiti pro tuos prekystalius, o kadangi pinigų neturėdavote, kompaktus ėmėte vogti. Ar taip ir buvo?
– Tai tikra tiesa. Vieni sako, kad savo profesiją jie pasirinko, kiti – kad ji pasirinko juos. Na, o aš savo profesiją pavogiau (juokiasi). Tiesa, prieš tai jau buvau mokęsis muzikos mokykloje, bet ją mečiau. Paskui lankiau chorą, bet ir tai ilgai netruko. Bet tik ne muzika...
Tie kompaktai kelyje pasitaikė man būnant maždaug trylikos. Kadangi neturėjau didelės muzikos klausymo patirties, kompaktus rinkausi ne pagal pavadinimus, bet viršelius bei spalvas. Ir man sekėsi – niekada nebuvau sučiuptas. Tuo tarpu diskų kolekcija tik didėjo.
Vieni sako, kad savo profesiją jie pasirinko, kiti – kad ji pasirinko juos. Na, o aš savo profesiją pavogiau
Vieną dieną tarp muzikos kompaktų atradau programas, kurios leido kurti muziką. Ir čia mano gyvenime įvyko esminis posūkis: šios programos suteikė galimybę įrašyti į kompiuterį tai, ką grojau su sintezatoriumi, ir imti dėlioti muzikinius sluoksnius. Ilgainiui kažkas iš to ėmė pavykti. Nevadinau to muzikos kūrimu, tiesiog žaidžiau lyg kokiu konstruktoriumi.
Kai vienas bičiulis pasiūlė stoti į garso režisūrą universitete, nedvejodamas sutikau, nors niekada negalvojau, kad muzikos galima mokytis. Man tai buvo tiesiog gyvenimo dalis, tartum kvėpavimas.
– Kaip pats įvardytumėte savo kūrybos pradžią, ką tuomet grodavote?
– Sunku pasakyti – šiek tiek iš populiarių dainų, šiek tiek iš džiazo. Kai pamatydavau pianiną, tiesiog sėsdavau prie jo ir imdavau groti, improvizuoti. Juk jei yra instrumentas, turi būti ir muzika (juokiasi)... Man net nebuvo svarbu, ar manęs kas klausosi.
– Jūsų paties kūryboje šiandien dera labai įvairi muzika – nuo klasikinės iki elektroninės, minimalizmo ir džiazo, etninės ir chorinės, meditacinės ir eksperimentinės. Gal tai susiję su atsitiktine tvarka į rankas patekusiais kompaktais bei jų įvairove?
– Esu kino kompozitorius, rašau muziką filmams. Na, o filmai būna labai skirtingi – kartais dokumentiniai, kartais animaciniai ar vaidybiniai. Paprastai jie visi skiriasi tiek emocija, tiek savo siužetu, tad man tenka verstis per galvą ir sugalvoti tai, kas, visų pirma, nustebintų mane patį. Štai todėl, matyt, aš ir klajoju nuo vieno žanro prie kito – man įdomu išbandyti naujus kelius ir būdus kalbėti muzika.
– Ar tai, kad ėmėtės kurti muziką būtent filmams, kaip nors susiję su tuo kino teatru, šalia kurio „rinkotės“ kompaktinius diskus?
– Ne, tai labiau atsitiktinumas. Nepamenu, kad vaikystėje dažnai būtume ėję žiūrėti filmų. Tačiau vienas įvykis, vis dėlto, buvo svarbus. Tąkart mama mane nusivedė į kino teatrą, kur mes žiūrėjome animacinį eksperimentinį filmą: dailininkai vizualizavo garsą. Tai man paliko didžiulį įspūdį ir aš pirmą kartą pamačiau, kaip garsas gali tapti vaizdu.
Vaizdas muzikai sukuria formą ir leidžia jai nepaskęsti laiko bei erdvės begalybėje.
Nuo to laiko sukūriau nemažai garso takelių įvairiems filmams ir, atvirai sakant, sunkiai galiu įsivaizduoti muziką be vaizdo. Archimedas sakė: „Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu žemę“. Vaizdas man kaip tik ir yra tas esminis atramos taškas, nuo kurio ir prasideda muzikinės mano interpretacijos, temos bei improvizacijos. Būtent vaizdas muzikai sukuria formą ir leidžia jai nepaskęsti laiko bei erdvės begalybėje.
Kino pobūvių pianistas
– Man susidaro įspūdis, kad muzika kine kartais tiesiog yra negirdima – išėjęs iš filmo retai kada galiu pasakyti, kokia buvo ir ar išvis skambėjo kokia nors muzika.
– Žinote, vieniems filmams, o gal tiksliau, režisieriams, reikalinga įsimintina muzika, tarkime, kaip „Žvaigždžių karuose“, kitiems reikalinga tokia muzika, kurios, rodos, iš viso net nėra. Man labai patinka ieškoti balanso tarp šių dviejų variantų.
Savo kūrybą įvardyčiau kaip slydimą banglente vandens paviršiumi laviruojant tarp bangų. Mano atveju – tai pastanga laviruoti tarp garso, vaizdo ir muzikos. Na, o ar tai įsimena žiūrovui ar ne – tai jau antrinis dalykas.
Esu ypač pamėgęs senąjį nebylųjį kiną, o dirbti su mirusiais režisieriais yra tikras malonumas.
– Tačiau kinas yra kolektyvinis darbas ir jums, kaip kompozitoriui, matyt, tenka derintis prie režisieriaus vizijų, supratimo bei matymo?
– Dirbant su šiuolaikiniais režisieriais – taip. Tačiau aš esu ypač pamėgęs senąjį nebylųjį kiną, o dirbti su mirusiais režisieriais yra tikras malonumas. Nepagalvokite nieko blogo – gerai yra ne tai, kad jie seniai mirę, bet tai, kad jie yra genialūs. Tarkime, ukrainiečių režisieriai Dzigas Vertovas ir jo brolis Mіchailas Kaufmanas – jų filmai yra Ukrainos kino klasika. Man nebūtina su jais konsultuotis, tartis – užtenka įsižiūrėti į jų darbus ir mokytis iš jų gebėjimo ritmą, muziką kurti vaizdu be jokio garso.
– Kaip jūs atėjote prie šio kino žanro?
– Taip nutiko neplanuotai. Mano bičiuliai Ukrainoje rengė dokumentinių filmų festivalį. Paraleliai tam, maždaug 2012 metais, Kyjive duris atvėrė Nacionalinis Oleksandro Dovženkos centras, dirbantis su Ukrainos kino archyvais. Jo direktorius Ivanas Kozlenka sugalvojo surengti savotišką performansą – rodyti nebylųjį kiną skambant gyvai muzikai. Tuomet gavau pasiūlymą sukurti muziką eksperimentiniam D.Vertovo filmui „Vienuoliktieji“. Tai man buvo visiškai nauja patirtis, kuri suteikė neapsakomą malonumą.
Nebylieji filmai – tai visiškai unikali teritorija, kur nebūtina naudoti jokių klišių, užtenka tiesiog kurti muziką.
Po kurio laiko tą patį pakartojome su M.Kaufmano filmu „Ypatinga kampanija“. Prieš kelerius metus Prancūzų kultūros institutas Ukrainoje man patikėjo sukurti muziką keturiems prancūzų režisierių filmams – Fernand'o Leger bei Dudley Murphy „Mechaninis baletas“, René Clair „Pertrauka“, Naujosios bangos atstovai Agnes Vardos „Nėščiosios moters dienoraštis“ ir Jeano Cocteau „Poeto kraujas“.
Nebylieji filmai – tai visiškai unikali teritorija, kur nebūtina naudoti jokių klišių, užtenka tiesiog kurti muziką.
– Jūsų minėti ukrainiečių režisierių filmai sukurti beveik prieš šimtmetį. Kaip manote, ar muzika gali keisti filmo prasmę?
– Tai, tiesą sakant, ir yra didžiausias mano tikslas. Tarkime, M.Kaufmano filmas „Ypatinga kampanija“ yra propagandinis filmas apie kolektyvizacijos pažangą. Jis sukurtas 1931 metais – po metų Ukrainoje prasidėjo Holodomoras, nusinešęs ne vieną milijoną gyvybių. Žinodamas šią istoriją, neišvengiamos katastrofos nuojautą aš ir bandžiau įpinti ir į pačią filmo muziką.
Jei būčiau rašęs iliustratyvią muziką, ji būtų turėjusi skambėti optimistiškai ir veržliai. Bet istorija buvo kitokia, todėl ir mano muzika šiam kūriniui skiriasi nuo to, ką norėjo parodyti režisierius.
Girnapusės ir toliau mala grūdus į nieką paversdamos žmonių gyvenimus.
Tad būtent muzika suteikia galimybę šį filmą pamatyti kaip siaubingą žmogaus gyvybės nuvertinimo Sovietų Sąjungoje iliustraciją. Na, o žvelgiant iš šios dienos perspektyvos ir to, ką Rusija Ukrainoje daro dabar, akivaizdu, kad per šimtmetį toje šalyje niekas taip ir nepasikeitė ir žmogus – net savas žmogus – yra nieko vertas. Girnapusės ir toliau mala grūdus į nieką paversdamos žmonių gyvenimus.
– Kaip pats įvardytumėte esminį skirtumą tarp muzikos kūrimo šiuolaikiniam ir senajam, nebyliajam kinui?
– Įgarsinant nebylųjį filmą, muzika skamba tiek, kiek ekrane ir rodomas filmas – nuo pradžios iki galo šimtu procentų. Na, o šiuolaikiniame kine muzika atsiranda tik svarbiausiuose dramatiniuose epizoduose: Holivudo filmuose dažniau, europietiškame kine rečiau, bet gerokai subtiliau.
Anksčiau kino teatruose būdavo muzikantas ar net orkestras, gyvai įgarsinantis nebylųjį filmą. Tad ir aš šiandien esu toks pobūvių pianistas – kuriu muziką tam, kas yra rodoma ekrane. Skirtumas tik tas, kad kinas istorinis, o mano muzika – šiuolaikinė. Ši jungtis kaip tik ir gali atverti netikėtų prasmių kino filmą pamatyti naujai.
Karo dovanos
– Pastebėjau, kad jūsų kūryboje dominuoja dokumentinis kinas. Ar tai yra mėgstamiausias jūsų žanras?
– Mes gyvename labai įdomiu laiku. Tai, kas vyksta mūsų šalyje – įdomiau už bet kokį pramaną. Štai jau dešimtmetį, ir net dar daugiau, esame nenuspėjamoje ir nuolat gan radikaliai kintančioje tikrovėje.
Dokumentiniam kinui tai, be jokios abejonės, yra aukso laikas. Matyt, todėl Ukrainoje dabar ir sukuriama gan nemažai gerų filmų. Tad, galima sakyti, pati tikrovė diktuoja šias sąlygas, o aš tiesiog tam atsiduodu ir bandau daryti tai, ką geriausiai sugebu.
– Gyvenimą permainų laikotarpiu senovės kinai suvokė kaip prakeiksmą, o jūs sakote, kad tai įdomus laikas...
– Žinoma, kartais tai labai baisu, bet tikrai ne nuobodu.
Maidano revoliucijos metu aš nieko negalėjau kurti, tačiau po to dirbau labai daug. Žinote, yra laikas kovoti, ir laikas kurti. Mūsų patirtis rodo, kad kova taip pat gali tapti įkvėpimu – kiek dabar Ukrainoje sukuriama įdomios literatūros, muzikos, filmų... Kai šis karas baigsis, tai taps dar didesniu postūmiu mūsų kūrybai. Žmonės bus sukaupę įspūdingų, sukrečiančių asmeninių patirčių, kurios turės būti išreikštos įvairiomis meno formomis.
Mūsų patirtis rodo, kad kova taip pat gali tapti įkvėpimu.
Kai savanoriavau vežiodamas žmones iš Kyjivo į Lvivą, sykį mano pakeleiviu tapo karys, išgyvenęs Ilovaisko katilą – 2015 metais rusai apsupo mūsų karius, žadėjo juos paleisti, tačiau to nesilaikė ir beveik visus ukrainiečius išžudė. Aš važiavau su vienu tų, kuriam pavyko išgyventi. Tai buvo labai šviesus ir atviras žmogus. Jis man pasakė: „Tie, kas išgyvens ir sugebės išsaugoti save pačius, gaus karo dovanas.“ Kai pasiteiravau, kas yra tos „karo dovanos“, jis atsakė: „Meilė, kurią turėjai iki karo, po karo taps dar stipresnė. Santykiai, kurie išliks po karo, taps dar tvirtesni.“
Tad jei išgyvensime, tikiu, mes visi tapsime stipresni, tvirtesni ir tikresni.
Liepos 12 d. kino programoje „Avangardinis Ukrainos kinas“ po Liubarto tiltu, Vilniuje, bus rodomas Ukrainos režisieriaus Dzigo Vertovo filmas „Vienuoliktieji“. Jo metu skambės gyvai atliekama šiam filmui parašyta kompizitoraus A.Baibakovo muzika atliekama ukrainičių muzikantų.
Liepos 19 d. ten pat įvyks Mіkhailo Kaufmano filmo „Pavasarį“ (1929) seansas. A.Baibakovo muziką atliks Lietuvos muzikantai.
