Straipsnyje trumpai apžvelgsiu lietuvių reperių požiūrį į būdingiausias temas: individo ir visuomenės santykį, socialinę kritiką, komerciją, moteris, pačią repo bendruomenę. Šiuo tekstu nesiekiama vertinti tekstų kokybės ar ką nors kritikuoti, tik pastebėti ryškesnius motyvus.
Šįkart dėmesio beveik nekreipiau į kalbėjimo stilių. Mano klausytuose ir skaitytuose tekstuose dominavo trys pagrindinės stilistinės tendencijos: nuoseklus prozinis pasakojimas (pvz., Lilas ir Innomine), griežta posmo-priedainio struktūra (pvz., Mad Money) ir fragmentiška improvizacija (pvz., Micro One). Tokios skirtingos kalbėjimo strategijos lemia ir turinio skirtumus, tarkim, improvizacijoje (freestyle) žodžiai tampa labiau instrumentu nei savarankiška poezija – šiuo atveju svarbiau intonacija, rimavimo gebėjimai, sąskambiai, artikuliacija. Kitais dviem atvejais repo tekstą nesudėtinga skaityti ir vertinti kaip poetinį.
Analizei pasirinkau populiariausių dabartinių reperių pastarųjų metų tekstus, tačiau nesiekiau jų visų suminėti. Akivaizdžiausiai praleistas yra „G&G sindikatas“, apie kurių tekstų kokybę ir taip daug metų kalbama – šįkart norėjosi pasidomėti naująja repo karta. Praleisti ir „Despotin Fam“ bei Mesijus, kurių daugiaprasmius, metaforiškus tekstus laikyčiau labiau išskirtiniu atveju negu bendrų tendencijų atspindžiu.
Repas apie repą
Dominuojanti repo tekstų tema yra pats repas, rašymas, kūryba, priešprieša tarp tikro, išgyvento žodžio ir blefo, feiko, tuščiažodžiavimo. Su repo kūrimu siejamas pranašo, tiesos skelbėjo vaidmuo, labai panašus į tą, kurį sau prisiskiria tradiciniai „knyginiai“ poetai: Žodžiai – tiesiai į veną (Micro One), Tavo kraujas repu teptas iki karsto (LTZOO), Klausyk, kaip skamba muzika, kuri turi sielą (Jama&W).
Viena svarbiausių repo sąvokų – tiesa, siejama su šviesa ir amžinomis vertybėmis, gyvybe ir krauju (priešingu vandeniui). Repo žodžiai turi būti patirti savu kailiu, už juos neturi laukti atlygio ar komercinės sėkmės: feiku tau manęs neįtikinti / viską, ką mes sukūrėm patys, tai ne tuščia, matėm patys / kalbėti viena, daryt kitaip, pilti šūdus, aš taip nepratęs (THEMYOUANDM3). Tikras žodis turi sprogstamosios galios, nuginkluoja ir net žudo: laiškas mano užtaisytas / žodis – mano ginklas / tu nebegyvas (Skoolz).
„Tikrieji“ hiphopo bendruomenės nariai siekia atsiriboti nuo apsimetėlių, netikrų reperių, prisiplakusių ir iškreipiančių jos įvaizdį: Tikri trubadūrai / gaila, kad analfabetai / atsidavę šiai kultūrai / nes jinai atrodo kietai / tik kad kas antro tokio / pseudopoeto koeficientas intelekto / ant ribos nuo protinio defekto (Jama&W). Svarbu burtis į kuo glaudesnę bendruomenę, nes vienas lauke nebūsi karys: kiek eisi toli / eidamas vienas („Tavo tėvas“).
Panašiai atribojama ir bendruomenės teritorija. Ne viename kūrinyje savinamasi gatvė, rajonas ar miestas: Gatvėje negimstama / čia tampama broliais / gink tuos, kas visad liks tavo pašonėj („Tavo tėvas“). Čia svarbu atpažinti apsimetėlius, veidmainius: Palaimink visus, kurie rašo / palaimink atgal, kur neprašo / palaimink veidų, kur nedažo (Micro One). „Kitą“, svetimą lengva atpažinti iš jo vertybių ir požiūrio į repą: Mums pakeliui su tais, kurie kelionėj nepalieka / Su tais, kuriais galiu kalbėt apie viską arba nieką / čia skirta tiems, kurie puikiai supranta šitą tracką („Tavo tėvas“).
Socialinis sąmoningumas
Socialinė kritika yra viena svarbiausių repo funkcijų – kadaise iš jos repas kilo, o dabar vėl masiškai prie jos grįžo (JAV tai paskatino D.Trumpo išrinkimas, „Black Lives Matter“ judėjimas).
Iki šiol mažai kam pavyksta pasiekti „G&G sindikato“ poetinį lygį. Pastaraisiais metais bene sėkmingiausias ironiškos kritikos pavyzdys – Jama&W kūrinys „Tamsiai šviesiai“. Smagiu džiaziniu ritmu čia šmaikščiai vardijamos pagrindinės tautos blogybės: alkoholizmas, didžiavimasis istorinėmis skriaudomis (kokios aukos mes, su kančiom nematytom / papasakok armėnams, etiopams ir žydams), korupcija, kompleksai, priešiškumas artimui (tarpusavy mėtomės pirštinėm / artumo troškimą laidojam po savo baimėm / mus vienija tiktai krepšinis ir tiktai tada, kai laimim). Daina „kabina“ ir tekstu, ir muzika, jai sukurtas ir puikus vaizdo klipas, vis dėlto „Tamsiai šviesiai“ netapo pophitu (galbūt tiesiog dėl reklamos stokos).
„Tie geresni“ Lietuvą ironiškai vadina pasakų šalimi, kur teka upė Nilas ir kur kiekvienas debilas / gali nuomonę turėt. Supuvusi žiniasklaida („spauda“ nuo „paspaudimai“ / nes taip užkala ant duonos), narkotikai, propaganda, emigracija, nusikalstamumas, prasti politikai – prabėgomis suminimos problemos, tačiau nedaug nutolstama nuo įprastinio interneto komentatorių burnojimo.
Įdėjų trūksta, lyderių, vizijos,
Slėniu tapt trukdo suvokimas provincijos.
(Karpiz)
Dauguma kitų repo kūrėjų apskritai nedažnai reaguoja į aktualijas. Platesnį kontekstą suvokia abstrakčiai, pavyzdžiui, kaip priešpriešą tarp masių ir individo (tikiu vienetais / netikiu būriais; Lilas), gelmės ir fasadiškumo (niekšybė išdidi su maskaradu / bet stiprybė visada bus daugiau nei fasadu; Omerta).
Populiaru kritikuoti komerciją, gobšumą (aš myliu brolį – tikrą, nesugadintą litų; „Tavo tėvas“). Nuolat pašiepiamas portalas „Delfi“, žurnalas „Žmonės“ ir raudoni šou verslo kilimai. Šita tuštybės mugė taip pat yra jau ganėtinai nuvalkiota problema, be to, dažnai minima save suvokiant kaip visiškai nesusijusį, tyros sielos kūrėją.
Jie kaip balionai: kuo tuštesnis, tuo aukščiau kyla.
Mikrofonai įjungti, bet akyse matau tylą.
(Jama&W)
Individas
Apskritai repui, kaip kovinei muzikai, būdinga savigyra, savęs, kaip geriausio reperio, šlovinimas (aš ne tope / bet jei norėčiau / būčiau ten / buvau ten, net kai nenorėjau; THEMYOUANDM3). Tačiau lietuviškas kontekstas šiuo aspektu atrodo kuklesnis. Individas čia dažniausiai vaizduojamas kovojantis su aplinka, priešiška, nesupratinga visuomene ir kolegomis reperiais. Jis save ir kitus stengiasi motyvuoti kovoti už asmeninius įsitikinimus, kūrybą, būti tuo, kuo norisi, nesvarbu, ką sako kiti.
Visada bus kas teis, prieš ką atrodysi tuščias
Į ratus kaišios pagalius, iš sparnų traukios plunksnas (...)
Jie netiki tavimi, nes netiki patys savimi
Pasikliauk širdim, mąstymu, idėjom, mintim.
(„Tavo tėvas“)
Dažna nuovargio, nusivylimo, vienatvės būsena: žingsniai tie, kuriuos turėjau nueit / ar kas pasikeis, jei juos kitas nueis (Omerta).
Moterys
Lietuviškoje repo scenoje merginos pasitaiko dar rečiau nei roko muzikoje, t. y. beveik niekada. Moterys hiphopo kūriniuose dalyvauja atlikdamos saldaus priedainio partiją. Arba – kaip teksto personažės.
Ne vienoje Lilo ir Innomine dueto dainoje pasakojama apie „ją“, o viena populiariausių ir pavadinta „Karina“. Moteris pirmiausia siejama su grožiu ir seksualumu (lūpdažis raudonas / nagai, kojos, zona bikini). Veiksmo laikas yra naktis, bet ne romantiška, o pavojinga, chaotiška. Svarbūs netikrumo, apsimetinėjimo (sintetika, plastikas) ir laikinumo (degalinės, pakelės / stotelės laikinos) motyvai. Svarbiausia kūrinio eilutė – jos vardas Karina ir jos pasaulis tobulas – taip pat apgaulinga. Moteris vieniša, laikiną malonumą čia teikia anonimiškas seksas arba svaigalai.
Tokia „kasdienybė, pažymėta raide S“, vaizduojama ir kituose Lilo tekstuose. Moteris čia pasileidusi, neištikima, nekenčiama, bet drauge ir geidžiama (ji skabo žvaigždes / nuramina vėją / nuogut nuogutėlė / po namus slampinėja). Ji nelaiminga ar pavargusi (ji priprato prie griuvėsių savo kambary / ten užmiega atmerktom plastikinėm akim), suviliojama ir paliekama (jisai atradimas, šviesa, aistra / ji jam tik žaidimas).
Lilas istorijas pasakoja iš stebėtojo pozicijos, personažes užjaučia ar sarkastiškai pašiepia, jas vaizduodamas kaip platesnio socialinio konteksto dalį, tamsesniosios pasaulio pusės atspindį.
Priešingą požiūrį įkūnija Mad Money, pats tapdamas tekstų personažu. Kūrinyje „Duok man“ jis prisiima vaidmenį to apgaulingo viliotojo, apie kurį repavo Lilas: kažką man nori pasakyt / nebematysi manęs ryt. Mergina čia taip pat pabrėžtinai graži, taip pat siejama su svaigalais ir nakties pavojais. Vienos nakties nuotykiais didžiuojamasi, o ir pats kūrinių ritmas įtraukia, įvilioja į hipnotizuojantį vakarėlį.
Kol tavo vyras dirba,
Vilioja kūnas nuogas.
Aš mėgstu tokias uogas,
Aš nepraleidžiu progos.
Vakarėliai ir linksmybės lietuviško repo tekstuose nėra tokie dažni, kaip tikėtumeisi. Lilo repas apskritai labai niūrus: pinigai, alkoholis, seksas čia tėra apgaulės, tuštybės ženklai, juos gaubia vienatvė ir susvetimėjimas: Užsiimkim vietas salės gale. / Nesimpatiškam bare. / Tu tokia atgrasi, siela mano. / Pasipuošk – žmonės mato. Mad Money hedonizmas ir kuriamas arogantiškos žvaigždės įvaizdis lietuviškame kontekste atrodo originalus ir įtikinamas, net savotiška atgaiva po daug labiau paplitusio pseudofilosofavimo.
Kultūra
Repo tekstuose ausis vis retkarčiais užkliūva už kokios netikėtos pavardės ar aliuzijos į neįprastą kontekstą. Žinoma, daugiausia pasitaiko nuorodų į pačią hiphopo kultūrą: pastarųjų metų kūriniuose dažnai apeliuojama į šiuo metu pasaulyje ypač iškilusius grime, trap, mumble subžanrus ir jų atstovus Gucci Mane, Young Thug, su jais gretinant ir save. Kitiems atlikėjams artimesnė repo klasika (Notorious B.I.G., N.W.A., „Wu-Tang Clan“), šio amžiaus pradžią simbolizuoja Eminemo vardas.
Iš kino konteksto ateina „Donis Darko“ ar „Krikštatėvis“, Indiana Džounsas ir Lara Kroft.
Netikėtai nuskamba nuorodos į literatūrą. „Despotin Fam“ viename kūrinyje suderina Biliūną ir hiphopo megažvaigždę Drake‘ą (beje, mano nagrinėtuose tekstuose tai bene dažniausiai minima pavardė). Lilas vienatvę palygina su S.Parulskio eilėmis. O „Tie geresni“ naktiniame klube atranda F.Kafką.
Politikos magistrai „Disco 311“
Praktiką atlieka naktį – sako, neprikolina.
Procesą Kafkos inicijuos už juokus,
Keikiasi davatkos išsirinkę idiotus.
