„ba.“ – Garsiai mąstau
Vos per keletą metų Beno Aleksandravičiaus projektas „ba.“ tapo svarbiausiu naujosios alternatyvios lietuviškos muzikos reiškiniu. Benas ne tik įpūtė naujos ugnies bejausmiam indie rokui bei išdrįso rašyti asmeniškus tekstus lietuvių kalba, bet ir ėmėsi muzikinę bendruomenę telkiančio vaidmens.
Mini albumas „Garsiai mąstau“ – pirmas grupės leidinys po 2015 m. „Rasti/pasiklysti“. Kaip ir pernai pristatytame trečiajame vaizdo klipe, taip ir naujajame įraše akivaizdus grupės brendimas – viskas sunkėja, sudėtingėja, rūstėja, tamsėja.
Beno tekstai kampuoti, netolygūs, netaisyklingi, pašaliniams ne visada suprantami (ir iškrentantys iš dominuojančių tendencijų). Naujose dainose šmėžuoja mirties, vienatvės, jaunystės, aistros, sapno temos: galvą nuleidęs lūpas paslėpęs kramtau / praeitą kartą auka aš juk pats buvau / mano ranka tavo peilis ėjo išilgai / dar vienas bandymas man dingti amžinai.
Albumo kompozicijos – labai skirtingos ir savarankiškos, daugiasluoksnės, nenuspėjamos struktūros. Visa „ba.“ muzika pasižymi intuityviu dinamikos pojūčiu, o iš potvynių ir atoslūgių sudėliota „Auka“ – apskritai vienas stipriausių lietuviško roko kūrinių.
Trumpai tariant, grupės gerbėjams nusivilti kol kas negresia. Na, o negerbėjai, nurašantys „ba.“ prie „paauglių muzikos“, turėtų prisiminti roko istoriją: nuo bitlų iki „Nirvanos“ laikų – dažniausiai apie kultūrinius poslinkius signalizuoja klykiantys nepilnamečiai, kurie netrunka užaugti.
G&G Sindikatas – Unplugged
Kas galėjo nuspėti, kad 1996-aisiais susibūrusi nusmuktkelnių reperių grupė po dviejų dešimtmečių ne tik tebekoncertuos, bet ir bus tapusi nacionaline vertybe. Nesiryžčiau tvirtinti, kad repas tapo lietuvio identiteto dalimi, tačiau ja tikrai tapo „G&G Sindikatas“. Neatsitiktinai šį etapinį leidinį parėmė ir LATGA, ir Kultūros ministerija.
Dvigubas albumas įrašytas pernai lapkritį Rusų dramos teatre surengtuose anšlaginiuose koncertuose. Viršelyje akcentuojamas akustinis, gyvas garsas (darant aliuziją į legendinę MTV „Unplugged“ seriją), tačiau, man regis, čia svarbiau kūrinių atlikimas su orkestru.
Kitaip nei roko muzikantai, reperiai nėra neatsiejami nuo elektrinių instrumentų, tad didžiausias pokytis šiuo atveju yra Liutauro Janušaičio ir Jievaro Jasinskio aranžuotės. Styginiai, klavišiniai, pučiamieji, perkusija albume suskamba ir nerimastingai, jautriai, ir fankiškai – atitinkamai rimtiems ir smagiems, ironiškiems „Sindikato“ kūriniams.
Mėginant šio repo klausytis „lyg pirmą kartą“, pribloškia leksikos įvairiapusiškumas (kasdienė, poetinė, sofistikuota, necenzūrinė), rišlūs, natūralios sintaksės sakiniai su aiškia, bet nevienaprasme mintimi (priešingai daugumos jaunesnių reperių fragmentiškiems ir abstraktiems eilėraščiams).
Albume pavyko išlaikyti koncertinį gyvumą – iškart pasigaili nebuvęs. Jo klausant mainosi visi geriausi jausmai: nostalgija („Tomas“), bendruomeniškumas („1-as kraujaz“), šokių linksmybės („Guli guli“), susikaupimas („Sielos nemiega naktį“). Istorinis įrašas, privalomas kiekvienam lietuviui.
Beissoul & Einius – #asecretcontract
2012 m. nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje naujokas Beissoul užėmė penktą vietą. Šiemet į balandį vyksiantį solinį koncertą „Lofte“ jau išparduoti visi bilietai. Beissoul ir Einiaus duetas žvaigždėmis tapo kažkaip nejučia, gal dėl to, kad dažniau koncertuoja Ukrainoje nei Lietuvoje.
Šis elektroninės popmuzikos projektas turi ne vieną kozirį. Pirmiausia – unikalų vokalą (pusiau juokais prilyginamą juodaodėms Amerikos soulo dainininkėms), antra – madą (būsimam turui pats Artūras Žabas-Beissoul sukūrė dvi dešimtis kostiumų – kaip kokia Lady Gaga, tik maloniau ausiai), trečia – judesį (Žabas studijavo pantomimą). Taigi koncerte tikrai yra į ką pažiūrėti.
„A Secret Contract“ – antras dueto albumas („Laikas Paikas“, 2014). Be vizualinių papildų muzika retkarčiais suskamba tuštokai ar vienodokai, mažiau energingai nei koncerte. Bendram įspūdžiui nepadeda ir per ilga trukmė (net 15 kūrinių). Vis dėlto albumas gali suktis grotuve daugybę kartų, nenusibosdamas ir pernelyg neįpareigodamas. Beissoul ir Einius tikrai sugeba parašyti hitą, nustebinti ne tik kostiumais, bet ir vaizdo klipais. O ir panašių į juos artimajame kontekste nelabai matyti.
King Woman – Created in the Image of Suffering
Ši San Fransisko grupė – kol kas didžiausias mano šių metų muzikinis atradimas. Debiutinis albumas pavadintas iškalbingai – „Sukurtas pagal kančios atvaizdą“. Nurodoma į sunkiasvorę krikščionišką simboliką, bet žodis „Dievas“ pakeistas žodžiu „kančia“. Grupės lyderė Kristina Esfandiari tamsiai muzikai ir sarkastiškiems žodžiams įkvėpimo semiasi iš religinėje sektoje praleistos vaikystės. Nors autorės patirtis gana unikali, tačiau siaubo, gėdos, kaltės, depresijos temos universalios: Atsikeli ryte / nuolatinis siaubas / kai tik gauni savo dozę / kai tik paskaitai savo Bibliją / o, baimės įsikūnijimas / verčiau jau būčiau mirus (versta iš anglų k.).
Žemas vaiduokliškas balsas tai švelniai, tai agresyviai kartoja esmines frazes, užliūliuodamas klausytoją košmariška lopšine. Ši muzika priskiriama doom rokui, kuriame mėgaujamasi sulėtintu ritmu, drebančiais boso dažniais, sunkia psichodeline atmosfera.
Dėl sudėtingų kūrinių struktūrų, itin žemų tonų bei religinės tematikos „King Woman“ artimi metalo žanrui. Tačiau grupė turėtų patraukti gerokai platesnį ratą žmonių, nebijančių depresyvaus meno ir dabartinėje muzikoje pasigendančių atviro skausmo.
Fufanu – Sports
Islandija muzikoje yra kaip Naujoji Zelandija kine. Pasitaiko retai, bet jei jau nurodyta tokia kilmės šalis – nepraleisk pro ausis ar akis. Be to, „Fufanu“ vokalistas yra kito legendinio Islandijos eksporto – grupės „Sugarcubes“ vokalisto sūnus.
„Fufanu“ pradėjo kaip eksperimentinio techno duetas, o išaugo į pavyzdingai šalto postpanko grupę, įvertintą britpop legendos Damono Albarno. „Sports“ yra jau antras vaikinų albumas. Klaustrofobišką atmosferą grupė kuria sintezatoriais, gitaromis bei vokalu, primenančiu ir Albarną, ir postpanko klasikus „Joy Division“, ir atgimimo bangos atstovus „Interpol“.
Nors ir seka žanro taisyklėmis, „Fufanu“ išsiskiria originalia emocija ar tiksliau – emocijų nebuvimu. Jų skambesys – atsainus, ironiškas, bejausmis (nors tekstuose gana optimistiškai kalbama apie meilę), reakcija sulėtinta, lyg mažumėlę apsirūkius. Jie netriukšmingi, bet ir ne ramūs. Jei „King Woman“ hipnotizuoja depresija, tai „Fufanu“ atpalaiduoja abejingumu.
