Vasarį išleidžiama turbūt daugiausia lietuviškų albumų – Knygų mugė jau tapo ir muzikos muge. Tad šįkart trumpai apie visą šūsnį kompaktų. Vienų klausyčiau tik gyvai, kitų – visaip, o trečių – niekaip.
Timid Kooky – Tanzen
„Timid Kooky“ lygiai prieš metus laimėjo klubo „Tamsta“ jaunų grupių konkursą „Garažas“ (paskui dar ir „Lofte“ vykstantį „Novus“). Nuo pat tada šitie trys bernai yra viena mylimiausių mano grupių. Ir ne tik mano. Būna grupių, kurios dešimtmetį groja, bet nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai pasakytų, kad tai jų mėgstamiausia grupė. Čia ne tas atvejis.
„Timid kooky – būsena, kai būna labai nejauku ir jautiesi durnas“, – taip jie aiškina pavadinimą. Jų koncerte tokios būsenos tikrai nepatirsi: tai pankrokas ir stand-up komedija viename. Tą energiją bandyti sukišti į įrašą – tai kaip teatro spektaklį transliuoti per TV. Bet šiame albume padaryta viskas, kas įmanoma.
Tiesa, kai pabandžiau jų avangardinio techno klausytis vaikščiodama po miestą, pasijutau kaip tas šimtakojis, kuris vos pradėjęs galvoti, kurią koją statyti, iškart parkrenta. Per daug čia netikėtumų, ritmas visaip makaluojasi, ir juokinga, ir baisoka, ir skatina neurozę. Sounds great on meth, / Too bad you're deaf! („Gerai skamba apsinešus / gaila, kad tu kurčias“), – dainuoja jie patys.
Beje, dainuoja jie visad visi trys kartu – toks hardcore „Ąžuoliuko“ trio. Iš tekstų galima sužinoti apie alergiją permetrino tepalui, apie šmagą, kurį kanda uodai, ir apie tikrai ne sadistę močiutę geltonais dantimis. Tokie daugmaž dalykai.
Happyendless – Kinetika
Prieš dešimtmetį „Happyendless“ buvo tapę popžvaigždėmis: su S.Prūsaičiu įrašyta „Power Forever“ pateko į Lietuvos aukso fondus. Tokių stulbinančių hitų yra ir daugiau albumuose „Room For Mistakes“ ir „Cinema“ (pavyzdžiui, buvau visiškai užmiršus dramatišką baladę „The End of The Road“). Paskui grupės keliai išsiskyrė: Prūsaitis nuėjo komerciniais šunkeliais, o A. Kauklys ir M. Narbutis dabar sugrįžo dviese, tik prisikvietę svečių.
Albume „Kinetika“ yra ir pophitų (mano ausinių favoritas – „Paper Lights“ su KAIA), ir kietos elektronikos, primenančios tuos laikus, kai „Happyendless“ prodiusavo SEL albumą „Guma“, ir repo (su Kasteto tekstu apie kreditą, būtiną normaliam vakarėliui), ir eksperimentų su „Kamanių šileliu“ bei Giedre. Retas atvejis, kad iš 17 kūrinių beveik nieko nenorėtum išmesti. Albumą klausiau skersai ir išilgai, ir vis kas nors naujo patikdavo.
Beje, jų elektronikos gyvai klausytis ne mažiau įdomu: vaizdo projekcijos vienos gražiausių, kokias esu mačius. Tikiuosi, „Happyendless“ nebepradings ir gelbės mūsų nuobodžią popmuziką.
Domantas Razauskas ir Vos Vos – Vos Vos
Dainuojamoji poezija – baisiai slidus reikalas. Pusei Lietuvos tai mėgstamiausia muzika, o kitą pusę nuo jos ištinka traukuliai. Užtat gerai, kad D. Razauskas groja ne vien poeziją, bet ir roką. Naujasis bliuzrokinis albumas tiesiog prikimštas parako ir įrašytas su pilna grupe (tą ne mažiau sėkmingai daro Andrius Kaniava su savo „Muse“). Razauskas akivaizdžiai smaginasi ir ekstatiškai rėkauja kaip koks Dave‘as Grohlas.
Šita muzika patenkina neslopstantį gero klasikinio roko geismą. „Mėlyna balta“ skamba taip šiurkščiai, išvis kaip kažkokia kita grupė. Ir, tiesą pasakius, senokai negirdėjau nieko tokio įspūdingo kaip pirma albumo daina „6“. Beveik „Seven Nation Army“.
Kai muzikos tiek daug, į tekstą kreipi mažiau dėmesio. Bet šiaip Razauskas jau dešimtmetį išlieka vienu intelektualiausių tekstų autorių. Užsirašiau eilutę: Gali man aiškinti Platoną / tik išlįsk iš olos.
Tiesa, dar buvau pamiršusi, kaip labai man patiko „Lietaus kambarys“ (2010). Naujasis albumas paskatino prisiminti tokius senuosius hitus kaip „Šypsena 9mm“ ir „Užkalbėjimas“. Tokiais atvejais net nebesvarbu, dpoezija čia ar ne.
G&G Sindikatas – 99
G&G turėtų atidaryti savo repo mokyklą. Keista, kad Lietuvoje priviso tokia gausybė menkaverčio, infantilaus ir, kas baisiausia, arogantiško repo, nors visi užaugome ir toliau augame su „Sindikato“ smogikais.
Aštuntame albume jie išlaiko savo klasikinę estetiką su Donciavo semplais ir Mamanios scratchais. 99 galbūt ir simbolizuoja 1999-uosius. Bet net minties nėra, kad reikėtų kaip nors šiuolaikiškiau. Lygiai kaip ir kai kurie tekstai iš mažiau talentingų lūpų skambėtų lyg moralai, bet kai kalba „Sindikatas“ – nesuabejoji, nesipriešindamas praryji visus jų siūlomus vaistukus.
Iš jaunų reperių tikiuosi pykčio, protesto, reakcijos į tai, kas vyksta Karbauskio Lietuvoje, žodinio išradingumo ar įsimenančių frazių. Bet šitiems keturiasdešimtmečiams kažkodėl visa tai pavyksta daug geriau. Gatviniai keiksmažodžiai, socialinių tinklų naujakalbė, poezija, arši kritika ir sarkazmas – ko dar gali norėt? Kastetas šįkart išvis liepsnoja: Tinderis tik tindi rindi / vilkas ieško, kur jo raudonkepuraitė lindi (...) / Bandau primest, kad aš iš Erasmus / nuperku kokteilį, kalbu marazmus / p*su protą, kad aš poliglotas, / kad sportuoju, / nors iš tikrųjų ligotas.
Kaip puiku, kad dabar nebe 1999-ieji ir man nebe dvylika, o „Sindikatas“ vis dar galingas ir koncertuoja arenose.
Sraigės efektas – Snaigės defektas
Pirmas albumas „Monotonijos anatomija“ pasirodė 2015 m., bet iki šiol dar nesugebėjau grupės pamatyti gyvai. Tiesa, nelabai ir stengiausi. Akis ir ausis man atvėrė jų koncerto įrašas šį sausį „LRT Opus Ore“ serijoje. Buvau visiškai pritrenkta to lėtai lėtai šliaužiančios ir staiga sprogstančios sraigės efekto. Tobulos trijų žmonių sintezės, tyliai ramiai auginamos įtampos ir vokalinių katarsių.
Man patinka, kad paviršiuje mažai kas vyksta, ritmas keičiasi labai pamažu, įtraukdamas į ritualą. Dar patinka, kad skambesys pasunkėjo (du iš trijų grupės narių groja ir eksperimentinio black metalo grupėje „Erdve“). Albume taip pat bendradarbiauta su kolegomis iš projektų „Extravanganza“ ir OBŠRR, tad tikėjausi gal net tankesnės tamsos.
Vis dėlto bent man visa „Sraigės efekto“ galia atsiskleidžia grojant gyvai, nes albumas čakras atverdavo tik protarpiais (labiausiai – „Auksiniai saulės obuoliai“ ir „Kaleidoskopas“).
Džiazlaif
Kaip pavargau klausydamasi „Džiazlaif“ - perklausau vieną kūrinį ir išjungiu, kad pailsėčiau. Visa bėda, kad nesu girdėjus jų gyvai, tada būtų lengviau susigaudyti, kas čia vyksta ir kokia viso to prasmė.
Visai nenoriu pasakyti, kad tai blogas albumas. Tiesiog jo klausytojui būtini stiprūs nervai arba ilgametė praktika. Mano gyvenime nėra situacijų, kuriose šią muziką įsijungčiau savo malonumui. Bet į koncertą nueisiu būtinai. Kai pagalvoji, juk ir „Sheep Got Waxed“ albumo beveik neklausau, nors jie viena mėgstamiausių mano grupių.
„Džiazlaif“ – tai trijų saksofonų, gitaros, kontraboso ir būgnų sekstetas. Profesionalai vaikinai su savo ekstremaliomis kompozicijomis pernai laimėjo konkursą „Vilnius Jazz Young Power“.
Kotori ir Chung Kran – Mommy’s Karma and the Night Savings
Agentūros „Tilto namai“ produkcija. Trumpas ir šviesus albumas, sukurtas ir įrašytas namuose. Tą padarė produktyvioji Elena Neniškytė („Umiko“, „Ministry of Echology“, „shishi“) ir ne menkiau alternatyviai muzikai nusipelnęs Mantas Augustaitis („Garbanotas Bosistas“, „InSearch“, „No Dog Barking“).
Elena, rodos, nesirūpina galutine kūrinių forma, bet mėgaujasi pačiu procesu, ieškodama vis naujų garsų. Todėl man vis pritrūksta išbaigtumo ar krypties. Albumas kiek beformis, plaukiantis, nežinai, kur prasideda ir kada pasibaigia. Tačiau šito lo-fi skambesio su niekuo nesumaišysi. Be to, laisva dvasia ir visad švieži syvai labai reikalingi neretai užstagnuojančiai mūsų alternatyviai scenai.
Kiti kambariai – Vėjas atneša debesis
Tai „Fojė“ narių naujas projektas su Ž.Sebeika Mamontovo vaidmenyje. Grupės pavadinimas nors ir labai gražus, bet netikslus. Tikslesnis būtų, pavyzdžiui, „Priemenė“. Nes šioje muzikoje ne tiek tyrinėjami nauji, dar neapeiti kambariai, kiek trypčiojama priemenėje, bandant patekti bent jau į legendinį fojė.
Spindinti upė, vėjas, lietus, bedugnė, užmerk akis, aptemo dangus, rytas, po tūkstančio metų, akys, skrendantis paukštis, vėstantis smėlis – visa tai rasite šių dainų tekstuose (autorius Algis Kriščiūnas). Tai žodžiai, kuriuos kadaise privatizavo Mamontovas, ir niekam nepavyksta jų vėl nacionalizuoti. „Kiti kambariai“ to padaryti net nesistengia. Sebeika (kadaise dainavęs grupėje „Flamingo“) skamba daugmaž panašiai kaip Andrius, net panašiai spaudžia tęsiamus balsius.
Man yra mįslė, kodėl patyrę ir išradingi muzikantai po 20 metų imasi kurti tą patį, užuot ieškoję ko nors naujo. Viskas praėjo / žvaigždės užgeso / kylantis vėjas / dar vis neša, – atsako jie patys.
