Autism – Have You Found Peace?
Postmetalo grupė „Autism“ stabilia kokybe, konceptualiais albumais ir brandžiu požiūriu į save bei savo kūrybą per penketą metų užsitarnavo kone kultinį statusą tarp sunkesnės muzikos klausytojų. Ankstesnis jų albumas „Film Noir“, išplėstais vizualiniais ir idėjiniais papildiniais, jau gali būti vadinamas vienu svarbiausių įrašų lietuviškoje šio žanro istorijoje.
Į panašų statusą pretenduoja ir naujasis darbas, kuriame iki šiol vien instrumentine buvusi grupė įgijo ir balsą, ir dar sodresnį, solidesnį skambesį. Vokalą albumui pridėjo lenkų postmetalo grupės „Rosk“ narys Krzysztofas Traczykas, saksofoną, kuris kone sukelia katarsį, – kolegų „Erdve“ narys Valdas Voveraitis, kartu dirbo ir Povilas Vaitkevičius („Vilkduja“) bei Laurynas Jukonis („Girnų Giesmės“).
Albumas labai vientisas, išlaikantis siurrealistinę įtampą, kinematografišką estetiką (muziką įkvėpė serialai/filmai „Twin Peaks“, „Hannibal“, „Donnie Darko“, „Mindhunter“). Audiopriemonėmis grupė pasakoja pačių įsivaizduoto filmo siužetą apie 16-metį Nolaną, kankinamą nemigos, kaltės ir galiausiai dingstantį be žinios.
Muzikoje kurti detektyvinį trilerį (pagal nuotaiką prie sąrašo dar pridėčiau „True Detective“) grupę įkvėpė progresyvaus roko legendos, grupės „Porcupine Tree“ lyderio Steveno Wilsono konceptualus albumas „Hand Cannot Erase“. Beje, šis žmogus inspiravo ir toliau apžvalgoje minimus „Pindrops“.
Nepaisant (ar kaip tik dėl) albumo vientisumo, jo stilistinio svorio bei trukmės (7 kūriniai trunka 53 minutes) šią muziką sunku perklausyti vienu ypu. Norisi atsikvėpti, ištrūkti iš slogios, uždaros erdvės. Bet nesvarbu, mažomis ar didelėmis dozėmis, šis opusas stebina muzikine branda ir ambicijomis. Tad labiausiai grupei norėtųsi palinkėti ištrūkti iš kartais klaustrofobiškos lietuviškos scenos į erdvesnį tarptautinį pogrindį.
Pindrops – Reflections
Taip susiklostė, kad dar neturėdami jokių įrašų ir beveik niekam nežinomi vilniečiai „Pindrops“ jau yra spėję pasirodyti vienoje scenoje su tokiais užsienio atlikėjais, kaip „She Past Away“, King Dude, Ploho, „Cult of Youth“. O kovo 20 d. klube „Kablys“ apšildys „The Soft Moon“.
Turbūt, viena iš priežasčių – jų skambesio aktualumas. Ir tai, kad Lietuvoje tokios muzikos vis dar trūksta. Shoegaze‘inis postpankas, šalta 9 dešimtmečio sintezatorių nostalgija dabar itin geidžiama. Šios ir kitų grupių įkvėpėjų „Joy Division“ marškinėliai dabar turbūt panašiai populiarūs kaip kadaise Che Guevaros.
Tiesa, „Pindrops“ nėra visiški pirmokai – įvairiomis sudėtimis (keitėsi vokalistai) grupė egzistuoja nuo 2014 m. Šviesią jų ateitį pranašauja ir tai, kad šis debiutinis minialbumas išleistas vokiečių leidykloje „Young & Cold Records“ – grupė tiesiog išsiuntinėjo savo parodomąjį įrašą leidykloms, orientuotoms į jų mėgstamų žanrų muziką, ir sulaukė atsako.
Albume visa tai ir jaučiasi: kad mokomasi iš geriausių ir kad muzika brandinta ne vieną mėnesį. Įrašas įvairus ir ritmiškai, ir emociškai, užtikrintai skamba ir vokalas, ir intensyvi instrumentinė pusė.
Tos tylos ekstazės, kurią žada grupės pavadinimas (tyloje ant žemės nukritusio smeigtuko efektas), klausydamas albumo gal ir nepatiri. Bet kitokių mažesnių ekstazių čia apstu – ir nekantru jas patirti gyvame koncerte.
Makchu Pikchu – Home
Atrodo, kad šios lietuvių poproko grupės karjera iš esmės yra kuriama pranešimais spaudai. Nes juk jei daug kartų pakartosi, kad tai roko džentelmenai, gerbėjų širdžių ir radijo stočių užkariautojai bei vasaros hitų kūrėjai, tai gal jie tokiais kam nors ir taps.
Prieš 5 metus pasirodė grupės debiutas „Gentleman‘s Rising“. Dabar, pasikeitus vokalistui, antrasis albumas „Home“. Jame galima išgirsti duetą su Šorena ir – daug labiau netikėtai – Gabrieliaus Liaudansko-Svaro repą.
Grupė apie albumą pasakoja tokiomis frazėmis: „visos dainos yra apie mūsų patirtį“, „tai yra emocijų visuma, kuriomis mes alsuojame ir gyvename“, „namai, tai – vieta, kur visada gera ir miela sugrįžti, ten, kur tavęs visada laukia“.
Panašiai tuščiai skamba ir pats įrašas, kuriame galima išgirsti šiek tiek baladžių, šiek tiek hiphopo, nemažai amerikietiško kantri ir daug lietuviško medinio roko. Jei jau tokio klausytis, tikrai verčiau rinktis kauniečius „Wolfsome“, kurių muzika ir vokalas daug labiau suvaldyti. O dar geriau rinktis vieną iš daugybės kokybiškesnių užsienio poproko atstovų, kurie mašinoje per radiją tikrai skambės maloniau.
Anna Polukord – Negaliu užmigti
Anna Polukord yra bandžiusi laimę tokiuose TV projektuose, kaip „X faktorius“, „Lietuvos talentai“ ir Nacionalinės „Eurovizijos“ atranka. Tad džiugu, kad debiutiniame albume ji vis dėlto stengiasi ieškoti originalaus indie skambesio.
Atlikėja Muzikos ir teatro akademijoje baigė džiazą, kuris albume reiškiasi ne tiek muzikos stilistika, kiek bendru požiūriu – vokalo, dainų struktūros ir netgi tekstų laisve. Nors dainuojama (lietuviškai ir angliškai) daugiausia apie jausmus, tačiau jiems nusakyti ieškoma sudėtingesnių žodžių, nenuvalkiotų frazių:
Aš tyliu
Ir laukiu, kol žingsnis po žingsnio
Praslinks debesis čia užslinkęs
Užgavęs kampu mano širdį.
O kur dar dainos apie migruojančias kates, papuolančias po mašinų ratais, ir avelę vidury kambario. Tokios kiek siurrealistinės figūros įkūnija pačios Annos išgyvenimus – tai gana retas poetinis sprendimas lietuviškoje indie scenoje.
Albume dominuoja švelnus, kartais į romanso pusę kiek paslystantis Annos balsas ir jos pačios profesionaliai valdoma gitara. Tokiu muzikiniu savarankiškumu Anna primena jauną australų multiinstrumentininkę Tash Sultaną. Tiesa, Tash gerokai temperamentingesnė, jos gitaros skambesys aštresnis, įvairesnis. Anna Polukord visgi pirmiausia transliuoja lietuvišką lyriškumą. Tad ateičiai norėtųsi dar daugiau drąsos ir įvairesnių emocijų.
Boy Harsher – Careful
Pernai Anykščiuose, festivalyje „Devilstone“, koncertavę „Boy Harsher“ Masačusetse (JAV) atsirado 2014-aisiais, kai Jae Matthews išvydo Gusą Millerį, šokantį pagal „New Order“ dainą „Bizarre Love Triangle“. Netrukus jis tapo jos bendranuomiu ir romantiniu bei kūrybiniu partneriu. Po kiek laiko, kai skyrėsi, jiedu manė, kad grupei taip pat galas.
Vis dėlto iširę santykiai – puiki medžiaga kūrybai. Šio, antrojo albumo pavadinimu, tapo Jae tatuiruotė, reiškianti „atsargiai elkis su savo širdimi“.
Tu vis tiek mane įskaudinsi
Tai tiesiog tavo laiko klausimas, –
dainuoja Jae, atsidūsėjimais primenanti Annie Lennox.
Dueto muzika šalta, nostalgiška ir gundanti. Kaip Davido Lyncho filmai, tapę įkvėpimu šiai grupei (kaip ir daugybei kitų). Kančia, netektis, vienatvė čia iššokama, išrėkiama, iššnabždama pagal gotiškus 9 dešimtmečio sintezatorius ir subtilius technomuzikos ritmus (grupė yra grojusi net legendiniame Berlyno techno muzikos klube „Berghain“).
Muzikinis terminas „minimal wave“ paplito jau prieš gerus 15 metų, bet, nors daug kam ir netikėta, vis dar neišsisėmė. „Boy Harsher“ – nei per daug radikalūs, nei per daug popsiniai – vieni geriausių šio žanro pavyzdžių.
