– Esate vienintelis Lietuvoje profesionalus vibrafonininkas. Kaip atradote šį instrumentą?
– Maždaug prieš dešimt metų, studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išgirdau Gary Burtono ir Makoto Ozone impresiją „Times Like These“. Tai buvo kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Tada dar grojau perkusija ir kitais mušamaisiais orkestruose ir ansambliuose. Įpusėjęs pirmą kursą, gavau stipendiją studijuoti Prancūzijoje, o ten dėstytojas, tarsi perskaitęs mano mintis, pasakė: „Pasiklausyk Burtono – tau turėtų patikti.“
Kadangi aš jau „sirgau“, tai buvo paskutinis lašas, išsklaidęs visas abejones ir padėjęs palikti tai, ką kūriau daug metų. Vėliau mano kelias ėjo tiesiai į JAV, Vakarų Mičigano universitetą, kur profesorė Jody Moonert davė man gerus vibrafono pagrindus. Gautos žinios unikalios, tad dabar Sankt Peterburgo menų licėjuje jomis nuolat dalinuosi su žmonėmis, kurie negali nuvykti į JAV, vedu meistriškumo pamokas perkusininkams ir koncertuoju. Tai dar vienas įrodymas, kad neklydau viską metęs.
– Kuo vibrafonas ypatingas?
– Visada ir visur koncertuoti atvažiuoju pirmas, o išvažiuoju paskutinis, nes vibrafoną užtrunka ne tik surinkti ir išrinkti – kai nunešu jį į sceną, turi praeiti bent valanda, kad pailsėtų raumenys ir galėčiau groti.
Grojant dviem lazdelėmis, vibrafonas niekuo nesiskiria nuo instrumento, galinčio groti vieną melodinę liniją, pavyzdžiui, saksofono ar fleitos. Bet G. Burtono vibrafono pasaulyje sukėlė revoliuciją – jis atrado keturių lazdelių laikymo būdą, suteikiantį laisvę ir galimybę groti kaip pianistui.
Beje, milijonai žmonių, patys to nesuprasdami, savo kuprinėse nešiojo ar ligi šiol stalčiuose laiko vibrafono, vieno unikaliausių ir jauniausių mušamųjų instrumentų pasaulyje, analogą – metalofoną.
– Kiek vibrafonui metų?
– Pirmasis įrašas padarytas 1931 m. JAV. Miltas Jacksonas (1923–1999) tituluojamas vibrafono karaliumi. G. Burtonas į muzikos pasaulį su vibrafonu atėjo po 20 metų. Taigi tai labai jaunas ir beveik be savo istorijos instrumentas.
– „Kultūros naktyje“ Valdovų rūmų Didžiajame kieme vibrafonu atliksite koncertą „Ikaro sapnas“. Ką jums reiškia šis pasirodymas?
– Man tai labai simboliška, nes šiemet vienas žymiausių vibrafonininkų, džiazo superžvaigždė G. Burtonas baigia savo karjerą, trukusią daugiau nei pusę amžiaus. Nenoriu būti bloguoju pranašu ir tikiuosi, kad taip nenutiks, vis dėlto gali būti, kad į vibrafono muzikos pasaulį ateis naktis.
Šią programą, kurią atliksiu solo, prieš keletą metų atlikau su šviesaus atminimo akordeonininku Martynu Norvilu. Buvau sau pažadėjęs, kad po bičiulio mirties „Ikaro sapno“ daugiau su niekuo negrosiu. Bet, praėjus laikui, supratau, kad tai galėtų būti neišskiriamos draugystės simbolis: „Kultūros naktis“ – tamsa ir „Ikaro sapnas“ – amžinas miegas.
Beje, šiam koncertui mane įkvėpė G. Burtono ir gitaristo Ralpho Townerio kūrinys „Ikaras“. O „Kultūros naktį“ neatsitiktinai grosiu ne scenoje, bet šalia jos – kartu G. Burtono pasitraukimu stoja vibrafono, kaip solinio instrumento, evoliucija, šis instrumentas traukiasi iš rampų šviesos.
– Kodėl manote, kad į vibrafono pasaulį gali ateiti naktis?
– G. Burtonas, septynių „Grammy“ laureatas, vibrafoną iškėlė į aukštumas, pritaikė jį skirtingiems muzikos stiliams ir pasauliui pristatė kaip solinį instrumentą. Tokie duetai, kaip G. Burtono ir Chico Corea (jie kartu grojo beveik pusę amžiaus), M. Ozone ir Ch. Corea, unikalūs visame pasaulyje.
Kaip rodo istorija, genijai gimsta kartą per šimtmetį. G. Burtonas įtaką padarė kelioms dešimtims pasaulinio lygio džiazo vibrafonininkų – kiekvieno jų muzikoje, nepriklausomai nuo medžiagos, jaučiama stipri fusion įtaka. Jiems grojant, kaskart atsiveria istorija, kai G. Burtonas su Larry Coryelliu, ekeperimentuodami su džiazo ir roko stiliais, sujungė juos į visumą ir pateikė kaip atskirą muzikos stilių fusion.
Taip pat negaliu neprisiminti pianisto Keitho Jarretto ir G. Burtono dueto. K. Jarretto kūriniai „Moon Child“ ir „In Your Quiet Place“ į vibrafono atlikimo techniką įnešė tiek naujovių, kad jų įtaka muzikos stiliams ir žanrams dar ilgai bus jaučiama daugybę metų.
G. Burtonui traukiantis, vibrafono muzika gręžiasi atgal į svingo erą – t. y. į atlikimą dviem lazdelėmis. Galima būtų sakyti, kad tai nėra blogai, nes pirmieji vibrafonininkai buvo Redas Norvo, Lionelis Hamptonas ir M. Jacksonas. Bet įmanomas ir kitoks scenarijus – blogiausia, jei vibrafonas, G. Burtono dėka iškilęs kartais į nepasiekiamas aukštumas, nusileis iki šiuolaikinės muzikos ir atsidurs mušamųjų ansamblių ir simfoninių orkestrų užnugaryje.
