Apie tai, kodėl pasirinkta ši vieta, kaip pastato architektūra atliepia A.Pärto muziką ir ką lankytojai šiandien gali išgirsti bei išvysti beveik 2400 kv. m. centre, pasakoja jo vadovė Anu Kivilo.
– Kaip ir kada gimė idėja įkurti A.Pärto centrą?
– Arvo Pärto centro kūrimosi istorija buvo pakankamai ilga. A.Pärtas, gyvendamas Berlyne [kompozitorius su šeima ten persikėlė 1982 m. – aut. past.], niekada neturėjo vadybininko ar agento, šiuos darbus sau prisiėmė jo žmona Nora. Nuo 9 dešimtmečio ji kaupė viską, kas siejosi su A.Pärto kūrybine veikla – rankraščius, kompozicijų apmatus ir pan. Šeima grįžo iš emigracijos 1992 m., o šio amžiaus pradžioje imta rimtai svarstyti, ką toliau daryti su visa šia medžiaga.
Tuo metu pradėta kalbėti apie būtinybę sukurti archyvą. 2010 m. buvo įkurtas A.Pärto centro fondas – nuspręsta, jog jo pamatu taps archyvas, kuris bus atviras ir prieinamas visuomenei, kad tai bus vieta, kur lankytojai galės susipažinti su kompozitoriaus kūryba ir temomis, besisiejančiomis su jo muzika: pvz., teologija, šiuolaikiniu menu ir kt. Siekėme sukurti erdvę ne tik specialistams, tyrinėjantiems A.Pärto kūrybą, bet ir gerokai platesnei auditorijai.
– Kiek pats A.Pärtas dalyvavo kuriant centro viziją?
– Iš tiesų, ganėtinai nemažai, nes pats fondas buvo įkurtas šeimos, todėl ir kuriant centro viziją visi turėjo savo vaidmenį. Šiandien A.Pärtas galbūt nėra labai įsitraukęs į kasdienes centro veiklas, tačiau jis čia dažnas svečias – užsuka kone kas savaitę.
Jo žmona Nora ir sūnus Michaelas prie centro veiklų ir jų organizavimo prisideda daugiau. Tačiau iš nė vieno jų negauname nurodymų, ką turime daryti, o ko ne. Greičiau sulaukiame pasiūlymų ir palaikymo. Daug diskutavome ir tebediskutuojame, grynindami centro viziją.
– A.Pärto centras įkurtas ne vieno didžiųjų Estijos miestų centre, kaip to būtų galima tikėtis, tačiau gerokai nuošalesnėje vietoje. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Centras įkurtas už 35 kilometrų nuo Talino, Laulasmos pusiasalyje. Nenuostabu, jog dažnai kyla klausimas, kodėl centrą, kuriame vienu metu gali tilpti 100–150 žmonių, nutarėme statyti vidury miško, žvejų kaimelyje? Priežastys yra kelios.
Arvo ir Nora šiuo metu čia gyvena, tad jie visada greta. Jie pasirinko šią vietą, nes Arvo mokytojas, kompozitorius Heino Elleras, čia leisdavo vasaras. Daugybė kompozitorių, rašytojų, menininkų čia turėjo vasarnamius. Tad ši vieta, akivaizdu, ypač svarbi Estijos kultūrai.
Tačiau ne ką mažiau svarbi yra ir pati gamta. Žmogus, nusprendęs čia atvykti, turi skirti tam laiko, turi įdėti pastangų. Tai nėra vieta, kurią tiesiog pravažiuosi. Kad čia atvyktum, turi leistis į nedidelę kelionę – visai kaip klausantis A.Pärto muzikos. Šis centras yra vieta, kur žmonės gali susikaupti, klausytis tylos, gamtos garsų ir muzikos. Būtent todėl ir įsikūrėme čia.
– Kaip pastato architektūra atliepia A.Pärto kūrybą?
– Skelbėme tarptautinį konkursą, kurį 2014 m. laimėjo ispanų architektų biuras „Nieto Sobejano Arquitectos“. Architektai norėjo, kad pastatas būtų integruotas į kraštovaizdį, tačiau drauge atlieptų A.Pärto kūrybą. Projektas buvo pavadintas „Tabula“ ir buvo inspiruotas A.Pärto kūrinio „Tabula Rasa“.
Esame labai patenkinti rezultatu. Takių formų pastatas ne tik organiškai įsipaišo į kraštovaizdį, bet ir pati gamta yra įtraukiama į pastato erdves. Turime penkis vidinius kiemus. Statybai naudotas medis, betonas ir ypač daug stiklo, todėl ryšys su gamta nuolat jaučiamas net ir esant pastato viduje.
Nors pastatas yra ganėtinai didelis – jo plotas yra beveik 2400 kv. m. – čia labai jauku. Aiškiai žinojome, kad nenorime turėti griežtos koridorių sistemos ir architektai šį mūsų norą įgyvendino. Kiekviena pastato erdvė tarytum plaukia iš prieš tai buvusios ir tęsiasi toliau.
– A.Pärto centre yra ir nedidelė koplyčia. Kodėl?
– Galbūt tai kelia nuostabą – kyla klausimas, kodėl kultūros centre XXI a. įkurta koplyčia? Tačiau tiems, kurie yra susipažinę su A.Pärto muzika, toks sprendimas atrodo visiškai natūralus. Didžioji dalis kompozitoriaus kūrybos yra sietina su religija, liturginiais tekstais, tikėjimo tema.
Moderni koplyčia yra inspiruota stačiatikių cerkvių architektūros. Ji įrengta viename iš kiemų, yra sujungta su biblioteka.
– Ką šiandien gali išvysti ir išgirsti A.Pärto centro lankytojai?
– Lankytojai gali klausytis A.Pärto muzikos per ausines, tam jie gali pasirinkti skirtingas pastato erdves. Vasaros metu klausytis muzikos galima ir miške. Turime ekspoziciją, supažindinančią lankytojus su A.Pärto „muzikos draugais“ – tais kūrėjais ir muzikantais, kurie buvo ir yra svarbūs jo kūrybiniame kelyje. Nuo kitų metų pradžios turėsime nuolatinę ekspoziciją, kuri padės susipažinti su pačiu A.Pärtu – jo mintimis apie gyvenimą ir kūrybą.
Lankytojai taip pat gali išvysti specialiai šiam centrui sukurtą dokumentinį filmą apie A.Pärto asmeninį ir kūrybinį gyvenimą, turi galimybę lankytis mūsų bibliotekoje, naudotis informacine sistema, kurioje pristatomi archyve saugomi dokumentai.
Vaikams esame sukūrę specialų A.Pärto muzikos grojaraštį, čia jie gali žiūrėti animacinius filmus, kuriems garso takelius rašė A.Pärtas, ir klausytis jo interviu. Vaikų grupėms taip pat rengiame specialias programas, supažindinančias su A.Pärto kūryba.
Centre taip pat organizuojame koncertus, diskusijas, filmų, kuriems muziką kūrė A.Pärtas, peržiūras ir t.t.
– Kiek kainavo centro įkūrimas? Kas jį finansavo?
– Kai 2013 m. buvo priimtas sprendimas statyti A.Pärto centrą, sulaukėme valdžios palaikymo. Viskas kartu – projektavimas, statybos darbai, techninė įranga ir t.t. – valstybei kainavo 8,7 mln. eurų.
– Iš kokių lėšų vykdomos centro veiklos? Kiek jame dirba žmonių?
– Gauname valstybės paramą – mūsų atlyginimai iš esmės yra dengiami iš Kultūros ministerijos skiriamos paramos. Paramą taip pat gauname ir iš Arvo bei Noros bei privačių rėmėjų. Turime ir savo lėšų – parduodame bilietus, turime suvenyrų parduotuvę, nuomojame patalpas.
Kol kas neteikėme paraiškos Europos Sąjungos finansavimui gauti, galbūt tai darysime ateityje, toliau tobulindami turinį, kurį siūlome lankytojams – kol kas dar sunku pasakyti. Tačiau tarptautinių partnerių turime jau dabar. Bendradarbiaujame su Arnoldo Schoenbergo centru Austrijoje ir Benjamino Britteno fondu Jungtinėje Karalystėje.
Šiuo metu centre dirba 14 žmonių: muzikologai, archyvarai, programos sudarytojai, infocentro darbuotojai, komunikacijos žmonės.
– Kas yra jūsų auditorija? Ar centre tikitės sulaukti daugiau estų, ar užsienio turistų?
– Šiuo metu didžioji dalis lankytojų yra estai, tačiau esu tikra, jog atėjus pavasariui ir prasidėjus turizmo sezonui, tikrai netrūks ir užsieniečių – jau dabar jaučiame, kad susidomėjimo A.Pärto centru užsienyje yra daug. Kol kas centras atidarytas tik kelias savaites, bet jau dabar sulaukiame vokiečių ir suomių turistų.
