Tačiau netikėtai auksiniu turėjęs būti jo karjeros sezonas virto koroniniu. Pasikeitus aplinkybėms, solistas įsikūrė bute Vilniaus senamiestyje. Nors šiuo metu turėtų dirbti Milane ir ruoštis savo debiutui „La Scala“ scenoje, savo laisvą laiką Edgaras leidžia vaikštinėdamas antakalnio miškuose, klausydamasis islandų elektroninės muzikos ir socializuodamasis su kaimynais dėl keičiamų lempučių laiptinėje.
Nepaisant netekčių, be sėkmingų pasirodymų Lietuvos muzikos festivaliuose ir Ciuricho operoje, rudenį BBC klasikos žurnalo apdovanojimuose S. Barberio opera „Vanessa“, kurioje E.Montvidas atliko Anatolijaus vaidmenį, buvo išrinkta geriausiu metų DVD įrašu.
Interviu 15min E.Montvidas dalijasi praėjusių metų patirtimis, netektimis ir nauda.
– Jūsų 2020-ieji buvo užimti nauju repertuaru, premjeromis operos teatruose, koncertais, tačiau didelė dalis projektų nubyrėjo vos po pirmo pasirodymo. Kaip prie viso to prisitaikėte?
– Pandemija sukėlė visą spektrą įvairiausių jausmų ir iš pagrindų sustabdė scenos menų sektoriaus gyvavimą. Dar metų pradžioje dainuojant Vienos teatre, teko girdėti apie pandemiją Kinijoje, kuri, atrodė, nepasieks mūsų, kaip ir ebola virusas. Vėliau nuvykau į Paryžių repetuoti koncertams, skirtiems L. van Beethoveno metinėms. Pamenu, kaip dirigentas ir visi kolegos dėl pandemijos atsisakė spausti ranką. Toliau viskas vyko, kaip sapne.
Kai iš Paryžiaus grįžau į Londoną, gyvenau lengvomis įkalinimo sąlygomis. Manau, buvau turbūt paskutinis žmogus apsilankęs karališkoje operoje. Per garsiakalbius mane išprašytas laukan! Naiviai tikėjausi, kad nieko nenutiks, jei vienas nueisiu ir padirbėsiu. Bet išgirdau per garsiakalbius „Mister Montvidas, please make your way to the exit!“ ir mane kaip mat iškrapštė.
Pamenu, kaip dirigentas ir visi kolegos dėl pandemijos atsisakė spausti ranką.
Iš pradžių atrodė, kad karantinas turėtų baigtis labai greitai, po poros savaičių. Tačiau visi planai pradėjo byrėti kaip kortų namelis. Buvo skausminga prarasti galimybę vykti į Bostoną, dainuoti su Bostono simfoniniu orkestru. Tiems koncertams labai rengiausi ir jų laukiau. Ten turėjo įvykti ir mano susitikimas su garsiu britų kompozioriumi Thomasu Ades. Teko susitaikyti su tuo, kad šįmet visi muzikantai esame tame pačiame praradimų laive.
Esu laisvai samdomas dainininkas – mano pajamos priklauso nuo užsakymų, į valstybinę paramą nei pretenduoju, nei ją gaunu. Teko susiimti, pasiskaičiuoti išlaidas ir santaupas. Paėmęs save už pakarpos, neleidau grimzti į neviltį. Radau instrumentą, sukūriau savo kasdienybei struktūrą ir stengiausi dienas leisti kuo įprasčiau. Kaip vizituojantis LMTA profesorius, pradėjau mokyti nuotoliniu būdu. Taip pat ruošiausi ateities vaidmenims, nežinodamas, ar juos dainuosiu scenoje. Su nežinojimu išbūti buvo sunkiausia, juokavau, kad pavasarį galiu planuoti tik tai, ką valgysiu vakare – nebuvo net aišku, kas įvyks kitą savaitę.
Paėmęs save už pakarpos, neleidau grimzti į neviltį.
Dar sausio mėnesį Vilniaus senamiestyje įsigijau butą, į kurį vėliau pusę metų negalėjau atvykti. O taip norėjau butą pajausti, jame apsigyventi.
Dėl to tik sušvelnėjus situacijai, birželio mėnesį susiruošiau ir išvažiavau į Vilnių. Lietuva buvo viena nedaugelio valstybių, vasarą džiuginusių koncertais, dėl to čia stačia galva puoliau į darbus. Dar neturėjau tokio įtempto mėnesio, koks buvo liepa. Per porą savaičių suspėjau surengti didžiulį koncertą valdovų rūmų kieme „Midsummer“ festivalyje, koncertą Pažaislio festivalyje. Be to, tapau naujai susikūrusio Paežerių dvaro festivalio globėju.
Kartu su VCO pasirodžiau trijuose „Fausto“ spektakliuose didžiajame Vilniaus universiteto kieme, dainavau prezidentūroje ir turėjau daug visokiausių kitokių pasirodymų. Viskas taip įsismarkavo, jog prireikė gerbiamos operos teatro daktarės pagalbos. Susileidau mineralų ir vitaminų dozę, kad pakelčiau krūvį (šypsosi). Iškart po liepos išvykau į Šveicariją. Nežinojau, ar verta, ar spektaklis įvyks. Nusprendžiau važiuoti ir nuomotis butą. Man ir vėl pasisekė – puikiai pavyko debiutas Ciuricho operoje ir visi šeši spektakliai.
Ruduo man priminė „Catch Me if You Can“ scenarijų – ruošiausi, dainavau, koncertavau, o mane nuolat vijosi antroji banga. Tik padainavus Ciuriche, užsidarė teatras, tik Vilniuje sudainavus su nacionaliniu simfoniniu orkestru, jis užsidarė. Operos ir baleto teatras užsidarė po kelių „Madam Baterflai“ spektaklių. Vyko gaudynės, tačiau džiaugiuosi, jog pavyko įgyvendinti nemažai projektų.
Būtų savanaudiška savo problemas lyginti su žmonėmis šįmet patyrusius tikras netektis, didžiulę žalą ir nuostolius. Nors kiekvienas žvelgiame iš savo varpinės. Apskritai mano atšaukti spektakliai yra menka bėda. Kiekvienam iš mūsų yra svarbu nesuabsoliutinti savo karjeros. Dabar jaučiuosi labiau prisitaikęs ir mažiau prisirišęs prie to, kas bus.
Net De fakto kontraktas su La Scalos operos teatru buvo pasirašytas, nors force majore neįvyko ir negalėjau jame dainuoti. Šiuo metu neprarandu vilties ir intensyviai ruošiuosi naujam projektui balandžio mėnesį „Covent Garden“ teatre Londone. Situacija Didžiojoje Britanijoje yra sudėtinga, tačiau viltį kelia skiepai ir šylantys pavasario orai.
– Girdžiu, kad viduje išmokote būti su nežinia, atlaikyti paradoksalias situacijas. Kaip tai keičia Jūsų darbo suvokimą?
– Pati operos dainininko specialybė mane išmokė daugelio šių dalykų. Įtemptas gyvenimo būdas, sėslumo stoka, darbas su kolegomis, su kuriais nevisada pavyksta rasti bendrą kalbą. Ši profesija reikalauja stiprios nervų sistemos, gebėjimo išlaikyti vidinį balansą, nusiraminti. Aš, kaip žmogus, esu jautrus, tačiau mano emocijos dažnai būna stabilios ir esu linkęs iššūkius spręsti racionaliai.
– Girdėjau, kad daugumai muzikantų nusiraminti praėjusiais metais padėjo muzika.
– Karantino metu man labiausiai trūksta kūrybinio stimulo, dirgiklio. Šiuo metu jis mane pasiekia tik iš knygų, muzikos ar televizijos. Tikras kalėdinis stebuklas buvo dalyvavimas bendrame Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir LRT projekte „30 kūrinių, 30 kūrėjų, 30 savaičių“. Ta proga man vienam buvo atverta visa dailės galerija, kartu su kuratore apėjome parodą.
Atrodė, aš tais koridoriais neėjau, o levitavau! Pajutau, kaip man meno iš tiesų reikia ir trūksta. Parodų, spektaklių, koncertų lankymas yra mano kasdienybė kartu su pusryčiais ir dantų valymu. (Kai to nebetenku, lieka tik kiti meniniai dirgikliai.) Kaip ir visi, atradau pasivaikščiojimų naudą – kai su Jumis pakalbėsiu, iškeliausiu į Antakalnio miškus. Taip pat klausau muzikos – nuo islandų elektronikos iki baroko ar Debussy.
Baisiai trūksta ir bendravimo su draugais. Esant Vilniuje būtų labai gera proga su visais susitikti. Kadangi esu naujakurys, mielai dalyvauju namo bendruomenės veikloje, koridoriaus renovavime ir lempučių keitime (juokiasi).
Pajutau, kaip man meno iš tiesų reikia ir trūksta.
Stengiuosi išlikti kūrybingas, save realizuoti. Šiuo metu ruošiuosi su Lietuvos radiju įrašyti rečitalį, vyksta nedideli virtualūs pasirodymai. Ieškau balanso, kaip tuščiai neleisti laiko ir kartu neperspausti savęs. Jei norisi ant sofos pagulėti, tai ir guliu. Neįkinkau savęs per karantiną šimtą rožių krūmų pasodinti. Imuosi darbų, kurie mane džiugina, ramina. Būdamas vienas, stebiu save, nuotaikų bangas, mokausi iš jų. Darbas su savimi tikrai užgrūdins ateičiai. Pandemija mus išmokys daugelio pamokų. Visos krizės atneša naudą visuomenei, ypač – medicinos sričiai, kuri tiek naujo išmoko per tokį trumpą laiką.
– Paminėjote daug virtualių muzikavimo veiklų – įrašinėsite rečitalį, mokote vokalo, klausotės muzikos įrašų. Ar šie metai Jums leido giliau suprasti gyvos muzikos poveikį ir jos santykį su šiuolaikinėmis technologijomis?
– Įsitikinau, kad gyvas menas yra skirtas patirti gyvai. Net ir kinas yra ne veltui rodomas kino teatruose, kurių kvapo ir tamsos visi ilgimės. Ką tada kalbėti apie teatrą, koncertus. Spektaklių įrašai man primena užkandžius badmečiu. Tai geriau negu nieko. Atrodo, muzikantai bando nuolat priminti klausytojams, jog karantine nesėdi ir pasistatę ratelių neverpia. Jog menininkai lieka kurti ir taikosi prie situacijos.
Spektaklių įrašai man primena užkandžius badmečiu.
Kita vertus, taip atsirado ir puikių iniciatyvų – kad ir nauja televizijos laida „Žiemojimas su opera“, kurioje džiaugiausi galėdamas dalyvauti. (Tokios operos kaip maniškė S.Barberio „Vanessa“ net ir 2019 metais buvo statoma su atitinkamu apšvietimu ir kita specifika. Taip skatinamos naujos galimybės. Galbūt šie metai yra tarsi testas, kurio metu reikia atsakyti, ar žmogui yra reiklaingas gyvas menas, ar užtenka jį matyti ekrane.)
Pamenu, kai po blokados Lietuvoje atsirado labai daug įvairių dvasinių guru ir sektų. Žmonės buvo išsiilgę dvasiškumo, ko anksčiau ilgą laiką negalėjo turėti. Teatrų renesansas irgi įvyko, kai žmonėms trūko dvasinių išgyvenimų. Vis kalbame apie ekonomiką, sveikatą, tačiau ne mažiau dabartinė situacija yra pavojinga žmogaus dvasiai. Viliuosi, kad pasibaigus ribojimams, visi gūžės į sales. Tikiu, kad menas taps savotiška to gydykla ir jis galės padėti žmonėms, o žmonėms reikės meno.
– Ar turite asmeninį vaidmens paruošimo procesą? Kaip jis atrodo karantino sąlygomis?
– Scenoje praleidau dvidešimt metų ir per juos atradau savo mokymosi būdą. Iki karantino naudojausi Londono karališkosios operos paslaugomis. Po stažuotės esu nuolat kviečiamas toliau mokytis pas puikius kalbos, vokalo pedagogus. Gyvendamas Londone aš intensyviai vaikščiodavau į teatrą.
Dabar viskas pasikeitė ir šiandieną ruošiuosi vienas. Be medžiagos išmokimo yra daug kitokio darbo. Reikia išsiversti tekstą, perklausyti, perskaityti kuo daugiau literatūros, turėti kuo daugiau informacijos. Tuomet nuolat dainuoji, vaidmenį „pasodini“ ant savo balso, mokaisi mintinai. Atvykęs į repeticijas privalai būti pasiruošęs.
Džiaugiuosi, jog pastaraisiais metais mano repertuaras prasiplėtė ir gaunu įdomesnius vaidmenis – ne tik lyriniam tenorui įprastus meilės iškankintus jaunuolius, kurie myli, nekenčia, verkia, meta pinigus į veidą. Pastaraisiais metais buvau apsimetėlis Dimitrijaus operoje „Borisas Godunovas“ – su grimu ir peruku fiziškai transformavausi į sulaužytą, dvasiškai pakirstą žmogų. I.Stravinskio operoje „Veltėdžio pažanga“ (The Rake's Progress) įkūnytas Tomo Rakewello vaidmuo taip pat buvo pilnas psichologinių spalvų. Prieš pat antrą karantiną dainavau gražiajame režisieriaus Anthony'io Minghella'os „Madam Baterflai“ pastatyme.
Scenoje praleidau dvidešimt metų ir per juos atradau savo mokymosi būdą.
Šiuo metu ruošiuosi W.A.Mozarto operai „Tito gailestingumas“ – „Covent Garden“ teatras man patikėjo pagrindinį Tito vaidmenį. Taip pat laukiu savo pirmojo Don Chose operoje „Karmen“ Strasbūro operos teatre. Kitąmet turėčiau dalyvauti labai įdomiame projekte, sujungiančiame teatrą, šokį ir Monteverdi muziką. Tai man leis prisiliesti prie barokinės muzikos, kurią labai myliu ir klausau. Telieka kantriai laukti pasirodymų.
– Kaip atsirenkate vaidmenis?
– Teisingo repertuaro pasirinkimas yra kertinis ilgos ir sėkmingos dainininko karjeros akmuo. Labai dažnai pasirinkus neteisingą repertuatrą nukenčia balsas. Aišku, yra ir tokių balsų kaip Violetos Urmanos, kurie gali dainuoti viską – soprano, mecosoprano partijas, tiek lyriškai, tiek dramatiškai. Tačiau tokių unikalių balsų pasaulyje tėra vienetai. Paprastai yra tam tikros balso kategorijos ir balso grožis atsiskleidžia daininkui sėdint savo rogėse. Tuomet nesikankina nei solistas, nei publika, susirinkusi jo klausytis.
– Kas padeda pažinti, įsivertinti savo balsą?
– Balsas yra kūno dalis ir bėgant metams keičiasi, o paskui jį keičiasi ir repertuaras. Ko gero, jau atsisveikinau su visiškai lyriniais vaidmenimis ir tokiomis operomis kaip „Visos jos tokios“. Buvo metas, kai dažnai dainavau Lenskį iš „Eugenijaus Onegino“. Esu matęs juokingą šaržą, kuriame buvo pavaizduotas daininkas – suvarpytas šūvių, skylėtas jis ateina pas operos teatro vadovą ir prašo naujo vaidmens, nes kaip Lenskis, į kurį scenoje nuolat šaudo ir pataiko, jis jau baigia susidėvėti. Kiekvienas atliktas vaidmuo transliuoja apie tai, kokį repertuarą tu gebi atlikti. Pažiūrėsime, kokie vaidmenys man bus siūlomi po Don Chose premjeros.
– Kaip viskas keičiasi dainuojant šiuolaikines operas?
– Šiuolaikinis repertuaras suteikia galimybę susitikti su kompozitoriumi, esi pats pirmas tos muzikos atlikėjas. Dainininkas savo dėl savo įtaigos gali įtikinti kompozitorių net šį bei tą pakeisti, pakoreguoti. Vaidmenys dažnai atrodo kaip „sujunk taškus“ piešiniai, kuriuos dainininkas spalvina balsu. Vienu metu tampi ir atlikėjas, ir kūrėjas.
Labai didelį įspūdį man paliko darbas su kompozitoriumi Christianu Jostu, kurio „Egmonte“ atlikau pagrindinį Egmonto vaidmenį. Po premjeros kompozitorius pasakė – „tau padainavus šį vaidmenį, aš pažymėsiu tavo spalvas partitūroje, kad ateityje dainininkai dainuotų kaip tu“.
– Kaip atlikėjas, kiek kūrybinės laisvės turite tradicinių ir šiuolaikinių operų pastatymuose?
– Kiekvienos operos metu svarbiausias yra dialogas tarp režisieriaus, dirigento ir atlikėjo. Šiuolaikinėje operoje nėra nusistovėjusių muzikos interpretacijų, tradicijų. Į gyvenimą paleidi savo sukurtą naują darbą. Kasmet bendradarbiauju su Prancūzijoje ir Venecijoje įsikūrusia įrašų leidykla, kuri specializuojasi romantinėje Prancūzų operoje. Jie atranda ir atgaivina pamirštas operas naujam gyvenimui. Kadangi mes kuriame pirmuosius įrašus, tampame pirmaisiais šių operų interpretatoriais.
– Ar yra baisiau, kai interpretaciškai nėra nuo ko atsispirti?
– Man kur kas įdomiau būti pionieriumi. Nėra taip, jog visai nėra kur atsiremti – išlieka dainavimo tradicijos, klasikinės muzikos taisyklės. Aišku, šiais laikais būna visokiausių operų, juk tai – labai platus žanras. Operare – tai reiškia daryti, opera yra menų visuma.
– Operos pasaulyje verdate jau virš dvidešimt metų. Per juos daug keliavote ir atradote. Ar šiandiena Jums opera kaip žanras yra aiškus? O galbūt Jus vis dar stebina procesas, savyje slepiantis neatrastų dalykų?
– Opera yra labai platus vandenynas ir jame yra dar daug neaplankytų salų. Muzika yra pats stipriausias dirgiklis žmogui, sujaudinantis iki ašarų. O opera savyje slepia visų menų sintezę. Nenuostabu, jog joje – neišsemiamos meninės galimybės. Su kiekviena režisierių karta net operos, kurios jau šimtus kartų statytos, atgija naujai. Man, kaip dainininkui, visada yra labai įdomu dalyvauti nesibaigiančiuose atradimuose, klasikinių operų ir naujos muzikos pastatymuose.
