Dalią Kuznecovaitę ir Petrą Geniušą klausytojai išgirs nebe pirmą kartą. Tačiau tai, kad scenoje susitinka skirtingų kartų ir nevienodos koncertinės patirties turintys lietuvių menininkai, intriguoja dar labiau. Muzikos kritikai, išgirdę juos koncertuojančius kartu, jau pranašavo sėkmingą naujo kūrybinio dueto ateitį. Kas vienija šiuos talentingus muzikus? Pirmiausia – nepaprastas muzikalumas, reiklumas meninei kokybei, sceninė kultūra – tuo galės įsitikinti ir Vilniaus festivalio lankytojai.
Dalia Kuznecovaitė – ryškus vardas ne vien Lietuvos, bet ir kitų šalių scenose. Studijavusi Vokietijos aukštosiose muzikos mokyklose Kelne ir Rostoke, ji tęsia mokslus Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, prof. B. Garlitskio klasėje. Smuikininkė – ryški solistė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė, koncertuojanti didžiausiose Europos, Azijos bei Amerikos scenose. Šiais metais numatyti smuikininkės koncertai Vokietijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, JAV, Pietų Korėjoje, Portugalijoje. 2013 metais laimėjusiai konkursą „Deutscher Instrumentenwettbewerb“ Daliai buvo suteikta galimybė groti unikaliu italų meistro Lorenzo Ventapane smuiku „Napoli 1795“.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Geniušas – vienas ryškiausių mūsų dienų Lietuvos pianistų, asmenybė, išsiskirianti plačiais interesais, naujų išraiškos formų, nekasdieniškų muzikinių ir dvasinių potyrių paieškomis. Jo interpretacijoms paklūsta bet kurios epochos muzikinis repertuaras, o jo rengiami koncertai sutraukia būrius gerbėjų. P. Geniušas koncertuoja ir kaip solistas, ir su kitais atlikėjais, orkestrais, dirigentais, tarp kurių minėtini M. Rostropovičius, Y. Menuhinas, R. Katilius, A. Kniazevas, D. Geringas, V. Noreika, V. Čekasinas, V. Tarasovas ir kt. Apie aktyvią pianisto koncertinę ir kūrybinę veiklą liudija puikiai kritikų ir publikos įvertinti įrašai, išleisti Vokietijos, Japonijos ir Lietuvos leidėjų.
Išskirtinio smuiko ir fortepijono vakaro programoje – įvairių epochų kūriniai, atskleisiantys skirtingas atlikėjų meninių aukštumų puses. Pradėdami koncertą Giuseppe’s Tartini Sonata smuikui ir fortepijonui, dar vadinama „Velnio trelės“, muzikai ketina parodyti savo virtuozinius gebėjimus. Nenuostabu, kad dėl ypač sudėtingų techninių pasažų šios sonatos imasi retas muzikantas. Du XIX amžiaus muzikos opusai – Franzo Schuberto Fantazija smuikui ir fortepijonui C-dur ir Césaro Francko Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur – kamerinės muzikos šedevrai, išskleidžiantys visą romantinės muzikos spalvų ir emocijų įvairovę. Koncerto programoje – ir viena poetiškiausių vadinama Vlado Jakubėno kompozicija smuikui ir fortepijonui „Melodija-legenda“.
