Jaukiame pokalbyje scenos vilkas pasakoja apie dabartinę pop sceną, joje praleistus metus bei savo naują kūdikį – vinilinę plokštelę „Laiko mašina“.
– Linai, lai būna toks asmeniškas klausimas: kaip pasikeitė Jūsų požiūris į pop sceną per beveik 20 veiklos metų muzikos pasaulyje? Ką matote verto dėmesio lietuviškoje scenoje?
– Atsakant į šį klausimą turėčiau iš gerbiamo Andriaus Užkalnio pasiskolinti šiek tiek aštraus padažo ir druskos (juokiasi). Nors ne, geriau trumpam pasiskolinsiu Prezidento Valdo Adamkaus diplomatijos. Na ką, per tuos 20 metų ir stebėjau lietuvišką sceną, ir pats buvau jos dalimi.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra daug kokybiškos, profesionalios ir prasmingos muzikos, daug atlikėjų yra fantastiškai nuostabūs, esu daugelio iš jų muzikos gerbėjas, tikrai. Yra ir daug vienadienių, silikoninių, dirbtinai suformuotų projektėlių, bet apie juos neverta plėstis – jie miršta dar negimę. Nemiršta tik tie, kurie verti scenos, net jei jie jau išėję anapilin, todėl už indėlį lietuviškai muzikai jaučiu dėkingumą maestro Stasiui Povilaičiui, Janinai Miščiukaitei, Alvydui Lukoševičiui... Jie buvo ta grandis, po kurios atėjo jaunesnioji karta.
– 20 metų scenoje – ar tai jau muzikinė branda?
– Ar branda, ar pradžia – sunku pasakyti. Į daug ką gyvenime žiūriu, tarsi į naują pradžią. Sceninė branda susideda iš sėkmės ir nusivylimų, per tą laiką patyriau visko, reiškia turiu kažkiek tos brandos (juokiasi). Tačiau daugeliu atvejų jaučiuosi paaugliškai, daug ką priimu su naiviu entuziazmu, džiaugiuosi dalykais, kurių mano bendraamžiai kartais net nepastebi.
– Apskritai, kuris Jūsų muzikos laikotarpis džiugino labiausiai? Žmonės linkę idealizuoti praeitį, kurioje buvo daug pirmų kartų, jaunystė, energija…
– Tas žodis „džiugina“ visada man primena anekdotą apie ežiuką, kuris nusipirko balioną ir parduotuvėje norėjo jį grąžinti, nes paprasčiausiai balionas ežiuko nedžiugino! Nors ir turiu spyglių, kaip tas ežiukas, bet mane viskas džiugina, aš labai vertinu visus savo muzikinius etapus, myliu visus kolegas, draugus ir muzikantus, su kuriais ėjome su “L+”, Lino ir Simonos duetu, Uab Music, Lietuvos Valstybiniu simfoniniu orkestru, Kauno bigbendu. Draugai, buvo smagu, yra gera šiandien ir net neabejoju, kad bus gera rytoj.
– Visai netrukus visuomenei pristatysite pirmąją kolekcinę dvigubą vinilinę plokštelę „Laiko mašina“. Jūsų muzikos gerbėjai turbūt spėjo pagalvoti, kad projektas – bloškia į praeitį. O gal kaip tik į ateitį – juk vinilas vėl grįžta į madą?
– O taip, vinilas šiandien tikrai ant aukštos bangos, ir esu laimingas, kad pagaliau tą bangą pasigavau ir aš. Tai mano sena svajonė, tai mano pirmasis vinilas per 19 karjeros metų. Pradėsiu nuo to, kad albumas “Laiko mašina” tapo bestseleriu, ir trečiąjį tiražą nusprendžiau išleisti ne CD, o vinilo formatu. Tai visiškas prestižas. Dėl šio leidinio teko labai paplušėti: šis dvigubas vinilas – aukščiausios kokybės, nes yra 180 gramų. Gamybos procesas užtruko net 7 mėnesius. Eilės plokštelių fabrikuose milžiniškos, visi kaip išprotėję grįžta prie to, kas tikra ir kokybiška. Žodžiu, negailėjau nei laiko, nei pinigų šiam reikalui.
– Kodėl vinilas? Ar nesibaiminate, kad gerbėjai neturės kur jos perklausyti? Šiandien viskas muzikoje daug paprasčiau – pora paspaudimų ir albumas telefone ar kitame išmaniame įrenginyje...
– Tas tiesa, komforto zona išsiplėtė nuo kosmoso iki mobilaus telefono tavo kišenėje, bet skirtumas yra tas, kad joks skaitmeninis signalas nenurungs analoginio garso. Net CD atkuria tik 16 bitų garso rezoliuciją, o ką jau kalbėti apie mp3 failus, kurie, kaip sakote, telpa kišenėje. Apskritai, mp3 formatą reikėtų uždrausti ir apriboti įstatymais (juokiasi) – tai tas pats, kaip guminė moteris, arba nealkoholinis vynas. Kam apgaudinėti save ir klausyti garso, kuris yra iškastruotas. O vinilas skirtas tiems, kurie išties vertina muzikos įrašų kultūrą.
– Kai jau išsiaiškinome apie formatą, pakalbėkime apie „Laiko mašinos“ turinį. Ar leidinyje tos pačios dainos, kaip ir kompaktinėje plokštelėje? Gal klausytojai ras kažką naujo?
– Taip, klausytojas bus pamalonintas išskirtine garso kokybe. Šiais metais perdarytas garso masteringas, o garso rezoliucija – 24 bitai, melomanai tai įvertins. Dainos tos pačios, kaip ir CD. Bet patikėkite, kaip jaučiasi skirtumas klausantis “Aš pavydžiu sau” ar “Žalioj tyloj” iš vinilinės plokštelės. Iš kolonėlių byra deimantai. Šiame leidinyje dvi plokštelės – viena akustinė, kita elektroninė. Tiražas vos 500 vnt. Pažadu, kad daugiau šio albumo vinilo formatu neleisiu – tai reiškia, kad kažkada šio vinilo kaina gerokai šoktels.
– Linai, meskite mums kokį gardėsį ir papasakokite apie save ką nors netikėto. Jūsų muzikinė karjera siekia 20 metų, o mes mažai ką žinome apie Jus kaip asmenybę. Ar muzika turi kalbėti ne tik pati už save, bet ir už Jus?
– Čia dabar diktoriaus balsas turėtų skambėti maždaug taip: ar žinojote, kad be muzikos Linas Adomaitis laisvalaikiu žaidžia povandeninėmis šaškėmis su barjerais, bei 1994 metais fiktyviai laimėjo Žydrūno Savickio taurę (juokiasi). Na, aš neturiu ko slėpti, tačiau labai vertinu savo ir savo šeimos privatumą. Visada atsisakau dalyvauti diskusijose, debatuose ar interviu apie asmeninį gyvenimą. Tačiau esu labai atviras, jei manęs prašo pasidalinti nuomone apie vieną ar kitą socialinį aspektą. Ir kai manęs klausia: Linai, kas, jei ne muzika? Aš atsakau – šamanizmas, meditacija, psichologija. Gal todėl pastarieji mano dainų tekstai permirkę alegorijomis, o muzikos harmonija laiko mašina skraidina ir į praeitį, ir į ateitį.
Spalio 5 dieną, 19 val. knygyne VAGA (PPC „Ozas“, Vilnius) vyks Lino Adomaičio vinilo „Laiko mašina“ pristatymo koncertas. Jūsų laukia pokalbiai apie muziką, žinomi muzikos pasaulio veidai bei skambės geriausios vinilinėje plokštelėje sugulusios dainos nedradicinėje knygyno aplinkoje.