Ne viena karta užaugo su Virgilijaus muzika. Nemažėjantį atlikėjo populiarumą rodo ištikimų žiūrovų pilnos salės. Jau kovo 7 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje klausytojus pasitiks trisdešimties metų jubiliejų scenoje žymintis koncertas „Maža išpažintis“ bei pirmojo solinio albumo „8+8“ pristatymas (renginio organizatorius „Auksiniai renginiai“).
Grandioziniame koncerte muzikiniais sveikinimais dalinsis V.Juto scenos partneriai ir draugai Neda Malūnavičiūtė, Povilas Meškėla, Šarūnas Mačiulis. Kaip tris dešimtis metų kūrybos mena atlikėjas? Kodėl pirmajam soliniam albumui prireikė kelių dešimčių metų brandos? Į šiuos ir daugiau klausimų atsakymai interviu su Virgilijumi Jutu.
– Virgilijau, pirmasis klausimas, tradicinis. Kokia buvo jūsų muzikinės karjeros pradžia? Ar numatėte, galbūt svajojote, kad ateityje tapsite žinomu atlikėju, muzikos kūrėju?
– Viskas gavosi ganėtinai natūraliai. Gitara domėtis pradėjau nuo 16 metų. Mūsų kieme jaunuoliai išsitraukdavo gitaras ir dainuodavo dainas. Per nešiojamus magnetofonus leisdavo „The Beatles“, „Deep Purple“ ir aš jų klausydavau išsižiojęs. Po to labai pradėjo patikti tokie tempiantys ir kniaukiantys gitaros garsai. Tik vėliau sužinojau, kad tai yra bliuzas, tai mane suintrigavo. Tada pradėjau groti, groti ir groti vis daugiau. Kai mane paėmė į armiją, ir ten grojau, o grįžęs įstojau į chorvedybą ir rimtai mokiausi muzikos. Tuomet prasidėjo roko maršai, stadioninio pobūdžio koncertai, o paskui viskas vystėsi natūraliai. Viską gyvenimas sudėliojo pats.
– Dažnas jus pažįsta kaip bliuzo atlikėją. Kuo ypatingas bliuzas? Kuo jis žavi ir patraukia ausį, o gal mintis ir širdį?
– Tai, kas skambės kovo 7-osios koncerte, nėra bliuzo muzika. Joje yra tik šio žanro atspalvių. Tačiau aš esu grojęs daug bliuzo ir galiu pasakyti, kad ta muzika yra ganėtinai paprasta. Man patinka, kad joje labai paprastai ir aiškiai išdėstomi santykiai tarp vyro ir moters. Kartais rašomi didžiausi vadovėliai, kuriuose aiškinama, kaip kas turi būti, kada tave myli, o kada ne, o bliuzo muzikoje labai aiškus tekstas. Aišku, ko vyras nori iš moters, ko moteris nori iš jo. Viskas nupasakojama labai paprastai ir tai atskleidžia santykių esmę. Kadangi aš žmogus jausmingas, man patinka tokia muzika.
– Kokios buvo tos trys dešimtys metų scenoje, kūryboje?
– Labai įvairios. Būta įvairių etapų. Pirmasis sietinas su „Hilda Blues Band“. Su šia grupe grojau savo pirmuosiuose festivaliuose, netgi pilnuose stadionuose, kas dabar yra neįtikėtina. 1990 m. sukūriau grupę „Blues Makers“, su kuria atidarėme pirmąjį bliuzo klubą Lietuvoje ir sėkmingai koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Susipažinę su Povilu Girdeniu, 1996 m. pradėjome ruošti naują lietuvišką programą, kur skamba ne tik bliuzas, bet ir kita man patinkanti muzika. Rašiau muziką neribodamas savęs stilistikų rėmuose. Taip pat bendradarbiavau su žymiais užsienio ir Lietuvos atlikėjais.
– Virgilijau, jūs pelnytai laikomas scenos grandu. Ryškiai sužibėjote ir vis dar žibate lietuviškos muzikos padangėje. Ar per kelerius kūrybos ir koncertavimo dešimtmečius jau teko sukurti tą vieną vienintelę dainą, kurią drįstumėte vadinti savo geriausia, ar net gyvenimo kūriniu?
– Lietuviškoje padangėje aš labai nežibu. Visi, kas žiba, yra televizijoje (juokiasi). Yra kelios dainos, kurias aš norėčiau girdėti savo laidotuvėse. Viena į naują albumą įeina, o kitos neįdėjau, nes yra labai liūdna. Išeidamas iš šio pasaulio norėčiau jas išgirsti (juokiasi). Dainų yra daug gerų, todėl sunku kurią nors išskirti. Tegul tai padaro klausytojas.
– Kas jus įkvepia kūrybai? Kam kuriate savo dainas – klausytojams, kuriam nors ypatingam žmogui ar sau?
– Būna tam tikri etapai, ypač rudeniniai, kai pasibūnu vienas sodyboje, pasigalvoju ir taip gimsta kokie nors tekstai. Žinoma, yra dainų, kurias inspiravo santykiai su tam tikrais žmonėmis. O šiaip būna rudeninės, žieminės ir visokios kitokios nuotaikos. Dainą „Baltas sapnas“ sukūriau žiūrėdamas pro langą. Tuomet taip gražiai snigo, matėsi apsnigtas miškas ir tekstas gimė savaime.
– Scenoje esate jau daug metų. Kodėl prisidėjęs prie įvairių grupių veiklos, sukūręs daug kūrybinių perlų, tik dabar išleidžiate savo pirmąjį solinį albumą?
– Įprastai dirbu su grupe „Blues Makers“. Vienu metu įvyko skilimas. Mes iš tikrųjų grojame ir mėgstame bliuzą, tačiau tai, ką individualiai kūriau aš, su ta muzika turi ryšio, bet ne tiek, kad tai drąsiai vadinčiau bliuzu. Atitinkamai aš tokią takoskyrą norėjau padaryti seniai. Tai, kas individualu, norėjau atskirti į kitą teritoriją, tai yra tiesiog mano dainos, kurios išreiškia mano požiūrį į gyvenimą, tam tikras emocijas, išgyvenimus. Prisirinko įvairių baladžių, rokinių dainų, kurios su mūsų „Blues Makers“ koncepcija nelabai sutampa. Tokias dainas geriau rašyti savo vardu.
– Ko galima tikėtis iš jubiliejinio koncerto?
Be abejonės bus įvairiausių staigmenų, rengiami duetai su Povilu Meškėla, Milda Martinkėnaite, Šaru Mačiuliu ir tos dainos skambės įdomiai ir naujai. Aš juokauju, kad mus paskui pakvies į „Žvaigždžių duetus“. Taip pat bus daug improvizacijos, netikėtumų bei polėkio. Koncerto pavadinimas „Mažoji išpažintis“, kai atlikėjas stovi bažnyčioje, sakralinėje erdvėje ir prieš auditoriją atlieka muzikinę išpažintį.
– Bėgant laikui žmonės nemėgsta švęsti gimtadienių, nori ignoruoti augantį skaičių, kuris, verta pastebėti, reiškia ir pasiekimus, brandą... Kokių nuotaikų kupinas pasitinkate šį savo jubiliejų?
– Žinote, kada aš to labai labai norėjau, to nebuvo. Viską sutinku ganėtinai ramiai. Tiesiog laikas pribrendo, ryšium su jubiliejumi yra labai daug darbo. Aš praktiškai neskiriu dienos nuo nakties, nėra kada pasijausti ypatingai. Kai labai daug darbo, neleidi sau ir euforijoje vaikščioti. Atėjo, įvyks. Žinoma, tam tikras pojūtis yra, kad štai, užfiksavau savo gyvenimo etapą ir tai yra sudėta į CD „8+8“. Malonu, kad sugebėjau tai padaryti.
– Ar galite papasakoti, koks buvo keisčiausias arba juokingiausias, o gal liūdniausias koncertas?
– Vienas įvykis, toks tragikomiškas, įstrigo atmintyje. Dar 1996 m. ar 1997 m. grojome Nidoje ir buvo toks laivas „Agilis“. Tuomet pajūrio šou biznis tik įgavo pagreitį. Man paskambino Romas Kisielius ir pasiūlė groti šiame laive. Tais laikais groti laive buvo tikrai kažkas neįprasto. Na ką, atvažiavome ir pamatėme tokį stovintį kateriuką. Tas laivas, žinoma, beveik neplaukė. Ir vis tik, kai pavyko išplaukti, aišku, užgeso variklis, visi radarai, kurie kažką fiksuoja, taip pat išsijungė ir pagalvojau, kad čia turbūt mūsų paskutinis koncertas. Aš tebegrojau, kai vienas žmogus, neatlaikęs siūbavimo, krito į marias. O man viena ranka pavyko jį pagauti ir įtrukti į laivą. Tai padaręs grojau toliau.
– Kas be didelio darbo svarbu scenos žmogui? Ką įgimto jis privalo turėti?
– Žinoma, reikia turėti muzikinę klausą, tam tikrą muzikinį skonį, nors tai labai individualu, pakankamai energetikos bei šarmo. Tai yra tai, kuo tu gali būti įdomus žmonėms. Tai ne taip lengva išsiaiškinti, bet žmonės tokius dalykus jaučia.
– Ar niekada nekilo sunkumų dėl žinomumo, apskritai dėl muzikanto gyvensenos?
Aš savo populiarumu nesinaudoju. Kartais būna situacijų, kai lengviau vyksta kalbos, žmonės truputį atlaidžiau priima, žino, kad esi muzikantas. O lengva nėra muzikantų žmonoms, partnerėms. Visoms, kurios mato žmogų scenoje, kur jis žiba, gerai atrodo, reikia gerai pagalvoti, ar galės su tokiu žmogumi būti, su juo dalintis visais sudėtingais pergyvenimais, gyvenimo grafiku. Tai yra sudėtinga ne tik pačiam, bet ir kitam žmogui. Tokiu atveju žmonės turi pasiaukoti, suprasti, dėl ko vienas su kitu gyvena.
