Rugpjūčio 3 d., šeštadienį, baigiamajame Visagino miesto šventės ir Visagino erdvių festivalio koncerte, jis grįš į pirmąją grupės „Noize MC“ sudėtį, nuo kurios kadaise, šio tūkstantmečio pradžioje, ir prasidėjo šios grupės istorija.
„Noize MC“ lyderis Ivanas Aleksejevas, repo ir roko žvaigždė, ilgus metus Rusijoje garsėjo kaip antikarinės muzikos kūrėjas, nuo pat Krymo okupacijos rengęs agresyvią savo šalies politiką kritikuojančius koncertus, pačiomis pirmosiomis Rusijos dabartinės agresijos prieš Ukrainą dienomis su šeima emigravęs į Vakarus, Lietuvą, dabar gyvenantis Vilniuje.
Savo interviu A.Pichas pasakoja apie mokyklos laikus Visagine, „Noize MC" grupės pradžią, ir tai, ką veikė bei veikia grįžęs į Lietuvą, jos andergraundinės muzikos pasaulį, rašoma pranešime spaudai.
– Andrejau, ar grojai kokioje nors Visagino grupėje, kai dar buvai mokykloje, ar šis pomėgis atsirado jau studijų metais?
– Mano atrodo, kad viskas, ką dariau Visagine – tai grojau. Turėjome garažą su aparatūra trečiajame mikrorajone, ten repetavome ir įrašinėjome keletą metų. Nuo 1998 iki 2001 metų tai darėme labai aktyviai, paskui – baigiamieji egzaminai ir klasikinis visaginiečių išsiskirstymas.
– Buvo laikas, kai „Orbitos“ diskotekų erdvė buvo labai gyva ir Visagine buvo daug subkultūrų. Kaip prisimeni to meto miesto muzikinį gyvenimą? Galbūt taip pat grojai ar lankei vakarėlius „Orbitoje“?
– Man įsiminė miesto muzikinio gyvenimo dvilypumas: buvo „Orbita-Banga“ ašis ir „Trikampis-kamorai-garažai“ ašis. Šlovingi pirmosios atstovai grojo vietiniuose renginiuose koverius, o antrosios – be perstojo kūrė ir įrašinėjo savo kultinius „black metal“ albumus (juokiasi). Aš tikrai buvau tarp tų, kurie užsiėmė savo kultinių „black metal“ albumų kūrimu ir įrašinėjimu. Mieste ypatingai nesirodžiau, stengiausi dažniau važinėti į Vilnių į kasečių parduotuvę „Zarazza“, susirašinėjau su sostinės grupėmis, kurias rasdavau per legendinę svetainę www.hardcore.lt. Nors, žinoma, puikiai žinau, kas yra „seišinai“ (sessions) „Orbitoje“, ir net esu pora kartų grojęs ten su Visagino pankų grupe „ДемонтажЪ“.
– Kaip prisimeni 2000-ųjų laikotarpį, kraustymasį Maskvą? Kaip susipažinai su Vania Noize? Kokį jį prisimeni iš tų laikų? Kas pasikeitė dabar?
– Tas laikotarpis man buvo begalinis stresas, nes, po palyginti ramaus gyvenimo Visagine, aš staiga tapau filologijos studentu, ant kurio krito visos pasaulio knygos ir teorijos apie literatūrinio teksto analizę… (šypsosi). Be to, būdamas užsienyje aš gana greitai supratau, kad nepaisant tuometinių, švelniai tariant, sunkumų su valstybine kalba, Lietuva yra mano namai, o Vilniaus pankų scena yra norima savirealizacijos platforma. Ir štai tokioje aplinkoje susipažinau su Vania ir jo nuolatiniu bosistu Saša. Vaikinai buvo tikra atgaiva man! Mes studijavome tame pačiame universitete ir gyvenome tame pačiame bendrabutyje, kur kadrų vakumas mus pamažu sujungė į gyvą muzikinį kolektyvą „Protivo Gunz“ (pirmasis žodis rusiškai reiškia „prieš“, antrasis – angliško „ginklai“ transkripcija). Vania visada turėjo daug medžiagos, ir apie kūrybinius vargus galiausiai galėjau pamiršti (šypsosi). Mes tiesiog išmokdavome paruoštus kūrinius ir atlikdavome juos gyvai pačiose neįtikėtiniausiose vietose.
Sunku lyginti Vanią tada ir dabar, nes mūsų bendravimas visada griežtai ribodavosi muzikos reikalais ir niekada neperžengė artimos draugystės ribų. Tad atsakydamas į šį klausimą, apsiribosiu muzika. Anksčiau jo garso įrankių pasirinkimas buvo daug kuklesnis – gitara su „distoršinu“ arba be jo, boso linija, akustiniai arba juos imituojantys būgnai, įrašų skrečiavimai, vokalas. Kalbant apie žanrus – rapcore, pop-punk, rock, reggae. Tai kartais man sukeldavo klaustrofobijos jausmą. Dabar, besiruošdamas rugpjūčio 3 d. koncertui, mėgaujuosi įvairia garso palete dainose „Marse faina“, „Open Air“, „Viskas kaip pas žmones“, „Kooperatyvas „Gulbių ežeras“, „Lietaus šalis“ ir kt. Dabar girdžiu viską, ko man trūko tada – daug elektronikos, atmosferinės ir lo-fi, industrialo, glitcho, to paties noise‘o, atsirado ultra-purvinas gitaros tonas, kartais išsiliejantis į black, ir bosas su efektais.
– Vis dar daug Visagino (kaip ir visos Lietuvos) jaunimo išvyksta mokytis į užsienį, ir kyla klausimas – grįžti ar ne? Kodėl nusprendei grįžti?
– Ir prieš studijas, ir studijų metais, ir po jų buvau didžiulis mūsų regiono DIY andergraundo gerbėjas. Grupės („dr. Green“, „Bramborak/Bora“, „In Stora/Tesa“, „When My Authorities Fall“, „Žiurkės“, „Per Kryžių ir Kančią Tavo“), autonominės erdvės („Green Club“, „Infoshopas“, „Zabadaks“, „XI20“, „ÜLASE 12“), festivaliai („TABUNS“, „Zombilendas“, „Darom“, „Padarom“, „Multicore“, „Sala“, „Swampfestas“) mane labai traukė. Aš tiesiog negalėjau visam tam atsispirti. Taigi mano atveju sprendimas grįžti buvo labai paprastas. Sėdėjau darbe Europos žmogaus teisių teisme, o norėjau sėdėti repeticijoje „Kablyje“.
– Informacija apie tave plačiai pasklido, žinoma, po Vanios Noizo posto su daina „Lietų šalis“... Kokios emocijos ir mintys kilo sužinojus, kad Vania persikelia į Lietuvą, tavo gimtinę?
– Sužinojęs apie jo sprendimą apsigyventi pas mus, pajutau palengvėjimą. Kažkaip pernelyg jau stipriai virš jo kaupėsi debesys. Jo persikėlimą lydėjo veiksmas – nuo grupės repeticijų organizavimo „Kablyje“ iki didžiulės naktinės kelionės automobiliu „Opel Astra“, su nakvyne tame pačiame „Opel Astra“, iš Vilniaus į pasienį su Pskovo sritimi per Zarasus, Daugpilį ir Rėzeknę, kai iš automobilio kolonėlių skambėjo latvių „Tesa“ albumas, o iš naujienų portalų gąsdino žinios apie ZAE. Po to pripratau, ir šiandien mintis, kad Vania kadaise gyveno ne Lietuvoje, sukelia man kognityvinį disonansą (šypsosi).
– Paprastas banalus žmogiškas klausimas: matydamas, kaip dabar vystosi grupė ir iki kokių mastų ji išaugo, kokius jausmus tai tau kelia? Ar yra lašelio liūdesio, kad nesi su jais?
– Lašelis liūdesio, kad nesi su jais, yra, bet tai niekaip nesusiję su grupės mastu. Aš tiesiog labai myliu Vanią ir Sašą. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kad su šiais žmonėmis su malonumu praleisčiau visą likusį gyvenimą. Tačiau gyvenimas yra vienas, be gebėjimo rinktis jame niekaip, ir aš pasirinkau savo kelią. Niekada neabejojau savo sprendimo teisingumu, bet tai nenbraukė nuo mano skruosto to lašelio liūdesio… ;)
– Kaip jau žinau, tu ir dabar groji Vilniuje koncertuose. Papasakok šiek tiek, kaip susiklostė tavo gyvenimas Lietuvoje po grįžimo ir su kuo dabar groji?
– Grįžęs į Lietuvą (procesas nebuvo linijinis), pasinėriau į pankroko koncertų pasaulį, daug grojau, įrašinėjau, kūriau atributiką, mano baze 16 metų buvo tapęs klubas „XI20“. Palaipsniui iš šios veiklos išaugo „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“, pankroko orkestras iš 8 muzikantų. Ten groju būgnais ir rašau tekstus. Be to, vedu radijo laidą stotyje „Radio Vilnius“ apie kūrybą lydinčius muzikinius eskizus/piešinius, ji vadinasi „Po skėču“.
– Mes labai laukiame koncerto, butų nuoma tai dienai mieste jau seniai baigėsi. Kokie tavo jausmai prieš koncertą pagrindinėje scenoje gimtajame mieste? Su grupe, su kuria negroji 20 metų? Ar yra „klasės susitikimo“ jausmelis?
– Klasės susitikimo jausmo neturiu, ir jausmo, kad vyksta kažkas išskirtinio, taip pat nėra. Gal todėl, kad groti koncertą yra mano gyvenimo norma: būdavo koncertai su Vania, paskui buvo koncertai be Vanios, o dabar bus koncertas su Vania, o paskui vėl bus koncertai be Vanios. Viskas paprasta! (šypsosi) Tačiau mano žodžiuose neįžvelkite cinizmo. Patikėkite, aš atsakingai ir su dideliu malonumu ruošiuosi, esu nusiteikęs maksimaliai mėgautis renginiu ir, žinoma, jaudinuosi (šypsosi).
O, dar ką noriu pridėti: niekada gyvenime nedirbau Visagine. Aš tiesiog nesuprantu, ką reiškia pabusti, tarkim, trečiajame mikrorajone, padaryti mankštą, užsukti į parduotuvę ir eiti atlikti darbo užduočių, tarkim, į antrąjį (šypsosi). Ir štai šis artėjantis patyrimas nueiti į darbą Visagine mane iš tikrųjų labai domina. Aš pabūsiu „Pavasaryje“ (sodų bendrija), mankštos nedarysiu, kad paskui lazdelės koncerte neiškristų iš pavargusių rankų, ir po truputį keliausiu į Antrąjį, į „soundchecką“ (šypsosi).
– Kai išgirsti žodį „Visaginas“, kokios 3-5 pirmos asociacijos tau kyla?
– Taip nutiko, kad mieste beveik nieko nepažįstu ir niekaip nesisocializuoju. Nors nuolat ten būnu. Man tai erdvė, kurioje galiu pabūti vienas. Tokios ir asociacijos – miškas, ežeras, sodas, laužas, skaitymas hamake.
