Pakeliui į sausio 13-osios minėjimą pirmasis šių metų Lietuvos muzikų rėmimo fondo koncerto „Alma mater musicalis“ vakaras paskirtas vienam iš žymiausių Lietuvos žmonių, šio amžiaus metraštininkui, sugebėjusiam prikelti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį antrajam gyvenimui. Kūrybos vakaras „M.K.Čiurlionis ir Briuselio dienoraščiai“ – profesoriaus šeimos, skirtingų kartų, muzikos instrumentų ir minčių susitikimas greta bažnyčios altoriaus. Paminėti praėjusio jubiliejaus ir atsiimti jubiliato dovanos – kūrybos.
Nutilo plojimai. Ir į visus bažnyčios kampus pasipylė vargonų natos. Vakaro pradžios muzika atiduota į V.Landsbergio dukters, vargonininkės Jūratės Landsbergytės rankas. Tokia pradžia gal kiek grėsminga, priverčianti susigūžti tiek patogiai įsitaisiusius medžio suoluose, tiek nedrąsiai mindžikuojančius palei šalto mūro sienas. Muzika, įtikinanti atsisukti ir stebėti geltonoje šviesoje skendinčius nepajudinamus vargonus. Trumpam pajutau lyg skruzdėles perbėgančias kaklu žemyn. Toks buvo J.Landsbergytės melodingas ir žodžių nereikalaujantis sveikinimas bei pasisveikinimas su tėvu.
„Muzika visada gynė laisvę, pati būdama laisvės prieglobstis“, – beveik prieš dešimtmetį pasakė pats profesorius ir dar dešimčių titulų savininkas V.Landsbergis.
Galbūt laisvė ir yra priežastis to, kad jis, visada pasisakęs už išsilaisvinimą, lietuvybę, tautiškumą, tradiciją, paskatino griebtis muzikos savo įpėdinius. Kaip ir pats vis dar sėdasi prie fortepijono, užmerkia akis ir leidžia savo pirštams bėgioti po juodai baltus klavišus, po truputį pasigirstant M.K.Čiurlionio melodijų natoms.
V.Landsbergis – tarsi lietuvių kultūros legendos M.K.Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos, jo žodžio, išreikšto garsu ir vaizdu, nešėjas per pasaulį. Toks, kuriam neprireikė ilgų klajonių metų dykumoje. V. andsbergis be didelių sunkumų gali sugroti eilę garsiojo kompozitoriaus kūrinių, kartais klausytojus nukeldamas į čiurlioniškąjį mišką ar atverdamas čiurlioniškąją jūrą. Dauguma knygų apie M.K.Čiurlionio gyvenimą – V.Landsbergio nuopelnas. Lietuvos kultūrinio gyvenimo padangėje jiedu jau neatskiriami, sujungti netylančių fortepijono stygų.
Dauguma knygų apie M.K.Čiurlionio gyvenimą – V.Landsbergio nuopelnas. Lietuvos kultūrinio gyvenimo padangėje jiedu jau neatskiriami, sujungti netylančių fortepijono stygų.
„Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimas buvo neilgas, bet labai turiningas. Jo jautri siela ir nepailstamai kūrybiškas intelektas nuolat priimdavo gamtos, žmonijos kultūros ir Visatos pranešimus ir siuntė savo atsiliepimus bei ženklus aplinkai. Dažniausiai – meno kūrinių pavidalu. Toks buvo Čiurlionio bendravimas su žmonėmis, kuriuose norėjo matyti savo artimus. Jų galėdavo rastis ir toli, ir po daugelio metų, visais kitais laikais“, – kompaktinio disko „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui“ lankstinuke rašė kūrėjo artimas kitame laike V.Landsbergis.
Skambinant, matyt, iki skausmo išgyventus kūrinius, V.Landsbergio veide atsispindėjo visa emocijų gama. Tai jis ramus ir susikaupęs vos priliečia kurį klavišą, tai lyg įkirptas pradeda bėgioti muzikos gama, vėlei nurimsta, sučiumpa garsą delne, paleidžia, kartais atsimerkdamas ir vėl panirdamas į lengvą transą. Tie muzikos sukelti regėjimai – lyg M.K.Čiurlionio sinastezija, pagyvina ir nuskaidrina visa, kas lieka, atmerkus akis.
Šį vakarą neišvengta ir dviejų Vytautų susitikimo vienoje scenoje. Jaunesniajam grojant, kaip pats sakėsi, pagal tėvuko eilėraščius sukurtas dainas, o vyresniajam skaitant savo Briuselio laikų užrašus. Juose tekstai apie nūdieną, gyvenimo prasmę, būtį bei politiką. Pakvipo lietuviškai maironišku tėvynės ilgesiu, praeities įsikūnijimais miško žvėries kailyje, skausmingai primenančiais apie mūsų šalies istoriją, lengva satyra derėjo su įvairiapusiška patirtimi iš muzikos, iš metų, iš knygų, iš gyvenimo.
„Gyvenimas turi būti didelis. Kaip mums neprarasti didelio gyvenimo? Pasižiūrėkime į Čiurlionio kūrybą“, – sakė V.Landsbergis. Panašu, kad M.K.Čiurlionis gali būti tiek klausimas, tiek ir atsakymas.
 |
| Viktorijos Samarinaitės/15min.lt nuotr./Tėvas ir sūnus Landsbergiai |
Pirmajame metų koncerte pravirko ir fleita V.Landsbergio anūko, nenuostabu, taip pat Vytauto, bet Oškinio rankose. Bei nuvilnijo R.Gražinio vadovaujamo choro „Aidijos“ bei M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių balsai. Ir pirmadienis tapo prasmingesniu, širdyje pabudus, vakaro organizatorės palinkėjimu, siųstam džiaugsmui.
„Jūsų Ekscelencija, didžiai gerbiamas ir mylimas muzikos profesoriau, pats šiandien sakėte, jog pirmiausia esate muzikas, pianistas, paskui muzikologas, o visa kita – po to. Todėl taip į jus ir kreipiuosi. Mes, esantys čia, kaip ir visa Lietuva – esame dėkingi jums už Lietuvą. Už tokią Lietuvą, kurioje galėjome pasirinkti savo gyvenimo kelią“, – rečitalio pabaigoje V.Landsbergį sveikino Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė.
V.Landsbergis – neabejotinai šio laikmečio gyvoji legenda, savo kūryba sugebanti į bažnyčią privilioti daugiau žmonių nei jų kada ateitų į mišias. Paskutiniai vakaro muzikiniai garsai patikėti chorui atlikti V.Landsbergio kūrinį „Tu ne viena“. Turint lakią vaizduotę, jį galima dedikuoti būsimam sausio 13-osios minėjimui ar Lietuvai sausio 13-ąją prieš 22 metus. Lygiai taip pat galima V.Landsbergiui suteikti aukščiausius titulus, žavėtis jo kūryba, gyvenimo darbu, dalintis jo išmintimi bei laisvės idėja. Arba pašaipiai šypsotis ir keiktis sau po nosimi, kad kelio, kuriuo dabar eina jūsų gyvenimas – jūs nesirinkote.
Pastebėję, kad ant liežuvio galo sukasi keiksmai, paskaitykite vieną iš V.Landsbergio šį vakarą perskaitytų eilėraščių – „Laisvė“.
Išeisiu iš ūkio.
Galbūt į mišką.
Gal į žvaigždes, kurios blizga.
Mano takelis ves
pro marias, tad
girdėsiu kaip žuvys dainuoja,
debesys kalbasi.
Mėtysiu saulės tinklą
Kaip man tiktai patinka.
Išeisiu iš ūkio.
Taip kai kada pagalvoju,
kai debesys kalbasi
apie ežerus
ir apie marių žvaigždes.
(2010-2012)
