Panašų maratoną atlikėjas jau organizavo prieš dvejus metus. 2018 m. „Silber Auto“ automobilių salone Klaipėdoje A. Paley’us scenoje su kolegomis stygininkais ir žmona pianiste Pei-Wen Chen grojo kamerinę muziką beveik aštuonias valandas. Šiemet fortepijono virtuozas muzikos šventę kurs su smuikininku Amiram Ganz (Austrija), smuikininku Raimondu Butvila, mecosopranu Ieva Prudnikovaite, bosu Almu Švilpa ir styginių kvartetu „Mettis“.
A. Paley’us grojo garsiausiose pasaulio scenose su žymiausiais klasikinės muzikos meistrais. Pianistas nuolat koncertuoja Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, vadovauja festivaliams Moulin d’Andé (Prancūzija) bei Richmonde (JAV).
Kodėl kasmet atvyksta į Lietuvą, kas yra tikrasis ugdymas ir tikroji pedagogika, kaip auginti talentus, kas yra pašaukimas – apie visa tai pasakoja išskirtinio talento, didžiulės patirties ir užburiančios dvasios maestro A.Paley’us.
Apie vaikystę: „Kiekvieną mėnesį močiutei siųsdavau perskaitytų knygų sąrašą“
„Gimiau 1956 m. Kišiniove (Moldova), gydytojų šeimoje. Tėtis gimęs Odesoje, o giminė iš mamos pusės kilusi nuo Pabaltijo ir Baltarusijos. Karo metu, kai mama buvo dar visai maža, jie buvo evakuoti į Kišiniovą.
Vis tik patį svarbiausią vaidmenį mano vaikystėje suvaidino močiutė, mamos mama. Jei kas manyje ir yra gero, tai tik jos dėka. Ji buvo itin intelektuali, veikli ir mane augindama ypač rūpinosi bendruoju kultūriniu ugdymu. Net kai jau mokiausi Maskvos konservatorijoje, iš įpročio kiekvieną mėnesį močiutei vis siųsdavau perskaitytų knygų sąrašą ir klausiau jos patarimų, ką skaityti toliau.“
Apie pedagogus, pagyrimus, talentą ir darbą: „Tėvai neleisdavo manęs girti, man girdint“
„Fortepijonu pradėjau groti būdamas beveik 6-erių. Pamenu, kad labai norėjau groti ir tik fortepijonu! Kitų instrumentų patiko klausyti, bet jie nedomino. Viską, ką tik girdėjau per radiją ar per atvertus kitų butų langus, įsimindavau ir dainuodavau. Aš verkdavau ir maldaudavau nupirkti man pianiną. Ir jis buvo nupirktas – mano vaikystės nuotraukose likęs pianinas „Belorus“, kuriuo aš grojau iki 9 klasės.
Muzikos mokyklos nelankiau. Kai išryškėjo noras groti, tėvai rado mokytoją, kuri įžiebė manyje meilę muzikai. Ji mane mokė trejus metus, po kurių, tėvams pasakiusi, kad jau davė man viską, ką galėjo, nuvedė į penkiametę mokyklą, kur buvau priimtas iškart į ketvirtą klasę. Mokyklos mokytoja taip pat buvo nuostabi pedagogė. Ji labai daug su manimi dirbo, rūpinosi, ką aš skaitau, ką aš žinau. Kiekvieną vasarą su tėvais vykdavome į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Kasdien buvo muziejai, beveik kiekvieną vakarą koncertai ir teatrai, o grįžęs į Kišiniovą, savo mokytojai turėdavau papasakoti, ką mačiau ir ką girdėjau. Už tai esu be galo jai dėkingas.
Dar turiu padėkoti savo tėvams už vieną labai svarbų dalyką. Nors buvau vadinamasis vunderkindas, tik dabar suprantu, kiek instinktyviai išmintingi buvo mano artimieji – jie niekada nedarė iš manęs sensacijos. Jie tikėjo paprastu, nuosekliu, kasdieniu sunkiu darbu, prie kurio mane įpratino. Kai draugai sakydavo mano mamai (aš net įsižeisdavau) – „Koks talentingas!“, mama atsakydavo: ,,Talentas tai nuo Dievo… Galbūt ir gabus, bet pažiūrėsim, kas iš to išeis“. Jie neleisdavo manęs girti, man girdint, ir buvo teisūs.
Po penkiametės mokyklos stojau į Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją, kur vėl teko laimė papulti pas genialius pedagogus. Pirmoji buvo garsioji pianistė Bella Davidovič, atskleidusi man nenusakomą „scenos pojūtį“, didžiulę savo patirtį ir žinias. Ketvirtame studijų kurse Bella Davidovič išvažiavo į Ameriką, o mane „perdavė“ savo geriausiai draugei Verai Gornostajevai – pedagogei, kokių pasaulyje daugiau nėra ir, manau, nebus. Jos pamokose man atsiverdavo… galaktikos, tikrai! Ji ne tik sugebėjo absoliučiai kiekviename įžvelgti išskirtinumą, bet ir atsargiai, tausojančiai jį išauginti bei išpuoselėti – kaip skirtingas gėles, kurias reikia skirtingai laistyti, laikyti ir pan. Tai, ką gavau iš Veros Gornostajevos, buvo tikroji pedagogika, kaip aš ją suprantu – tikrasis pedagoginis meistriškumas.“
Apie koncertinės karjeros pradžią: „Buvau juoduosiuose „liaudies priešų“ sąrašuose“
„Po konservatorijos ilgai negalėjau dalyvauti jokiuose tarptautiniuose konkursuose, nes buvau juoduosiuose „liaudies priešų“ sąrašuose dėl į Ameriką išvažiavusios mano mokytojos Bellos Davidovič. Net į pirmąjį tarptautinį J.S.Bacho konkursą Leipcige mane išleido tik kaip atsarginį. Bet, kai šiame konkurse aš laimėjau Grand Prix, man leido vykti į Bulgariją, kur vėl tapau absoliučiu laureatu! Trečias konkursas, kurį laimėjau ir gavau 7 500 dolerių prizą, vyko jau Amerikoje. Už tuos pinigus nusipirkau fortepijoną. Toliau jau sekė labai intensyvus koncertinis gyvenimas po visą pasaulį, su garsiausiais orkestrais ir dirigentais, žymiausiose koncertų salėse, daugybė įrašų televizijos ir radijo stotyse, klasikinės muzikos kompaktinių plokštelių įrašai garsios įrašų studijos, kartu su daugeliu žymiausių scenos meistrų.“
Apie maratono idėją: „Maratonas mano gyvenime vyksta kasdien“
„Jei tik kiekvieną dieną galėčiau išeiti į sceną ir groti, man nieko daugiau nereikėtų... Tas maratonas mano gyvenime vyksta kasdien: aš atsikeliu, užkandu ir… groju – ištisai! Mano supratimu, jeigu Dievas man suteikė tokią didelę dovaną, tai reiškia, aš turiu groti kasdien ir nuolat Jam už tai dėkoti, kitaip ta dovana gali dingti. Kaip gėlė nelaistoma nuvysta. Visos mano sėkmės ir nesėkmės, beje – tai tarnystės muzikai kelias. Scenoje, aišku, turi būti kitaip, ten turi būti šventė – ir klausytojams, ir muzikai.“
Kodėl maratonas Lietuvoje?
„Maja Pliseckaja kažkada yra pasakiusi: ,,Jei yra rojus žemėje, tai jis – Lietuvoje“. Aš tam pritariu. Mane į Lietuvą atsivežė maestro Gintaras Rinkevičius, amžinai už tai būsiu jam dėkingas. Su juo ir Lietuvos valstybiniu orkestru mes grojome labai daug įvairių programų.
Nors jau esu dviejų festivalių vadovas Prancūzijoje ir Amerikoje, labai norėjau surengti festivalį ir Lietuvoje. O maratonas ir yra festivalis – tik vienos dienos!“
