Praėjęs sezonas šiam solistui buvo itin dosnus pasirodymais ir debiutais visame pasaulyje: Ispanijoje, Pietų Korėjoje, Meksikoje, Amerikoje, Vengrijoje, Airijoje. Praėjusių metų liepą didžiausi kino teatrai gyvai transliavo jo pasirodymą „Karmen“ spektaklyje sename Graikų teatre Tarominoje (Italija), o tuos pačius metus užbaigė auksinis Mascagni apdovanojimas Italijoje. Maža to, G.Monsalve yra tapęs ir savo gimtojo miesto kultūros ambasadoriumi.
– Ką reiškia augti Čilėje? Ką, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos jums tai suteikė?
– Būti čiliečiu man reiškia daug, kaip ir jums būti lietuviais. Juk vieta, kurioje tu gimei yra su tavimi susieta visam gyvenimui, tarp jos ir tavęs yra jungtis, kuri niekuomet nenutrūks.
Manau, jog tai, ką man davė mano miestas Valparaiso (jei verstume pažodžiui, tai reiškia „kalvų rojų“) visų pirma yra artistiškas mąstymas ir matymas. Čia yra tiek kalvų, tai – tokia graži vieta, kurioje spindi visos vaivorykštės spalvos. Atrodo, jog pats Dievas paėmė skirtingų spalvų ir architektūrų namus ir juos tiesiog sumėtė tarp miesto kalvų. Čia visiškai šalia gali matyti didžiulius rūmus ir varganus mažus namelius.
Visas miestas yra išsidėliojęs palei vandenyną taip, jog atrodo, lyg scena. Mes kasmet rengiame vieną didžiausių fejerverkų šou pasaulyje, praėjusiais metais jis truko net 45 min. Mano miestas yra įkvėpęs daug menininkų, pavyzdžiui didysis rašytojas Pablo Neruda, nors ir nebuvo kilęs iš Valparaiso, bet labai mylėjo šį miestą. Kalvoje, kurioje aš gimiau, visiškai šalia keltuvo, kuriuo aš kasdien naudojausi, yra namas, kuriame Neruda slėpėsi nuo diktatūros. Tame name buvo vienas mažas langelis, per kurį, pasistiebęs, jis galėjo matyti miestą...
Mano miestas yra pilnas dvasios, gyvenimo, bohemiško gyvenimo. Žinoma, reiktų ten nuvykti, kad iš tiesų tai suprastum. Oras čia – neįtikėtinai gaivus, kas rytą į tavo veidą sklinda vandenyno gaiva, kvapas, kurį gali justi visur. Kiekvienas namas čia turi vaizdą į vandenyną ir tai iš tiesų verčia tave būti kūrybingu, o tuo pačiu suprasti, jog keisti ir išprotėję žmonės yra normalu (juokiasi). Išprotėję gerąja prasme, juk kūrybingi žmonės yra kitokie, pašėlę, juk jie čia yra tam, kad kurtų kitokius, išskirtinius dalykus. Aš iš tiesų pasiilgstu savo miesto ir į jį grįžtu, vis aplankau, neseniai įsteigiau ir savo fondą, kurio tikslas bus dirbti su vaikais, norime padaryti daug gerų dalykų.
– Ar pats buvote ramus vaikas?
– Mano mama sakydavo, jog kai man buvo 4 metai, tai buvo tas pats, kaip turėti 4 vaikus. Vieną minutę esu šalia, o jau kitą lipu į medžio viršūnę. Man patiko pavojingos vietos, o mamai nuolat tekdavo manęs ieškoti. Buvau labai smalsus, norėjau žinoti visus „kodėl?“. Ir dabar noriu, bet jau daug ką turiu tiesiog priimti... Bet būdamas vaiku, norėjau žinoti viską. Mano klausimai nesibaigdavo niekada, – kankindavau visus.
Ir žaislai... Man padovanodavo žaislą ir tai galėjo būti pats naujausias super judančio roboto modelis, bet mane palikus su juo žaisti vėliau tekdavo matyti nusivylusius tėvų veidus, kai pamatydavo, ką aš su juo padarydavau. Aš juos atverdavau ir išrinkinėdavau, vieno žaislo galvą pritaikydavau kitam.
Būti čiliečiu man reiškia daug, kaip ir jums būti lietuviais.
– Ar jūsų tėvai susiję su menais?
– Būdama jauna mano mama mokėsi baleto, o tėtis studijavo tapybą ir dizainą. Tuomet atsiradau aš ir mano mama turėjo nustoti šokti, o tėvas tapo kirpėju – stilistu. Tačiau mano tėvai iki šiol labai myli meną, o mano tėtis taip pat yra labai aistringas flamenko šokėjas.
– Ar jie palaikė jūsų pasirinktą menininko kelią?
– Atsimenu, kuomet su tėvu kažkada seniai kalbėjome apie galimybę man išvykti iš Čilės į Europą su studijomis. Jis man tada sakydavo: „Tu visuomet skraidai padebesiais, vis svajoji...“ Todėl šiandien dažnai tą atsimenu, kai sėdžiu lėktuve, tarp debesų, ir skrendu dainuoti vis į kitą kontinentą (šypsosi).
Iš tiesų, savo darbe mano tėvas dažnai bendraudavo su menininkais, todėl gerai žinojo, koks tai sudėtingas ir konkurencingas kelias, už tai iš tiesų prisibijojo dėl manęs. Bet, žinote, kai turi galvą ant pečių, žinai, ko nori, kas yra gerai, o kas ne – niekas nėra baisu.
Man nėra svarbu būti geriausiu tenoru pasaulyje, juk kai karjera baigiasi tau lieka tik tavo gyvenimas, kurį, klausimas, ar bedirbdamas galėjai susikurti? Todėl man gyvenime labai svarbus balansas: turiu nuostabią šeimą, žmoną, su kuria visuomet keliaujame kartu, na, dabar nustojome, nes ji – ketvirtą mėnesį nėščia, – laukiamės pirmojo sūnaus. Turime nuostabią dukrą Džuljetą, kuriai dabar yra 1 metai ir 1 mėnuo, ji su mumis jau apkeliavo tris kontinentus... Gyvenimas yra gražus, kai į jį žvelgi...
– Iš padebesių?
– Iš debesų, kurie yra tikri (šypsosi).
– Kur šiandien yra jūsų namai?
– Hamburgo šiaurėje, prie Baltijos jūros. Hamburgas – puikus didelis miestas, bet mano specialybė mane visuomet verčia būti sostinėse, metropoliuose, todėl labai norėjosi gyventi arčiau gamtos. Todėl gyvename Eutine – mažame mieste, kuriame yra beprotiškai daug žalumos, įsivaizduokite taip: sumaišykite Walto Disney'au filmuką su hobitų žeme ir tai bus Eutinas. Čia yra ir didžiulis ežeras, kuriame neseniai pirmą kartą žvejojau ir pagavau savo pirmą žuvį. Puiku, jog galime turėti vietą savo šeimai.
Būdama jauna mano mama mokėsi baleto, o tėtis studijavo tapybą ir dizainą. Tuomet atsiradau aš ir mano mama turėjo nustoti šokti, o tėvas tapo kirpėju – stilistu.
– Kodėl nusprendėte apsistoti būtent čia?
– Mano žmona kilusi iš čia. Mes susitikome vieno pastatymo Vokietijoje metu. Beje, tai buvo opera „Carmen“...
– Ar ji – dainininkė?
– Ne, šiandien ji rašo scenarijus filmams, o kai susitikome ji buvo šokėja ir tai buvo jos pirmas darbas operos trupėje. Atsimenu, kai ją pamačiau viskas aplink tiesiog sustojo... Ir tai yra mano gyvenimo istorija: aš įsimylėjau ir dabar mes esame kartu, čia.
Ilgai galvojome, kur gyventi. Svarstėme racionaliai: aš galiu gyventi bet kur, nes bet kuriuo atveju dažnai keliauju, tad kodėl neišsirinkus šiltos, jaukios vietos su mažai gyventojų ir nedideliais mokesčiais? Mano pirma mintis buvo Malta. Ten iš tiesų gražu, jų kultūra turtinga, visi kalba angliškai... Tačiau tada supratome, jog mūsų tėvai liks Šiaurės Vokietijoje ir pačiuose Pietų Amerikos Pietuose... Tad nusprendėme, jog kraustysimės šalia mano žmonos tėvų ir pirksime namą. Kad ir kaip keistai skambėtų, aš labai myliu savo žmonos tėvus ir džiaugiuosi, jog galime dažnai bendrauti, – jie nuostabūs. Kitas dalykas, iš Hamburgo keliauti patogu į visas šalis, tai man labai praverčia.
– Ir giminės susitikimui tereikia atskraidinti jūsų tėvus?
– Taip, jau kartą taip darėme, per mūsų vestuves. Atskrido visi: mama, tėvas ir mano dvi sesės.
– Tad kuria kalba kalbės jūsų dukra?
– Tik pastojus iš karto kalbėjome su psichologu ir jis pasakė, jog iki vaikui sueis 4 m., kiekvienas iš mūsų turi kalbėti savo gimtąja kalba ir tik tuomet pradėti mokyti kitų kalbų. Taigi, aš kalbu ispaniškai, žmona – vokiškai, o tarpusavyje kalbamės angliškai. Vaikai – nuostabūs, jaunas žmogus gali išmokti ir sugerti neįtikėtinai daug informacijos.
– Ar jūsų dukrai jau teko klausytis operos?
– O taip! Kol ji dar buvo mamos pilve, jai nuolat dainuodavau Kavaradosio ariją „E lucevan le stelle“. Likus 5 d. iki jos gimimo, mano žmona Hamburge, kino salėje stebėjo gyvą spektaklio, kuriame dainavau, transliaciją, tad mano dukra išgirdo operą „Dolby Surround“ garsu nuo pradžių iki galo. Žmona sakė, jog jai patiko, ji į viską reagavo, – tai spardėsi, tai vėl užmigdavo...
Po to ji buvo operoje Dalase. Jai tebuvo 2, 5 mėnesio, ir nors labai prašiau žmonos, jog jos būtų ramiai namuose, po spektaklio ji man atsiuntė judviejų video, kuriame jos buvo tarp tūkstantinės žiūrovų minios ir man plojo. Aš tikrai manau, kad mano dukrai patinka opera (juokiasi).
– Kur save matote po dešimties metų?
– Visuomet atskiriu savo profesinį ir asmeninį gyvenimą, tad taip ir atsakysiu. Profesiniame gyvenime po 10 metų noriu būti sukūręs bent 3 savo produkcijas ir viena iš jų jau po truputį tampa realybe, čia dalyvaus Oskaro laureatas Gianni Quaranta, atsakingas už video, gros garsiojo Ennio Moricone orkestras Roma Sinfonietta, diriguos Rai dirigentas Gabriele Bonolis... Ir tai vyks jau labai greitai! Taip pat labai svarbus bus mano fondo darbas Čilėje, su kuriuo sieksime padėti vaikams, ištraukti juos iš gatvių, duoti jiems muzikinius instrumentus – įtraukti į kitokias, įdomias veiklas. Šiandien tikrai nebemanau, kad tokie dalykai yra svajonė. Tai – realu. Man svarbi ne šlovė, bet asmeninė satisfakcija, žinojimas, jog darai tai, kas yra svarbu.
O asmeniniame gyvenime man svarbiausia būti geru vyru, puikiu tėvu ir niekada neaukoti šeimos laiko darbui.
