– Prieš pradėdamas kurti, mėginote įstoti į jūrų laivyną, armijoje gaminote sraigtasparnius, dirbote laukuose. Kaip susidomėjote menu?
– Tai nutiko XX a. 10-ajame dešimtmetyje, didelio skurdo laikmečiu. Man suėjo dvidešimt penkeri, dirbau buvusiame kolūkyje. Nors anuomet juos vadino bendruomenės fermomis, tai nieko nekeitė. Užsiėmiau žemės ūkio darbais. Trūko pramogų. Degiau noru tai pakeisti, todėl ėmiau piešti juokingus vaizdus ir situacijas. Pamenu, kad trūko popieriaus, tačiau, laimei, mano sesuo dirbo padėjėja mūsų kaimo mokykloje, kuri ruošėsi išmesti senus fizikos plakatus.
Ji nusprendė parnešti juos namo, taip paskatindama pirmuosius mano meninius bandymus. Pamažu, mano piešinių ant fizikos plakatų blogosios pusės gausėjo. Tai buvo pirmieji mėginimai išmokti vizualios gramatikos. Galiausiai pajutau norą sužinoti, kas vyksta meno sferoje. Domėjausi bet kuo, kas buvo susiję su meno istorija. Kaimo bibliotekoje tokios literatūros stigo, todėl palikau ūkį ieškodamas geresnių galimybių.
– Jūsų kūryboje daug politikos. Kodėl ja domitės?
– Kaskart susidūręs su politine sistema patiriu susierzinimą, kuris materializuojasi ir veikia mane iš vidaus. Jis kyla giliai manyje, tačiau visai nėra panašus į įkvėpimą. Įkvėpimas paprastai siejamas su grožio kūrimu ir pakylėjimu. Susierzinimas kuria skausmo būseną. Savo darbais stengiuosi atrasti būdą, padedantį susidoroti su šiuo skausmu, susigrąžinti pusiausvyrą. Prisijaukinu šį susierzinimą, ironizuoju realybę, su kuria susiduriame mes visi, paversdamas ją lengvais nuskausminamaisiais.
– Prieš kelerius metus įgyvendinote performansą pavadinimu „Mano“ („Mea“), kurio metu pėsčias keliavote palei Padniestrės, nepripažintos valstybės Moldovos teritorijoje šalia Ukrainos sienos, ribas. Papasakokite apie šį performansą daugiau.
– Keliaudamas Padniestrės paribiais užbaigiau tris vasaras (2009–2011) vykdytų performansų, kurių metu keliavau stumdamas karutį, seriją. Performansai buvo apie laisvę ir visus simbolinius jos darinius, ypač atostogas, kurias galima apibrėžti, kaip laisvą, įstatymų saugomą, laiką. Jis yra kone šventas. Mano tėvai atostogas dažnai leisdavo remontuodami namus ar ką nors taisydami. Neretai tam prireikdavo karučio.
Savo performansus įgyvendinau per vasaros atostogas. Projektas buvo tęstinis, jo metu turėjau galimybę susikoncentruoti į tam tikras mane, kaip menininką, dominančias temas. Visų pirma, norėjau ištirti paslėptas tautinės vėliavos spalvų prasmes. Karutis, kurį vežiausi su savimi, buvo nudažytas geltona spalva, o jame buvo du iš rafijos pagaminti maišai. Vienas jų buvo raudonas, kitas – mėlynas. Mane domino, kaip labai šios spalvos koreliuoja su identiteto paieškomis. Tai buvo eksperimentas su Moldovos ir Ukrainos gyventojais.
Be to, žaidžiau su vergovės sąvoka, kuri yra priešinga laisvei. Rumunų kalba, karutis – „roabă“ – yra moteriškos giminės, „vergės“ homonimas. Mane visuomet stebino, kaip žmonės negali liautis dirbę, lyg būtų savo pačių darbo vergai. Karutį – savo darbo įrankį ir „vergą“ – sunkiai stūmiau per vasaros karščius. Vietiniai žmonės, kuriuos sutikau pakelėje, net nenumanė, kodėl tai dariau. Dauguma jų nė nepastebėdavo, kad stumiu simbolinę trispalvę. Jie mano darbą suprato savaip, dažniausiai klausdavo, ar parduodu karutį. Performansų seriją pavadinau „Mano“, nes rumunų kalboje tai savybinis moteriškos giminės įvardis. Pavadinimas – referencija į mano santykį su daugeliu koncepcijų ir objektų, kurie rumunų kalboje yra moteriškos giminės, pavyzdžiui, „karutis“, „šalis“ ar „laisvė“.
Padniestrės paribiais keliavau šešias dienas. Kelionę pradėjau Kamenkoje ir baigiau Dnestrovske. Įdomu tai, kad vietos valdžia nepripažįsta Moldovos trispalvės. Šalyje tebenaudojama sovietinės Moldovos vėliava. Ir štai, aš performanso metu žygiavau su trispalve atvirame lauke. Padniestrės regiono žmonės turėjo panašią verslininkų gyslelę, kaip ir jų kaimynai, todėl taip pat norėjo nupirkti mano karutį. Visgi, vietiniai policininkai buvo kur kas smalsesni. Keletą kartų jie buvo mane sustabdę, tikrino mano dokumentus. Jiems buvo įdomu, ką aš veikiu, nes jie matydavo mane patruliuodami. Pasakojau jiems, kad rašau knygą apie pigias keliones ir šiuo metu atlieku tyrimą. Tai nebuvo labai toli nuo tiesos.
– Tikriausiai nebuvo lengva sukarti tokį ilgą kelią vienam...
– Tiesą pasakius, man tai buvo labai natūralu, jaučiausi kaip žuvis vandeny. Vaikščiojimas man yra lyg terapija. Pasakodamas savo pasivaikščiojimų istorijas, pasitelkiu akumuliatorių ilgaamžiškumo metaforą. Norint, kad jie ilgiau veiktų, reikia retkarčiais išlaisvinti visą juose sukauptą energiją. Mano pasivaikščiojimai tam ir reikalingi. Jų metu atsikratau visų nuodingų minčių. Po tokių pasivaikščiojimų jaučiuosi visapusiškai atsigavęs, galiu ir vėl panirti į kasdienybę.
Tiesa, nesu visiškas atsiskyrėlis. Keliskart esu turėjęs palydovų, tačiau dažiausiai darau tai vienas paprasčiausiai todėl, kad aplink nepasitaiko potencialus partneris. Nesu geriausias įtikinėtojas prisijungti prie manęs įgyvendinant tokius, laiko ir energijos reikalaujančius, veiksmus.
Vaikščiojimas man yra lyg terapija. Pasakodamas savo pasivaikščiojimų istorijas, pasitelkiu akumuliatorių ilgaamžiškumo metaforą.
Visgi, dažniau susiduriu ne su iššūkiais, o nusivylimais. Žmonėms atrodo, kad šie mano performansai labai ilgi, tačiau man – priešingai – nuolat pritrūksta laiko. Viskas baigiasi pernelyg greitai, man spėjus įgyvendinti tik nedidelę dalį to, ką planavau. Jei pasitelkčiau meninę kalbą, sakyčiau, kad šių pasivaikščiojimų metu vos spėju padaryti didelio paveikslo eskizą.
– Savo performansų metu dažnai vilkite iš plastikinių prekinių maišų, kadaise itin populiarių Rytų Europoje, pasiūtą kostiumą. Kodėl?
– Savo, kaip suaugusiojo, gyvenime niekuomet neturėjau kostiumo. Bent jau tokio, kokie paprastai vilkimi viešuose aukštos klasės susibūrimuose. Nekenčiu oficialių drabužių nuo pat vaikystės. Man jie visada atrodė juokingi ir suvaržantys. Kostiumas su kaklaraiščiu asocijuojasi su priverstiniu paklusnumu. Tai žmonių, kurie renkasi patogią vergovę drabužis.
Visgi, tam tikru gyvenimo momentu buvo nelengva apsieiti be kostiumo. Jaučiau spaudimą įsilieti į visuomenę. Taigi, man prireikė kostiumo. Tai buvo labai svarbus reikalas, kurio negalėjau patikėti niekam kitam, turėjau pasisiūti jį pats. Nusprendžiau naudoti plastikinius prekinius maišus. Jie pigūs, taikliai atspindi mūsų laikmetį, todėl yra madingi. Negana to, tai labai atspari medžiaga. Žinoma, tai absurdiška, bet būtent tai ir yra svarbu.
– „Mămăligă“ – tradicinė Moldovos košė, atlieka svarbų vaidmenį Jūsų kūryboje. Daugelį savo skulptūrų esate ja padengęs. Kokią prasmę suteikiate tokiam gestui?
– „Mămăligă“ – tai iš kukurūzų miltų gaminama košė. Ji svarbi Moldovos kultūros dalis, pagrindinis valstiečių maistas, tačiau jos galima rasti ir prabangiausiuose minimalistiniuose restoranuose. Mūsų regione ji apipinta įvairiais simboliais ir reikšmėmis, todėl ji yra labai „kviečianti“ medžiaga. Ji sako jums: „imkite mane“. Naudoju ją perdirbdamas tam tikrus objektus, taip suteikdamas jiems papildomos vertės.
– Be to, kad kuriate performansus ir skulptūras, užsiimate ir stop kadro animacija. Kodėl jums įdomi ši medija?
– Animacija susidomėjau labai natūraliai. Jau turėjau patirties montuojant filmus, gaminant objektus, tapant, kuriant skulptūras ir judesio meną. Be to, tai tarsi buvo mano vaikystės svajonė. Dėl skaitmeninių technologijų pažangos, viską, nuo pradžios iki pabaigos, gali įgyvendinti vienas asmuo. Stop kadro technika mane žavi kitokiu laiko pojūčiu, visai kaip knygoje „Alisa stebuklų šalyje“. Tai labai savita – tuo užsiimantis žmogus turi itin atidžiai stebėti kiekvieną savo žingsnį.
Įsivaizduokite, kad turite nedidelę sėklą. Pasodinate ją dirvoje ir viskas aplink jus pradeda keistis, nes privalote rūpintis pasodinta sėkla. Tam, kad sėkla augtų, būtina nuolat ją liesti pirštais ir įdėmiai stebėti. Tai trunka mėnesį, metus... Jei nors kuriam laikui liausitės prižiūrėję sėklą, ji nustos augusi. Galiausiai jums išauga vaisius, kuriame pilna kitų sėklų, panašių į tas, kurias pasodinote. Tačiau vaisius, kurį užauginote jūs, primena jūsų pačių pirštus.
– Šiųmetėje Kauno bienalėje eksponuojama Jūsų performanso „Vidury“ („In-between“) dokumentacija. Apie ką šis performansas ir kur jis vyko?
– Siauros pereinamos erdvės tarp dviejų kambarių, panašios į tą, kurioje įgyvendinau savo performansą, buvo gana įprastos sovietiniuose pastatuose. Jos padeda išvengti šalčio. Savo performansą atlikau administracinėse Kišiniovo Etnografijos muziejaus, kuriame dirbau, patalpose. Performanso metu pro mane praėję žmonės daugiausia buvo mano kolegos. Šis mano darbas yra tarsi vizualus šalies, kurioje gyvenu, atitikmuo. Tai Moldovos santykių su didžiosiomis Vakarų ir Rytų valstybėmis metafora. Vienintelis dalykas, kurį aš galėjau padaryti būdamas performanso erdvėje, tai pasistengti, kad durys iš abiejų pusių visada būtų uždaromos. Galima tai vadinti nepriklausomybe, suverenumu ar kaip kitaip. Tai buvo vienintelis dalykas, kuriam turėjau jėgų. Beje, ir vienintelis, kurio performanso metu praėję žmonės iš manęs tikėjosi.
Kauno bienalės ekspozicija „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ įvairiose miesto erdvėse, galerijose ir muziejuose veikia iki rugsėjo 29 d. Daugiau informacijos apie renginius ir menininkus rasite čia.
