Nuo 1979 m. ŠMC organizuojama Baltijos trienalė šiandien yra viena svarbiausių šiuolaikinio meno parodų Šiaurės Europoje. Šį kartą projektą kuruoja Tomas Engelsas ir Maya Tounta, kurie Vilniuje prieš metus surengė trienalės prologą „Pasiliki nulyje“ – kuratorinę kryptį pristatantį vienos dienos renginį su gyvai atliekamais meninink(i)ų kūriniais. Trienalės prologo, kaip ir pačios parodos, pavadinimai pasiskolinti iš mažai žinomo graikų poeto Emersono eilėraščių.
Oficiali trienalės atidarymo ceremonija vyks rugsėjo 6 d., penktadienį, 18 valandą. Po inauguracinio vakaro trienalės atidarymo programą pratęs vengrų kilmės menininkės Eszter Salamon performansas, vėliau bus pristatytas naujas parodos dizainerės Julie Peeters leidžiamo „žurnalo be žodžių“ BILL numeris. Pasibaigus gyvai atliekamų kūrinių programai Šiuolaikinio meno centre vyks vakaro pratęsimas su menininkų Jokūbo Čižiko ir Antano Dombrovskij parinkta muzika.
Rugsėjo 7 d., šeštadienį, auštant programą ŠMC Didžiojoje salėje pradės ilgiausias trienalės atidarymo kūrinys, kuris truks daugiau nei 15 valandų iki sutemų. Tai – Nyderlandų menininko Toine Horverso kūrinys būgnams, kuris pirmą kartą pristatytas Amsterdame ir dabar atgims po 38 metų. Kūrinį atliks muzikantai iš Lietuvos. Šeštadienį lankytojus kvies dar du performatyvūs, gyvai atliekami programos kūriniai – kanadietės Danos Michel pasirodymas bei norvegų choreografės ir šokėjos Mettes Edvardsen, trienalės prologe atlikusios performansą „Be pavadinimo“, sugrįžimas į parodą su dukterimi Iben Edvardsen. Jos drauge pristatys naują gyvai atliekamą kūrinį.
Abi atidarymo programos dienas lankytojai taip pat bus kviečiami į armėnų kilmės lietuvių menininko Andriaus Arutiuniano performansą – pasivažinėjimą automobiliu po Vilnių klausantis menininko sukurto garso takelio. Norintiems patirti šią menininko siūlomą kelionę būtina registracija. Visi atidarymo programos renginiai nemokami, taip pat penktadienį ir šeštadienį bus galima nemokamai aplankyti parodą.
15-osios Baltijos trienalės atidarymo renginiai yra Vilniaus galerijų savaitgalio dalis ir sutampa su Latvijos šiuolaikinio meno centro Rygoje organizuojamo festivalio „Survival Kit“ pradžia. Renginių gausa skirtingose vietose rodo Baltijos šalių šiuolaikinio meno scenos gyvybingumą.
15-osios Baltijos trienalės „Ta pati diena“ atidarymo savaitgalio rugsėjo 6–7 d. programa:
Andrius Arutiunian „Armen“ (2023–2024), 42 min.
Penktadienis, rugsėjo 6 d., 18:00–21:00
Šeštadienis, rugsėjo 7 d., 14:00–21:00
Pasitelkdamas asmeninę garsajuosčių, vinilinių plokštelių ir VHS vaizdajuosčių kolekciją su 1970–1990 m. armėnų diasporos pop ir disko stiliaus muzikos įrašais, armėnų kilmės lietuvis Andrius Arutiunian remiksuoja ir reinterpretuoja šioje muzikoje slypinčią asmeninę bei kultūrinę atmintį.
Nors kūrinys egzistuoja ir kaip garso įrašas bei gyvai atliekamas muzikos kūrinys, Vilniuje pristatomoje jo versijoje Arutiunian remiasi savo vaikystės prisiminimais apie Armėniją ir iš senstančių „Mercedes-Benz“ markės taksi automobilių garsiakalbių sklindančią trankią muziką, kuri pasitikdavo atvykėlius Zvartnoco oro uoste Jerevane. Garsajuostėje įrašytas kūrinys „Armen“ klausytojų ausis pasiekia per taksi garso sistemą, o kelionės automobiliu trukmė atitinka bendrą garso įrašų kasetės A ir B pusėse trukmę. Menininko sudarytas maršrutas primena kelionę tarp jo atmintyje susipynusių dviejų miestų ir dvejų jo namų, atspindėdamas bendrą jų įkūnijamą istoriją.
Dalyvavimas galimas tik užsiregistravus.
Eszter Salamon „Dance for Nothing (revisited)“ (2024), 45 min.
Penktadienis, rugsėjo 6 d., 19:00 / ŠMC fojė
Kūriniu „Dance for Nothing (revisited)“ („Šokis niekui (nauja versija)“) Eszter Salamon interpretuoja Johno Cage’o „Lecture on Nothing“ („Paskaita apie nieką“, 1949) – muzikinį kūrinį, kuriame iškeliama idėja, kad „niekas“ nėra tuštuma – kad jis kupinas galimybių, ir klausytojai kviečiami patirti klausymąsi kaip savaime prasmingą veiksmą. Pirmąkart šį Cage’o kūrinį Salamon interpretavo 2010 m. šokyje pavadinimu „Dance for Nothing“, judėdama tarp iš visų keturių pusių ją supančių žiūrovų, klausydamasi sulėtinto Cage’o kūrinio, kurį įrašė amerikietė violončelininkė ir kompozitorė Frances-Marie Uitti.
Naujoje Salamon kūrinio versijoje labiau atsiskleidžia paskaitos aspektas: ji skaito Cage’o tekstą, o kūrinio scenografiją sudaro vien kėdė ir mikrofonas. Kalbėjimą ji derina su judesiais, kurie pradžioje nėra suplanuoti ir atsiranda tarsi „po ranka“, pasisiūlo paties kūrinio metu, o ilgainiui perauga į sudėtingesnes sekas ir variacijas. Balsu sakomi žodžiai ir kūno judesiai šioje kompozicijoje darniai plėtojasi lygia greta, vieni kitiems netrukdydami.
Julie Peeters ir BILL „BILL 5“ (2024)
Penktadienis, rugsėjo 6 d., 20:00 / ŠMC fojė
BILL – tai „žurnalas be žodžių“. Jo sumanytoja ir sudarytoja yra grafikos dizainerė Julie Peeters, kuriai kaip antroji redaktorė talkina Elena Narbutaitė. Kasmet išleidžiamas naujas BILL numeris, kuriame publikuojamos pagal vizualinę logiką sukomponuotos iš meninink(i)ų, jų archyvų ir retų knygų kolekcijų surinktos fotografijos ir kūrinių reprodukcijos. Siekiant, kad niekas netrukdytų skaityti vien vizualios kalbos, žurnale vaizdai spausdinami be jokio teksto.
Penktąjį BILL numerį, kuris bus pristatytas parodos „Ta pati diena“ atidarymo dieną, sudaro 192 ofsetinės spaudos puslapiai, atspausdinti naudojant CMYK (ŽPGJ), sidabro, juodą ir baltą spalvas bei keliolika skirtingų popieriaus rūšių. Japonišku būdu įrištuose spaudos lankuose vaizduojamas smėlis, vėjas, potvynis, snapai, tulpės, Los Andželas, automobilių stovėjimo aikštelės, bangos, mintys, beigeliai, spaudiniai, Tokijas, orchidėjos, žirgai, nugaros, balzamas, žurnalai, naujienos, šešėliai, Elenos batas, dvi purvo vonios ir garažo durys. Vaizdais prisidėjo: Boyle šeima, Jochen Lempert, Ketuta Alexi-Meskhishvili, Gillian Garcia, Beat Streuli, Takashi Homma, JP, Adrianna Glaviano, Mimosa Echard, Rosalind Nashashibi, Gerald Domenig, Christian Kōun Alborz Oldham, Martiniano ir Blommers & Schumm.
Benediktas Reichenbachas apie BILL rašė: „Kalbant apie įgalinimą, tapatybė paprastai formuojasi tik santykyje su dominuojančia struktūra, o žiūrint į BILL atrodo, kad priartėji prie savęs, ir tavo tapatybė nepaliauja kitusi. [...] Įtraukdamas į savo turinį, kuriuo jokiu būdu nesiekia ko nors įrodyti, BILL ragina tave susidaryti savitą požiūrį į tai, ką matai. Ir nors Peeters tarsi užsimena apie ornitologinę pavadinimo ir logotipo reikšmę [viena anglų kalbos žodžio bill reikšmių – snapas], gal kaip tik tai ir atskleidžia prigimtinę žurnalo savybę – atsisakymą kalbėti ir paaiškinti.“
Toine Horvers „Rolling 1“ (1986/2024), 15 val. 25 min.
Šeštadienis, rugsėjo 7 d., 5:30–20:55 / Didžioji salė
ŠMC Didžiojoje salėje vienoje eilėje išdėstyta dešimt solinių būgnų. Rugsėjo 7 d. 5.30 val. auštant susirenka dešimt būgnininkų (iš viso 20, grojančių pamainomis). Jutiklis matuoja saulės šviesos ryškumą ties salės lubomis. Ekrane transliuojami šių matavimų duomenys būgnininkams nurodo, kokiu stiprumu mušti būgnus. Iki 20.55 val., kai salę apgaubia sutemos, 15 valandų ir 25 minutes nepertraukiamai skambantis būgnų garsas yra proporcingas salės apšviestumui.
„Mano skulptūra – tai žmogus, tam tikrą laiko tarpą judantis ir gyvenantis visu pajėgumu ir taip pažabojantis laiką.“ – Toine Horvers, „Drumming“, The Act, t. 1, Nr. 3, 1988/1989, p. 23
Iš pradžių performansas vadinosi „Rolling“, o vėliau buvo pervadintas į „Rolling 1“ taip nurodant, kad jis priklauso didesnei pasirodymų pavadinimu „Rolling“ serijai, kurioje būgnai naudojami kaip matavimo ir vertimo iš vienos kalbos į kitą instrumentai. „Rolling“ buvo sukurtas meno erdvei „de Appel“ Amsterdame ir ten pirmąsyk pristatytas 1986 m., o 15-ojoje Baltijos trienalėje po 38 metų atliekamas antrą kartą. Originalaus performanso vaizdo dokumentacija 2024 m. buvo pristatyta parodoje „Performance Registrations: Dan Graham, Toine Horvers, Joan Jonas“ meno erdvėje „Laurenz Space“ Vienoje.
Dana Michel PRETZEL DI AQUA (2024), 30 min.
Šeštadienis, rugsėjo 7 d., 19:00 / ŠMC
Kūrinyje PRETZEL DI AQUA Dana Michel pasitelkia improvizaciją kaip įrankį, padedantį orientuotis dabarties akimirkoje. Tai – vienkartinis gyvas performansas, atliepiantis ir tos akimirkos situaciją, ir jį supančią parodą.
Mette Edvardsen ir Iben Edvardsen „Livre d’images sans images“ (2023), 60 min.
Šeštadienis, rugsėjo 7 d., 21:00 / Kino salė
„Livre d’images sans images“ („Paveikslėlių knyga be paveikslėlių“) – Mette Edvardsen ir jos dukters Iben Edvardsen kūrinys, išpildomas pasitelkiant vinilinę plokštelę, popierių ir gyvai atliekamą performansą. Jo pavadinimas kilo iš Hanso Christiano Anderseno knygos, dar žinomos pavadinimais „Ką matė mėnulis“ arba „Mėnulio metraštininkas“. Knygoje pasakojama apie tapytojo ir Mėnulio pokalbį, kuriame Mėnulis, moteriškos giminės veikėja (pranc. la Lune), apibūdina, ką mato kiekvieną vakarą keliaudama aplink pasaulį, ir prašo tapytojo jos pasakojimą nutapyti.
Kaip pažymi Edvardsen, „šis pokalbis, suprantamas pagal jau pamirštą žodžio conversation reikšmę („vieta, kur gyvenama arba apsistojama“), tapo mūsų kūrinio atspirties tašku. Pasitelkdamos orų pranešimą kaip dramaturgiją („mėnulis pasirodydavo ne kiekvieną vakarą, kartais jį užstodavo atplaukęs debesis“), prikūrėme ir pririnkome medžiagos iš mūsų pokalbių – tekstų, balso įrašų, paveikslėlių, nuorodų, rastų vaizdų, padrikų sąsajų, įkvėpimo šaltinių ir vaizduotės vaisių – ir intuityviai ją sudėliojome. Tai ir pėdsakai, ir šaltiniai – medžiaga ir pagalba ateities įvykiams ir vaizduotei.“
Daugiau apie 15-ąją Baltijos trienalę „Ta pati diena“ ir atidarymo savaitgalio programą galima paskaityti čia.
